Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Pagiriamasis žodis muselinei

in Žvejybos būdai

Laimikių užgaidos. … Tyki, sau­lėta pavasario, vasaros ar rudens diena. Kelionė į paupį per šlamančias pievas, pro putotas rėvas tokia maloni! Tačiau sutikti meškeriotojai nusivylę:

— Nekimba. . .

Bet įsižiūrėkime į upę. Ir užtakiai, ir sraunumos sėte nusėtos ratilais ratilėliais, verdantis katilas pliaukši, bumpsi, teška. . . Juk tai žuvys smarkiai ieško maisto. Tyliai prisėlini prie vingio ir matai, kaip juosvais pelekais šmėkščioja šešėlyje prigludęs ša­palas, štai aukšlių būriukas pabaksnoja no­sytėmis į paviršių, o už žolių kasom pada­bintos seklumos iš srovės triukšmingai iš­lekia ūsorius, putotuose rėvos sūkuriuose šmėkšteli kiršlio pelekas. . .

Štai tokią dieną meškeriotojas turi būti labai akylas. Kodėl nekimba? Gal žuvys ne taip gaudomos — juk jos sukiojasi pavir­šiuje, nes virš vandens zuja miriadai vabz­džių — kažkokie pilki uodai, mažytės juos­vos muselės tolydžio paliečia sparniukais vandenį, o toje vietoje jau ir sučepsi alka­ni žiomenys…

Tad kaip sužadinti žuviai apetitą? Ir čia meškeriotojui dera prisiminti dar vieną žūklės būdą — muselinę meškere. Žūklės įspūdžius ji nuostabiai papildo. O daugeliui meškeriotojų, kurie išmoko taip meškerioti, muselinė tapo nepamainoma.

Dažniausiai meškeriotojai skeptiškai kal­ba apie muselinę ne todėl, kad reikia iš­mokti šios žūklės technikos. Priežastis daug papras­tesnė — visi kažkodėl mano, kad museline gaudomi vien upėtakiai ir kiršliai. O tų žuvų ne visur rasi. Žinoma, vertingiausios mūsų vandenų žuvys — tai vertingiausi tro­fėjai. Ypač rekordiniai. Bet jie ne tokie dažni, tačiau muselininkas vis tiek be lai­mikio negrįžta. Ir štai kodėl. Paklauskite jau patyrusį muselininką, ką jis pirmiausia pagavo, gaudydamas šiuo įrankiu, ir jis pasakys, kad tai buvo strepetys arba eše­rys, kuoja arba aukšlė. . . Museline gaudo­mos ne tik karpinės žuvys, bet ir lydekos, sterkai, šamai. . . Juk daugiau nei pusę daugelio žuvų racionu sudaro vabzdžiai. Be to, yra tokių dirbtinių muselių, kurios vaizduoja ne vabzdį, o žuvytę, kažkokį fan­tastišką padarėlį, kuris žuviai kažkodėl at­rodo ėdamas…

Taigi museline galima žuvauti kone vi­suose vandens telkiniuose. Na, o upėtakių ir kiršlių eilė ateina, kai įgyjamas patyri­mas, kai tampi muselininkų būrio nariu ir gauni leidimą žuvauti šaltavandenėse upė­se. Beje, ne pro šalį prisiminti, kad pats didžiausias kiršlys — 6,7 kilogramo buvo pagautas Suomijoje Konevesegaus ežere, o didžiausias upėtakis — 16 kilogramų — Ar­gentinoje. Tai ne retenybė, ne tokie jau dažni ir kilograminiai kiršliai ar upėtakiai, o štai tokio svorio lydekos arba salačiai — dalykas daug įprastesnis. Tad visai nerei­kia baidytis, kad museline nieko nepagausi. Ši žūklė žada daug netikėtumų ir laimi­kių…

Lazdynas paseno. Muselinės isto­rija prasidėjo tomis dienomis, kai buvo pa­darytas pirmasis kabliukas. Jos tyrinėtojai tvirtina, kad pirmieji museline gerai žve­jojo Amerikos indėnai. Gal jie, o gal ir ne — kas šiandien atsakys į šį klausimą. Tačiau mūsų eros meškeriotojai klasikinės žūklės museline meškere tėvyne laiko Ang­liją. Čia šis žūklės būdas taip ištobulintas, kad vienbalsiai laikomas sportiškiausių pa­saulyje…

