Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Oro savybių ir reiškinių stebėjimas

in Patarimai

Oro slėgimas. Jūros lygyje kiekvieną žemės pavir­šiaus centimetrą oras slegia maždaug vieno kilogra­mo svoriu. Kylant aukštyn, pavyzdžiui, lipant į kal­nus, oro slėgis mažėja. Tuo pasinaudojant, galima nustatyti įvairių maršruto taškų aukščio skirtumą. Metrų skaičius, kurį reikia pakilti, kad oro slėgis su­mažėtų 1 milibaru (mb), vadinamas barometriniu žingsniu. Esant 0° temperatūrai, barometrinis žings­nis juros lygyje apytikriai lygus 8 m, 1 km aukštyje — 9 m, 2 km aukštyje — 10 m, 3 km aukštyje – 11,5 m ir 4 km aukštyje— 13 m.

Oro temperatūra priklauso nuo vietos geografi­nės padėties, paros ir metų laiko bei vietos aukščio. Apie kelionės rajono temperatūros režimą apytikriai sužinome iš įvairiems mėnesiams nubraižytų klimato žemėlapių, kuriuose vienodą temperatūrą turinčios vietovės sujungtos linijomis — izotermomis. Turistui svarbi ne tiek vidutinė temperatūra, kiek jos galimi svyravimai. Temperatūros paros svyravimai ypač di­deli vasarą ir toli nuo jūros esančiuose kraštuose. Mes Lietuvoje esame pripratę prie 10—15° neprašo­kančių temperatūros paros svyravimų, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje vasaros dieną oras įkaista iki 40—45°, o naktį atvėsta iki 5—8° šilumos Pajūrio kraštuose labiau būdingi netikėti temperatūros pasikeitimai žiemą. Įvairios kilmės oro masės atneša tai giedrą, tai lietų, šalčius ir atodrėkius. Šitai ten­ka įsidėmėti, renkantis kelionės aprangą ir kitokią mantą.

Kylant aukštyn, oro temperatūra kas 100 m vidu­tiniškai nukrinta po 0,6° (esant sausam orui, apie 1°). Naktį ir žiemą, kai šaltas ir sunkus oras nuteka šlaitais žemyn, kalvų viršūnės gali būti gerokai šil­tesnės už tarpukalnių daubas (dažniausiai taip atsi­tinka, esant giedram, be vėjo orui). Šiltesnės naktys taip pat būna arti vandens ir po medžių lapija. Apie tai reikia prisiminti, renkantis nakvynės vietą. Ka­dangi oro temperatūra žygio trasoje dėl bendros orų kaitos ir dėl vietinių geografinių veiksnių nuo­lat kinta, ją tenka periodiškai (keletą karių per pa­rą) matuoti. Tam reikalui galima naudotis bet kokiu termometru, jei tik jo skalė atitinka kelionės rajono temperatūros svyravimus. (Gyvsidabrio termometras nebetinka matuoti žemesnėms kaip —35° tempe­ratūroms.) Norint išvengti žygyje pasitaikančių ma­tavimo klaidų, reikia:

  • matuoti 2 m aukštyje nuo žemės paviršiaus ir 10—15 m nuo pastatų, stačių uolų, tankių krūmų;
  • stovėti veidu prieš vėją, kad termometro nepa­siektų iš plaučių iškvepiamas oras. Termometrą lai­kyti už viršutinio galo ir jokiu būdu neliesti rezer­vuaro (burbulėlio);
  • kad termometras, esant tylai, greičiau priimtų oro temperatūrą, reikia jį judinti (mojuoti);
  • termometrą saugoti nuo tiesioginių saulės spin­dulių;
  • atskaičiuojant skalėje parodymus, sulaikyti kvapą. Atskaitymo vietą laikytį statmenai žvilgsnio krypčiai. Pirmiausia įsiminti dešimtąsias laipsnio dalis;
  • nesinaudoti termometrais, kurių skysčio stulpe­lis sutrūkinėjęs.

Gyvsidabrio garai labai kenksmingi sveikatai, to­dėl sugedusius termometrus reikia naikinti, užkasti į žemę. Kad gyvsidabris atsitiktinai nepatektų į dra­bužius ar maistą, termometrą gabentis atskiroje sandarioje įmovoje.

Žygyje svarbu žinoti, kad oro temperatūra ir žmogaus organizmo šilumos ar šalčio jutimas dažnai nesutampa. Pastarasis priklauso nuo kūno paviršiaus pilno šilumos balanso, kurį sudaro ne tik oro tiekia­ma šiluma, bet ir ta šiluma, kurią tiekia saulės spin­duliai bei pasigamina pats organizmas. Taip pat ir atvėsta jis ne tik atiduodamas šilumą orui (kurią nu­sineša vėjas), bet ir išspinduliuodamas nematomus šilumos spindulius bei garindamas prakaitą. Esant vienodai temperatūrai, pavojus nušalti bus didesnis drėgname ir vėjuotame ore; šaltį lengviau pakelsi­me, kai oras bus ramus ir saulėtas.

Vėjas. Vėją apibūdina du rodikliai: jo jėga ir kryptis. Iš kur jis pučia, kelionėje nesunku nustaty­ti pagal kompaso skalę. Vėjo jėga yra proporcinga jo greičiui, matuojamam metrais per sekundę arba kilometrais per valandą. Vėjo greitį gana tiksliai pa­rodo kaušeliniai anemometrai (malūnėliai). Žygio są­lygomis, kai nėra po ranka tokio prietaiso, vėjo jėgą galima apytikriai nustatyti pagal jo atliekamą darbą dešimties balų sistema (0 — dūmai kyla tiesiai, 2 — šlama lapai, 4—neša dulkes, 6 — gaudžia lai­dai, 8 —lūžta šakos, 10—rauna medžius).

Vėjo greitis labai priklauso nuo vietovės raižytu­mo ir augalijos dangos pobūdžio. Vėjo beveik nebū­na giliose daubose, tankiame miške. Atvirame lauke, prie vandens telkinių, kalvų viršūnėse vėjo greitis žymiai padidėja. Ypač smarkių vėjų pasitaiko jūrų pakrantėse, kalnų perėjose ir tarpukalnių susiaurė­jimuose. Dieną vėjas sustiprėja, naktį — aprimsta. Esant žemam oro slėgiui, vėjai stipresni, negu tada, kai oro slėgis aukštas.

Stiprus vėjas atsiliepia judėjimo grafikui. Kalnuo­se jis gali būti akmenų griūčių ir sniego lavinų priežastimi. Žiemą vėjas sukelia pūgas, vandeny­je — bangas, dykumose pusto smėlį. Visais paminė­tais atvejais labai sumažėja matomumas, pasunkėja orientacija. Ypač pavojingi yra staigūs ir netikėti vėjo sustiprėjimai — šuorai, gūsiai. Esant didesniam kaip 6 balų vėjui, kelionė, netgi pėsčiomis per ly­gumas, būna pavojinga. Smarkus vėjas retai kada pučia ilgą laiką, dėl to, pasislėpus kur nors užuo­vėjoje, reikia palūkėti, kol jis praeis.

Kalnuose, jūrų ir didelių ežerų pakrantėse, dyku­mose ir kitur kyla vietiniai vėjai, pasižymintys nie­kur kitur nesutinkamomis ypatybėmis. Fenas — tai karštas ir labai sausas kalnų vėjas, pučiantis sker­sai aukštų kalnagūbrių. Kildamas į kalnus, oras pa­lieka savo drėgmę (kritulius) priešvėjiniuose šlaituo­se ir, pervirtęs į antrą pusę, leidžiasi žemyn. Čia smarkiai garina ir staigiai tirpdo sniegą ir ledą. Dėl to paplūsta kalnų upokšniai, slenka sniego griūtys (lavinos). Fenui pučiant, viršum kalnagūbrio tartum siena stūkso debesų volas, o pakalnėje dangus esti giedras. Feno metu turistams neleidžiama judėti aukščiau sniego linijos ir keltis per kalnų upes.