… Prie putotos rėvos, kai pro ryto ūka­nas lyg varinė moneta prasišviečia saulės diskas, dūluoja meškeriotojo siluetas. Štai grakščiai švysteli meškerykotis, ir valo zig­zagas ima brėžti virš jo galvos puslankius, akimirksnį sustingsta ore ir pagaliau švel­niai nutupia ant vandens. Nesunku suvokti, jog lazdyno meškerykotis čia mažai tetin­ka, ypač dabar. Patogi šiuolaikinė meške­rė — kiekvieno svajonė. Tai, žinoma, pa­sakytina apie visus žūklės būdus, bet muselinei pirmiausia pritaikomos visos naujo­vės, kokias tik sumano konstruktoriai. Muselinėms gaminti imamos geriausios medžia­gos. Dar visai neseniai geriausia medžiaga buvo laikomas stiklo pluoštas, dabar jį nu­rungė nepaprastai lengvas anglies pluoštas, o kai kuriuose kataloguo­se galima išvysti muselines iš heksagono: sakysim, toks trijų metrų ilgio meškery­kotis sveria tik 75 gramus…

Meškeriotojų brolija, matyt, visais lai­kais buvo gana ryškiai pasidalijusi į konservatorius ir novatorius. Pirmieji meta iš­šūkį šiuolaikiniams ir, žinoma, brangiems žūklės įrankiams, laikydamiesi principo: žuvis mėgsta ne gražią meškerę, o gerą žve­ją. Kiti, atvirkščiai, pripažįsta tik fabriki­nius įrankius. Ir tvirtina, kad geras žūklės įrankis — sėkmingos žūklės garantija. Tai, suprantama, kraštutinumai. Geriausias — aukso vidurys. Juoba kad dar nėra paga­minta meškerių, kurių pats meškeriotojas kažkuo nepatobulintų. Čia svarbu ir gėrėjimasis dailiu kotu, blizge, musele… Be to, nuo įrankio patogumo priklauso ir pa­čios žūklės smagumas. O geras įrankis — tai patogus įrankis. Beje, pačiam pasidaryti muselinį meškerykotį įmanoma, tačiau ne­lengva — kur gauti reikalingų medžiagų ir įrengimų? Tad vis dėlto geriausias varian­tas — įsigyti vidutinės kokybės įrankius, juos pastyguoti, kaip kad muzikantas de­rina savo instrumentą. Norint tą padaryti, reikia žinoti šiuos svarbiausius dalykus: lengva muselinė būna 2,4 metro ilgio, vidutinė — 2,4 — 3, o sunki — 2,7 — 5 metrų. Pradedančiam muselininkui geriausia rink­tis vidutinės klasės įrankį ir jokiu būdu nesigundyti dabar išpopuliarėjusiais 1,8 metro kotais. Vidutinės klasės muselinė geriausiai tinka pradžiamoksliui, be to, ji gana universali ir mūsų krašte parankiau­sia. Beje, muselinį meškerykotį nuo kitų skiria tokia ypatybė — laikiklis tvirtinamas žemiau rankenos.

Valas — bene svarbiausioji dalis. Kai kam yra tekę matyti prie Ne­muno ar Neries meškeriotoją, gaudantį lyg ir museline meškere. Ilgas meškerykotis, plūdės nėra, o valas surištas iš gabalų — nuo gana storo iki plonytėlaičio, bet tai vis dėlto ne tikroji muselinė. Valas muselinei meškerei gaminamas specialus. Kai kur galima pamatyti pintą valą, bei šiuo­laikinis — iš tvirtos šerdies, padengtos sin­tetiniu apvalkalu, kažkuo panašus į elekt­ros laidą muselinės valas gana įvairus. Dažniausiai jų ilgis būna 27 metrai, o, va, nuo skersmens ir svorio priklauso valų pa­skirtis. Renkantis valą, reikia prisiminti, kad jo svoris turi atitikti meškerykočio kla­sę — su pernelyg sunkiu valu ir lengvu meškerykočiu bus taip pat nepatogu žu­vauti, kaip ir su pernelyg lengvu ant sun­kaus koto. Lengvai muselinei meškerei pa­prastai tinka 3—6 klasės valas, vidutinei — 6 — 9 klasės, o sunkiai — 9 — 11 klasės. Vi­dutinei muselinei, kuri, kaip minėta, pa­rankiausia mūsų vandenyse, labai geras 6 klasės valas. Jis sveria 12,13 gramo. Taigi, kaip vidutinė blizgė. Būtent valo svoris ir yra toji aplinkybė, kuri leidžia nusviesti, kiek reikia, praktiškai besvorę muselinę. Tačiau valo ilgis ir svoris — irgi dar ne visos valo charakteristikos. Museliniai va­lai būna plaukiojantys (pagal tarptautinį su­sitarimą žymimi F raide) arba skęstantys (S). Pirmieji paprastai gaminami ryškūs, kad geriau būtų matomi vandens pavir­šiuje, o antrieji tamsesni — jiems teks grimzti į gelmę, o žuvys labai ryškių baidosi. Bet ir tai dar ne viskas — daug reiš­kia valo forma: vienas tipas — cilindro formos (L pagal tą pačią tarptautinę žy­mėjimų sistemą), kitas — specialus kūgio formos (ST), trečias — dvigubo kūgio (DT), ketvirtas — storėjantys į priekį valai arba „torpedos“ (WF) ypač tolimiems ir tiks­liems metimams. O dabar lengvas pratimėlis: DT6F marke pažymėtas valas bus dvigubo kūgio formos, šeštos klasės svo­rio, plaukiojantis. Žodžiu, būtent toks, ku­ris labiausiai tinka vidutinei muselinei mū­sų vandenyse.

Dar vienas mazgelis atminčiai: kad va­las be garso ir sklandžiai slystu pro žie­dus, jį tepa vašku, riebalais arba silikoniniu tepalu… Suprantama, kad valo niekas nenešioja, susivyniojęs ant rankos. Tam rei­kalui praverčia ritė. Muselinė ritė mažai kuo skiriasi nuo paprastos inercinės ritės, tik joje įtai­somi reguliuojami stabdžiai bei valą laikančios pertvarėlės. Renkantis ritę, būtina patikrinti, kad koto svoris neviršytų ritės svorio.

Patyrę muselintnkai muselinio valo irgi nevynioja ant plikos ritės — iš pradžių už­suka keliolika metrų 0,4 milimetro skers­mens valo ir prie jo riša muselinį valą. Štai ir visa muselinės konstrukcija. Jei ne dar viena detalė — muselinis valas — gana storas, net milimetro skersmens būna, tad prie jo muselę rišti niekaip neišeina. Ir dėl to prie valo galo pritvirtinamas maždaug poros metrų ilgio pavadėlis. Jis — iš įpras­to valo. Tik ne vientiso, o iš skirtingo sto­rio atkarpų, kurių ilgis 10—20 centimetrų. Pagal storumą atkarpos išdėstomos tokia tvarka — pirmiausia 0,45, paskui — 0,4, 0,35, 0,3, 0,25, 0,22—0,2 milimetro skersmens.

Kaip tuos gabaliukus surišti? Įvairioje literatūroje apie muselinę nesunku rasti įvairių mazgų pavyzdžių ir išsirinkti pa­togiausius.

Na, dabar jūsų rankose — muselinė meš­kerė. Tačiau neskubėkite prie vandens. Vi­si specialistai vieningai tvirtina — geriau iš pradžių išmėginti pievutėje, kad iš pirmo­sios žūklės negrįžtum visiškai nusivylęs. Kaip treniruotis rasite literatūroje, tad pla­čiau apie tai nekalbėsime. Būsimasis muselininkas turi atminti viena — svarbiausia išmokti tiesiai išmesti valą ir švelniai jį paguldyti ant vandens, kad muselė nutūp­tų kaip plazdantis mašaliukas, o ne šlepte­lėtų kaip višta į balą.

Plunksnelė paupio žolėje… Rasotoje žolėje dar niekas šįryt nemynė brydės. Pamažu sklaidėsi migla, ryškėjo upės bruožai. Ir staiga beveik iš po kojų suplakė sparnais margas paukštis. Tik lė­tai nupleveno oru plunksnelė, kurią pame­tė sparnuotasis klajūnas. Visad pasinaudo­kite tokia proga! Gera plunksna muselininkui — vertingas radinys. Šneką apie tai pradėjome neatsitiktinai—kiekvienas muselininkas turi jų sukaupęs visą kolekciją.