Kalnų-slėnių vėjai atsiranda dėl nevienodo įvai­rių šlaitų įšilimo dieną ir naktį. Naktį, atvėsus vir­šūnėms, šaltas oras leidžiasi žemyn ir teka slėniais į žemumas. Dieną saulės atokaitoje esantys kalnų šlaitai įkaista labiau, negu lygumos, ir vėjas pučia slėniais aukštyn. Iš prieškalnių atėjęs drėgnas oras atvėsta, susidaro rūkas, kuris išsisklaido tik pasikeitus vėjo krypčiai.

Jūrų pakrantėse ramaus oro metu pučia brizai, kurie paros būvyje taip pat keičia savo kryptį. Die­ną brizas pučia iš vėsios jūros į šiltą pakrantę. Nak­tį brizas ties žemės paviršiumi pučia į jūrą. Brizai kliudo susidaryti debesims, dėl to jų zonoje daugiau esti giedrų orų.

Vidurinėje Azijoje kartais pučia labai sausi vė­jai, nešantys karštą dykumų orą ir dulkes. Jiems pučiant, išdžiūsta burna, trūkinėja rankų ir veido oda, dulkės erzina akis ir kvėpavimo takus. Tokių vėjų pasitaiko ir stepių rajonuose.

Stipriai ir nevienodai įšilus žemės paviršiui, oras pasidaro labai sūkuringas. Smarkus oro maišymasis debesyse kartais sukelia pailgus volo pavidalo sū­kurius, kurie, esant palankioms sąlygoms, vienu arba ir abiem galais nusileidžia iki pat žemės arba van­dens paviršiaus. Tokiu būdu susidaro viesulai, ku­rie, smarkiai besisukdami apie savo ašį, įčiulpia įvai­rius daiktus: vandenį, smėlį, medžių šakas, šieno kūgius, stogus ir net gyvulius. Viesulo sūkurys slenka iš lėto, kol, atsimušęs į kokią didesnę kliūtį ar tiesiog išeikvojęs savo energiją, pagaliau suyra.

Viesulai dažniau kyla šiltesnio klimato kraštuose, tačiau jų pasitaiko ir Lietuvoje. Patekti i viesulą — pavojinga, todėl, jį pamačius, reikia greitai susi­orientuoti, kuria kryptimi jis slenka, ir nedelsiant pasitraukti iš kelio.

Debesuotumas ir krituliai. Debesų kiekis įvertina­mas balais (nuo 1 iki 10), žiūrint, kiek dešimtųjų dangaus dalių jie dengia. Apytikriam vertinimui pa­kanka ir trijų laipsnių sistemos (0—2 balai — gied­ra, 3—7 balai — debesuota, 8—10 balų — apsiniaukę). Debesys skirstomi į aukštus. Žemiau kaip 2 km aukštyje plauko žemutinieji debesys, tarp 2 ir 6 km — vidutinieji, o aukščiau kaip 6 km — viršutinieji. Aukščiausiai pakyla iš ledo kristalėlių susi­dariusios įvairios plunksninių debesų (Ci) atmainos. Vidutiniam aukštui būdingi ploni, saulės peršvie­čiami aukštieji sluoksniniai (As) ir aukštieji kamuo­liniai (Ac) debesys. Žemiau plauko lygūs ir švelniai, banguoti (St) ar suplėšyti ir išdraikyti (Fr St) sluoks­niniai debesys. Žemiausiai nusileidžia storų, tamsių lietaus debesų (Ns) sluoksniai. Kylančios oro srovės duoda pradžią įvairių formų kamuoliniams (Cu) ir kamuoliniams-liūtiniams (Cb) debesims. Pastarieji vertikalia kryptimi kartais sudaro net kelis aukštus: apačioje — vandens lašeliai, o viršūnėse — ledo kris­talai. Ten, kur oras labai neramus, pavyzdžiui, dvie­jų skirtingų oro masių sąlyčio vietose, formuojasi sudėtingos debesų sistemos, kuriose dėsningai pasi­skirsto įvairių formų ir aukštų debesys. Stebint, ku­ria tvarka jie pasirodo ir kaip susidaro, galima įgus­ti gana tiksliai numatyti artėjančias oro permainas. Lašeliai ilgainiui susiduria vienas su kitu, susilieja ir virsta didesniais lietaus lašais arba ledo kristalais, snaigėmis.