Bei pradžiai—dar žiupsnelis informaci­jos: 1957 metais vienas pirmųjų Lietuvos muselininkų V. Suchockis-Audronaša rašė, jog „dirbtinius masalus žuvys ima daug atsargiau negu tikruosius. Be to, pasiga­minti iš plunksnelių masalai keičia vande­nyje išvaizdą — pasidaro nepanašūs į vabz­džius, todėl žuvys į juos nekreipia dėme­sio„. Taip kategoriškai tuomet išleistame leidinyje „Meškeriojimas“ buvo parašyta ne dėl neišmanymo — tiesiog nedaug žino­ta, o juo labiau mokėta muselių rišimo technikos. Yra dar viena aplinkybė: jai kas šiandien ir susigundytų panaudoti natūralų masalą žiogą, musę, vabzdžio ler­vą, tai pamatytų, kad gaudant šiuolaikiniu įrankiu, kai muselinės valas skrieja pašė­lusiu greičiu, toks žūklės būdas — neparan­kus. Natūralus masalas labai trapus, išlai­ko vos vieną, du metimus. O per žūklės pusdienį reikia mesti dešimtis kartų! Todėl viso pasaulio muselininkai gaudo dirbtinė­mis muselėmis. Jų rišimo menas taip išto­bulintas, jog dirbtinės muselės vilioja žuvį ne prasčiau kaip tikri vandenų gyventojų skanėstai.

Norint surišti „skanią“ muselę, reikia daugybės medžiagų ir įrankių. Ir pirmiau­sia — plunksnų plunksnelių… Vienai mu­selei reikia gaidžio, kitai — anties, tre­čiai — kurapkos, ketvirtai — karvelio ar po­vo plunksnų. Reikia įvairių gyvūnų vil­nos, šerių, skirtingų spalvų siūlų ir dar daug visokių dalykų. Žinoma, ir tam tikrų instrumentų. Bet svarbiausia — įgūdžiai. Muselių rišimo techniką tinkamiausia nag­rinėti specialiuose leidiniuose, kur ji iliustruojama paaiškinamaisiais brėžiniais. Jei perverstume muselių katalogus, o paskui apžiūrėtume žvejų kolekcijas, tai i akis kristų vienas dalykas — muselininko arse­nalas labai skiriasi nuo katalogų margu­myno. Turbūt kiekvienam sunku išvengti pereinamojo laikotarpio, kai bet kuri nau­ja muselė atrodo esanti būtent ta sėk­mingiausia — „auksinė“, bet ilgainiui eks­perimentai baigiasi. Šia užkrečiama liga perserga kiekvienas, tad iš sykio verta per­spėti — iš pradžių patartina apsiriboti dviem trim muselėm. Tokiomis, kurios netik mūsų vandenyse, bet tiek pietuose, tiek šiaurėje pripažintos universaliomis. Tuo paskui įsitikinsite ir patys —jos nepamainomos.

Prieš beveik šimtą metų išėjusioje knygoje „Meškeriojimo sportas“ (bene pirmą kartą mūsų literatūroje) Vytautas Goštautas ap­rašo muselinę: „Muselės gaminamos pagal dvi teorijas, būtent: entomologinę ir ško­tišką. Pirmosios teorijos šalininkai visą reikšmę skirta į kuo didesnį formos ir spal­vos panašumą su tikrąja musele. Antro­sios teorijos šalininkai palieka laisvę vaiz­duotei, akcentuodami tik spalvų ryškumą, skatinantį žuvies smalsumą„. Kai kas ir šiandien, matyt, ne be pagrindo tvirtina, kad fantazijos pagimdyta muselė prana­šesnė, nes pribloškia žuvį neįprastumu, o tai, ko žuvis nepažįsta, — geriausias masa­las. Toliau Vytautas Goštautas siūlo sezo­ninių, ežerinių, lašišinių, ypatingų bei uni­versalių muselių pavyzdžius. Tarp pasta­rųjų jis mini ,,March brown“ — „kovo ru­doji“ (muselės dažniausiai turi angliškus pavadinimus, nes dauguma muselinės ter­minų paimti iš anglų kalbos). Ir šiandien ši muselė pripažįstama kaip viena iš geriau­sių. Ji nepraranda nei populiarumo, nei reikšmės. Tai sausa klasikinė muselė kuk­liu rusvu apdaru, tik pilvukas truputį pa­margintas auksine juostele. Svarbiausia tu­rėti šių muselių įvairių numerių — žiūrint, kokią žuvį gaudysime. O muselės numeris priklauso nuo kabliuko, ant kurio ji suriš­ta. Taigi strepečiui, kiršliui, kuojai, upė­takiui geriausios 2,5 —4, o salačiui, šapalui, ešeriui — 4—6 numerio muselės. Lydekai, žinoma, reikia stambesnės, bet tai jau at­skira kalba.

Kuo dirbtinė muselė ypatinga? Ne vien apdaru, kuris gali tiksliai atitikti gamtoje gyvenanti prototipą arba paprasčiausiai vi­lioti žuvį margumu, judesiais. Absoliučiai stovinčio vandens nebūna. Net ir tvenki­nyje vandens sluoksniai, nors iš lėto, bet juda. Kai tik muselė pakliūva į vandenį, ji jau savaime kažkur plaukia, o kartu virpa ir jos šeriukai, plaukeliai, mėgdžiojantys spurdantį vabzdį. Svarbiausia, kad muselė vandenyje judėtų laisvai, neatro­dytų pririšta, tada nesiskirs nuo natūralaus masalo. Žinoma, žuvis gana greitai pajun­ta, kad pakliuvo nevirškinamas daiktas, ir stengiasi išspjauti masalą. Todėl pakirsti reikia staigiai, nepavėluoti, tačiau ne itin stipriai, kad kablys neperplėštų žuvies lūpų.

Be jau minėtos muselės, galima įsitaisyti dar porą sausų muselių, tačiau jums žūk­lėje bus reikalinga ne tik sausa, bet ir šlapia muselė. Ji ne plūduriuoja paviršiuje, o iš lėto grimzta. Remdamiesi garsiais au­toritetais, į pirmąją muselininko kolekciją siūlome — „Wickham’s Fancy“ — „auksi­nę“ muselę. Ji irgi iš kukliųjų — padaryta iš pilkų kurapkos plunksnų, tik kūnelis suvyniotas iš zuikio vilnos, apipintos gel­tonu šilku, o kad grimztų — pasunkinta plonyte vielute.

Su šiom dviem muselėm jau galima leis­tis į žūklę. Žinoma, su sąlyga, kad jau bent kiek pramokta svaidyti muselinę meš­kere. Ne vienas meškeriotojas klysta, svar­biausiu dalyku laikydamas kitką — kaip nepastebėtam prisėlinti prie upės, apsireng­ti maskuojančiais drabužiais, kaip susekti žuvį, žvilgčioja į barometrą ir įvairius ka­lendorius, kol išsirenka, jo nuomone, tin­kamiausią žūklei dieną. O, va, kai reikia meškerioti, tiksliau, patiekti žuviai masalą, prasideda nesusipratimai. Valas krenta ne taip, kaip reikia, painiojasi, garankščiuojasi, baido žuvį, ir žūklė būna nesėkminga. Muselininkas prie upės turi būti ne mažiau miklus už puikiai ištreniruotą kelnerį, ku­ris meistriškai patiekia ant stalo valgius. Upė ir yra tas stalas, ant kurio muselę reikia padėti taip, kad ji atrodytų kuo skaniausiai. Kitaip tariant, mėgdžioti plaz­dantį ant vandens vabzdį arba skubančią saugion priebėgon lervą…