Vidutinio klimato kraštuose daugiausia kritulių vasarą, o subtropikuose — žiemą. Tačiau žygyje svarbu žinoti ne tik, koks metų laikas lietingiausias, bet ir kelionės metu galinčių iškristi kritulių pobūdį bei jų pasirodymo tikimybę. Krituliai dažniausiai iškrinta tada, kai pro žygio rajoną praeina dvi skir­tingas oro mases ribojantys orų frontai. Vidutinio klimato juostoje, kur klimatui daug įtakos daro vandenynai, tai gali įvykti bet kuriuo paros ir metų laiku. Žemyninio klimato rajonuose frontinių kritu­lių pasirodymo tikimybė mažesnė. Ten labiau tikė­tini vertikalių oro srovių sukelti krituliai, kurie daž­niausiai pasirodo antroje dienos pusėje. (Pajūrio zonoje jie dažniau pasirodo naktį.) Kritulių smar­kumas priklauso nuo jų atsiradimo priežasties. Šiltų frontų krituliai nesmarkūs, tačiau ilgalaikiai. Iš kamuolinių lietaus debesų labai siaurais ruožais pasi­pila trumpalaikės, tačiau smarkios liūtys. Krituliai esti gausesni ir dažnesni, jeigu juos atnešantys vė­jai priversti kilti į aukštumų šlaitus arba jeigu vie­tovė labai raižyta ir miškinga. Kritulių iškritimo dėsningumų stebėjimai gali būti ypač vertingi nau­jose turistinėse trasose, kurių klimato savybės dar nėra pakankamai gerai ištirtos. Tam nereikia jokių prietaisų. Pakanka užrašyti reiškinio pobūdį (dulks­na, ištisinis ar trumpalaikis lietus, liūtis, sniegas, šlapdriba ir pan), laiką (pradžią, pabaigą, trukmę), vietą (apimamą plotą, slinkimo kryptį) ir smarkumą (silpnas, vidutinis, stiprus).

Teisingai numatyti ir įvertinti kritulių pobūdį svarbu ne tik dėl reikalingų apsaugos priemonių skirtingumo, bet ir dėl to, kad įvairūs krituliai ne­vienodai pakeičia žemės paviršiaus būseną. Dėl stai­gių, nors ir pro šalį praeinančių liūčių gali netikėtai paplūsti upeliai net ir ten, kur jų vagos vasarą pa­prastai esti išdžiūvusios. Po ištisinio, kad ir silpno lietaus pasidaro pavojingi (slidūs) žole apaugę kalnų šlaitai. Šviežiai iškritęs sausas sniegas padidina la­vinų pavojų. Aukštai kalnuose pasitvenkęs lietaus vanduo gali po kurio laiko paplūsti žemyn, sukelti purvo ir nuolaužų srautus — seljes. Jos ypač pavo­jingos naktį, dėl to, renkantis nakvynės vietą, rei­kia vengti vandentakų, nors jos būtų sausos ir atro­dytų saugiai. Žygiuoti lietaus palaistyta vietove taip pat reikia labai atsargiai. Netikėtai užėjusį lietų geriausiai pralaukti saugioje uždangoje.