Mažosios tragedijos… Gurga ribuliuoja vanduo. Tyla ir vienatvė. Vieni­šas gandro siluetas prasklendė virš paupio pievų. Įsižiūrėkime, kas dedasi aplinkui. Gana saulėta, bet su ūkanėle diena. Jau išsiskleidė gegužės pabudinti medžių lapai, ir jų paunksmėje sukasi, virpa kaip stam­būs pilkšvi lašai, pakibę ant šakelių, vabz­džių porelės. Tai vienas, tai kitas, žiūrėk, paliečia vandenį. Ir toje vietoje tuojau suburbuliuoja ratiliukai. Galbūt apsirijėlis šapalas, o gal grakštus kiršlys nepraleido progos. Štai vėl pasikartojo tas vaizdelis. Ir regi, kaip žuvys žaibiškai kyla nuo smėlėto duburio krašto, susičiaupia burna, ir vabzdelio kaip nebūta. Kiek tokių ma­žyčių tragedijų gali suskaičiuoti per valandą! Šimtus. Bet šis reginys muselininko kraują kaitina. Žuvys aktyvios, kas gali būti puikesnio už tokią dieną! Na, o kas tie vabzdžiai, kurių legionai šiandien iš­skrido šokti vestuvinių polkų? Tai — laša­lai. Viena diena, kartais kelios valandos — tiek jiems skirta gyventi. Užtat jei pasitai­kys būti prie upės jų masinio pasirodymo dieną, tai žinokite, kad nusišypsojo lai­mė — tokias „auksines“ dienas muselinin­kai ilgomis žiemos naktimis dažnai sap­nuoja. Telieka tik rišti muselę ir sviesti ten, kur regite ratilus, šiandien jūs gaudy­site sausa musele, tad svaidymo technikos pagrindai labai pravers. Pasirinkite, beje, atviresnę vietą, kad nekliudytų medžiai, krūmokšniai. Patogiausia mėtyti pasroviui. Masalas turi nukristi ar praplaukti maž­daug per metrą nuo spėjamos žuvies slėp­tuvės. Jei toji vieta tolokai, reikia išmesti kiek išeina valo, bet ne mažiau kaip 10 metrų, o tada lengvais meškerykočio krus­telėjimais išleisti dar tiek, kiek reikia. Su­prantama, atstumas turi būti toks, per kurį dar įmanoma įžiūrėti, kada žuvis kimba. Tiesa, gaudant sausa musele, tai nėra labai sunku, nes žuvis ima masalą nuo pavir­šiaus, ratilai pastebimi gerai…
Štai muselė jau, regis, praplaukė reika­lingą tašką, bet visai netikėtai bulbteli vanduo, o pakirsti nespėji. Nenusiminkite. Dabar būsite atidesni. Vėl plaukia jūsų nepamainomoji rusva muselė, kiekvienas kūno raumenėlis pasirengę akimirksniu su­reaguoti. Ir žuvis dar tik taikėsi čiupti ma­salą, o kažkoks slaptas jausmas jau pakuž­dėjo, kad dabar reikia pakirsti, ir kotą supurto besistengiančios atitrūkti žuvies šuoliai. Atsargiai ir apdairiai atvedate ją prie kojų, kur jau panardintas graibštelis, ir iškeliate laimikį. Gražuolis kiršlys išdi­džiai riečia didelį kaip burė nugaros peleką, nenorėdamas pasiduoti… Keletas tuš­čių mostų — tegul muselė ore išdžiūsta, ir galima mesti vėl. Mėtant pasroviui, pato­giausia žuvauti įsibridus. Taip galima iš­bandyti didesnius upės plotus.

Jei sėkmė, gaudant sausa musele, aplen­kia, tai, žinoma, laikas bandyti šlapią. Gal­būt tik jos ir laukia po šakų šešėliu pri­gludęs šapalas ar meknė? Kaip „šokdinti“ šlapią muselę? Parankiausia svaidyti pasro­viui, o po metimo nestipriais trūktelėjimais vilkti muselę prie savęs. Nereikia baimin­tis, kad žuvis nespės sugriebti masalo. Upėje jos neišlepusios, čiumpa maistą vie­nu mostu, kad nenuneštų srovė.

Lygiai taip pat gaudoma šlapia musele tvenkinyje ar ežere. Metama tolyn, trau­kiama link savęs. Galima gaudyti iš val­ties. Tiesa, netekančiuose vandenyse drą­siai galima naudoti pora ir daugiau nume­rių didesnes museles. Jei tenka irtis iš vie­nos vietos į kitą, laiko negaiškite — patir­tis rodo, kad galima ir velkiauti su muse­le. Stambus ešerys arba įtarus šapalas gali puikiausiai susivilioti pro šalį plaukiančiu masalu ir, pamiršęs įtarumą, jį čiupti Be­je, šapalai apskritai mėgsta „vešlias“ mu­seles, kurių kabliukas gerai paslėptas…

Muselininkas visada turi paisyti vienos taisyklės; kokios žuvies tikiesi, tokį ir ma­salą rišk. Kuojai, raudei rišama sausa, smulki muselė, suprantama, bus netinkama salačiui arba šapalui, kurie vertina palmerio tipo museles, vaizduojančias vikšrus. Galima būtų nurodyti ir išvardyti ne vieną tinkamą žūklei muselę. Štai jau minėtas V. Goštautas rekomendavo pavasarį gaudy­ti ,,Red fly“ ir „March brown“ muselėmis, universaliomis laikė ,,Ash fly“, ,,Red fly“. ,.March fly female“. . Šių dienų autoriai siūlo kiek kitokius receptus, bet esmė pa­prasta — ilgainiui iš tos mišrainės jūsų asortimentas prasiplės kai kuriomis išban­dytomis muselėmis ir tikriausiai — pačių sukurtais modeliais Tai ir bus geriausias variantas.