Matomumas ir kiti reiškiniai. Didelis vandens garų kiekis ore, krituliai, taip pat smulkios dykumų dul­kės, miško gaisrų dūmai, rūko lašeliai ir kitos prie­maišos sumažina oro skaidrumą, pablogina matomu­mą. Matomumas vertinamas atstumu iki labiausiai nutolusių, tačiau dar įžiūrimų stambių daiktų (me­džių, pastatų, uolų). Užėjus tirštam rūkui, pūgai ar smarkiai liūčiai, matomumas gali sumažėti iki kelių metrų. Esant blogam matomumui, ypač nepažįsta­moje raižytoje ar miškingoje vietovėje, žygiuoti ne­leistina ne tik dėl pavojaus paklysti ir sušalti ar būti užpustytam. Kai menkas matomumas, lengva paslysti ir įkristi į ledo ar uolų plyšį, pakliūti po lavina ar po pravažiuojančio transporto ratais. Del tos pačios priežasties nepatartina be būtino reikalo žygiuoti nežinomu keliu tamsią naktį.

Įvairūs atmosferoje vykstantys procesai gali su­kelti ir kitokių pavojingų reiškinių. Oro sūkuriams ir vandens lašams maišantis kamuoliniame lietaus debesyje, oras įsielektrina. Elektros krūviams pasie­kus tam tikrą kritinį lygį, ima žaibuoti. Perkūnijos metu nereikia būti arti vandens, po aukštais me­džiais ir kitose vietose, į kurias gali trenkti žaibas. Slėptis nuo audros reikia žemesnėje, nuo vėjo ir lie­taus apsaugotoje vietoje, prie savęs tuo metu ne­laikyti geležinių daiktų.

Kai vandens lašeliai žiemą krenta per žemiau debesų tįsantį šalto oro sluoksnį ir atšąlę atsitrenkia į žemės paviršių, pastarasis apsitraukia labai slidžia ledo plutele. Šis reiškinys vadinamas lijundra ir yra pavojingas motorizuotam transportui. Tačiau ir pės­tieji gali nukentėti, pavyzdžiui, prisilietę prie aple­dėjusių ir nutrūkusių elektros laidų.

Kartais galima pastebėti įvairių optinių reiškinių. Pavadžiui pasirodo skirtingo skersmens ratai ir vainikai apie saulę bei mėnulį, vaivorykštės, mira­žai, kurių metu būna matomi toli už horizonto esan­tys daiktai. Kiekvieną vakarą vis kitokiomis spalvo­mis nusidažo saulėlydžiai ir pan. Visa tai ne tik akį džiuginantys reiškiniai, bet ir vienokio ar kitokio orų pasikeitimo požymiai. Keliaujant galima stebėti ir tokius reiškinius, kaip menulio fazių kaita, šiau­rės pašvaistės ir kiti, kurie su orų kaita neturi nieko bendro, nors prietaringi žmonės ir sieja juos su vie­nokio ar kitokio oro požymiais. Turizmo organizato­rius privalo turėti nors minimalų supratimą apie jų prigimtį ir mokėti paaiškinti tai turistams. Žinių ne­sunku rasti specialioje literatūroje.

J. Vaitkus, V. Januskis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai

Sutartiniai ženklai žemėlapyje

Vietovėje sutinkami objektai žemėlapiuose ir pla­nuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Masteliniai (kontūriniai) ženklai

Mastelis ir jo nustatymas

Apie žemėlapyje ar plane vaizduojamo žemės paviršiaus sumažinimo laipsnį galima spręsti iš

Planas ir žemėlapis

Teisingai orientuotis ir nepaklysti vietovėje gali­ma tik ją gerai pažįstant. Nepažįstama vietovė

Oro permainų numatymas

Orų kaitos pagrindinės priežastys. Dėl saulės spindulių kritimo kampo kitimo paros ir
Pakilti į Viršų