Nimfos… Diena buvo rudeniška ir upę, atrodė, paliko jos gyventojai. Vande­nys plūdo per dailių vingių smėlį, nė men­kiausio ratiliuko palei rėvas, tylėjo seklu­mos su žolių kasomis, kur taip mėgsta ga­nytis kiršliai, jokio judesio palei duburių pakraščius — šapalų buveines… Taip atro­dė upė. Tačiau įspūdis pasikeitė, nuo aukš­toko skardžio pažvelgus į akmenuotą dug­ną. Ties juo tolydžio šmėkštelėdavo kažko ieškančių žuvų siluetai. Aiškiai galėjai įžiūrėti, kad žuvys darbuojasi. Pasidarė aišku, kad jos turi darbo gelmėje — ko gi joms žiūrėti į sausą muselę…

Išradingi ir pastabūs muselininkai jau se­niai pastebėjo šį žuvų bruožą ir rausėsi entomologų darbuose, ieškojo naujų masa­lų. Tokią dieną, kai žuvys maitinasi gel­mėje, pagal sveiką logiką sėkminga turėtų būti šlapia muselė. Bet taip nėra, mat šlapia muselė vaizduoja nuskendusį vabzdį, bet ne jo lervą. O atidūs stebėjimai pa­rodė, kad žuvys mėgsta ne tik vabzdžius, bet ir jų lervas. Būna dienų, kai lervos masiškai kyla į paviršių, tai yra ritasi, virsta suaugusiais vabzdžiais. Neilgai trun­ka jų kelias nuo dugno į žydrą erdvę, ta­čiau ir per tą laiką daugybė lervų dingsta žuvų skrandžiuose. Rudenį tokio intensy­vaus maitinimosi metas dažniausiai būna popiečio valandomis. Šiaip lervomis žuvys nevengia pasmaguriauti pirmai progai pasi­taikius — ieško jų ropinėjančių dugnu už akmenų, renka pakibusias prie akmenų, iš­vartų, tūnančių tykiuose užtakiuose. At­vertę šitą žuvų gyvenimo puslapį, muselininkai ėmė rišti museles, vaizduojančias vabzdžių lervas. Jas pavadino nimfomis (graikiškai nymphe — lėlytė, lėliukė). Re­gis, tai toji pati šlapia muselė, tačiau vabz­džio lervos pavidalo, gaudymo būdas ja ir­gi skiriasi nuo žūklės šlapia musele. Teisy­bę sakant, tikroji nimfa — tai lašalo lervos imitacija, bet dabar jau beveik visos mu­selės nimfų karalystėįe turi savo atitikme­nis, tad jas ir imta vadinti bendru vardu.

Nimfai pasidaryti sunaudojama mažiausiai medžiagų, nes lervos apdaras kuklesnis už suaugusio vabalo. Meškeriojant nimfomis reikia ne tik treniruotos rankos, bet ir pui­kios intuicijos. Būtina atspėti, kada ateina šios ypatingos žūklės valandos. Be to, klasi­kinis žūklės nimfomis būdas — svaidyti masalą prieš srovę. Nimfa turi būti parinkta taip, kad ji grimztų pakankamai greitai, bet natūraliai. O užmesti reikia taip, kad ji negrimztų priešais pastebėtą ar numatomą laimikį. Padugne plazdanti nimfa pri­mena slėptuvę palikusią lervą. Norint pakišti žuvims kylančią į paviršių vestuvi­nėms kelionėms suaugėlę, reikia lengvais meškerykočio kilstelėjimais ją kartkarčiais kilstelėti. Tik labai sklandžiai ir švelniai. Galima net specialiai sugarankščiuoti valą, kad jis plauktų lėčiau už srovę, tada nim­fa sklęs visą laiką, kaip atitrūkęs nuo gimtosios šakos sausas medžio lapas.

Nimfa žaidžiama taip, kad ji primintų žuviai gyvą padarą. Jei šito neišeina pa­daryti, žūklė bus nesėkminga.

Beje, praktiškas patarimas; kad nimfa skęstų, ji pasunkinama vielute, bet dėl to dažnai jos pastorinamos ir nenatūraliai at­rodo vandenyje. Tai — klaida. Nimfos ri­šamos kiek galima laibesnės, neryškios, dažniausiai rudos, kartais su gelsvu atspal­viu. Parinkti geriausią nimfą ne taip leng­va. Pagavus pirmą žuvį, patartina patik­rinti jos skrandžio turinį ir pasirinkti rei­kiamą atspalvį. Universaliausias nimfų dy­dis— 2,5—3,5 numerio, tačiau drumstesniuose vandenyse drąsiai galima naudoti net ir 6—7 numerio nimfas. Ne pro šalį orientuotis ir pagal upės gylį — jei viduti­nė gelmė pusė metro metras, irgi gaudoma smulkesnėmis 2,5—4 numerio, o jei upė gilesnė—1—2 metrų gylio — tada dides­nėmis — 4—7 numerio nimfomis.

Epilogas prieš žūklę. Turbūt vi­sais laikais vieni žvejai „kaldavo“ teoriją, o kiti buvo grynai praktikai. Pirmieji neretai perkrauna atminį žiniomis, specialiais terminais, Įvairiomis taisyklėmis, o žūklėje visą teorinį arsenalą stengiasi nepriekaiš­tingai pritaikyti. Tai nelengvas ir sudėtin­gas kelias. Kur kas geriau iš pradžių apsi­rūpinti žinių minimumu, o paskui palaips­niui jį plėsti. Kai jau būna apsiprasta su šlapiomis ir sausomis muselėmis, gaudymo jomis ypatybėmis, tada ateina eilė pabandy­ti laimę, meškeriojant ypatingesnėmis mu­selėmis, vadinamaisiais strimeriais, viso­kiausiomis kombinacijomis, primenančiomis įvairius vandens gyvūnėlius, mažas žuvy­tes…

Tačiau jau ir pirmą kartą leisdamiesi su muselline prie upės ar ežero, būtinai tinka­mai apsirenkite ir apsirūpinkite papildomu inventoriumi. Sutikite, kad žūklė yra gerb­tinas laisvalaikio užsiėmimas, o žūklės kul­tūra nuolat kyla. Šiandien daugelio žvejų nebeišvarysi žūklėn su palaikiais rūbais, kaip kad ir teniso kortuose neišvysi kaip pakliuvo apsirengusių sportininkų. Muselininkui praverčia patogus, nevaržantis ju­desių geriausiai chaki spalvos kostiumas. Patartina, kad jis būtų medvilninis. Su vie­nais ilgaauliais batais muselininkas irgi ne visada išsiverčia — atsargoje reikia turėti guminius batus-kelnes, kad be vargo bristum giliomis vietomis. Kepurė, apsauginiai akiniai, lengvas lietpaltis — irgi būtini daik­tai. Be to, derėtų pasisiūti specialią lieme­nę, kurios kišenės atstoja kuprinę. Čia lai­komi atsarginiai valai, dėžutės su muselė­mis, žirklutės, adatėlė, be kurios, nors na­gus graužk, nepradursi lako užtrauktos kabliuko auselės, pincetas ir dar tūkstan­tis reikalingų smulkmenų. Ant liemenės pritaisomos specialios kilpos įtvirtinti meš­kerykočiui, kai reikia keisti muselę, o ran­kos užimtos. Lengvabūdiška pamiršti graibštelį arba kablį — juk gaudant įsibridus, be jų žuvies neištrauksi. Sykį yra atsitikę taip, kad stambus upėtakis, po ilgos kovos pritrauktas panosėn, dar kelias minutes lai­gė tarp kojų, kol pavyko sugriebti ranka, bet žuvis vis tiek išslydo ir, nutraukusi pavadėlį, atsisveikindama pliaukštelėjo uode­ga. . .

Na, o viską numačius, galima ir į žūklę traukti. Tada jokie netikėtumai nesugadins nuotaikos, kuri turbūt visada yra pats ge­riausias meškeriotojo laimikis.

Viktoras Armalis; Jonas Mikštas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybos būdai

Su kuprine ant pečių

Yra tokių žvejų, ir ne tik pradedančiųjų, kurie mėgsta klajoklišką gaudymo būdą,

Pabandykime

Žieminė meškerėlė, apie kurią čia rašoma, labai paplitusi Urale. Man atrodo, kad

Kilstukas

Meškeriotojų gyvenime beveik nėra dogmų, todėl ir pasakyti, koks meškerioji­mo būdas yra
Pakilti į Viršų