Nuotaikingoji Strėčia

in Maršrutai

Švenčionių aukštuma patraukli puikia ketera, aukštesnėmis viršukalvėmis nukuprojančia į pietryčius. Kartu tai Daugu­vos ir Nemuno upynų takoskyra. Jauni aukštupėliai kalvotų nuošlaičių lobais klaidžiai vingiuoja, ieškodami kelio į se­nąsias upes. Beveik visas tokias vidutines upeles Lietuvoje pažįstame, o štai visai artimų kaimyninių Baltarusijoje beveik ne. Tad pasidairykime nuotaikingosios Strė­čios — Žeimenos vyresniosios sesers (vy­resniosios pagal susidarymo laiką) — pau­piais.

Strėčios, jau aiškios upės su šiuo vardu, pradžia turbūt reikia laikyti Švokštų eže­ryną, esantį didžiųjų Naručio vandenų Šiaurvakariniame pakraštyje, netoli žinomo Naručio miestelio. Važiuojant plentu nuo Vilniaus ir dar neprivažiavus 97 – to kilo­metro, galima išlipti. Nedaug paėjus, vos ne kairėje paplentėje tęsiasi ežero pak­raščiai. Tai Didysis Švokštas, už jo šiaur­vakariuose — Mažasis Švokštas. Iš piet­vakarių ežerai apsupti ramių Panaručio ši­lų, vietomis kiek pelkėtų. Iš šiaurryčių — aukštumų įšlaitė. Aukštumos čia kiek sa­vitai prasideda. Nėra įprastos kalvotos staigumos, kaip kad, pavyzdžiui, ties Na­ručio šiaurine pakrante arba ties Švenčio­nimis. Čia kalvos smulkios, neaukštos, bet aiškios, staigiašlaitės, supiltos iš gargždėto žvyro ir smėlio, tik kur ne kur lengvo geležingo priemolio. Visur daug įvairaus didumo akmenų. Kai kur jos sudaro ankštėlesnius sambūrius; vietom virtinėmis tar­si nubrenda į pelkėtas, kur žemiau krūmėtas, kitur smėlingas šilėtas nuošalumas. Pa­matysi jas vietomis ir vienišas. Kitur kal­vų šlaituose miškeliai. Iš tolo rūstoku eg­lių siluetu užskliausti. Įsimena tos pavie­nės besiganančios po šį peizažą kalvikės su neaukštom, vėlgi pavienėm pušim, kai tos su vėjų išnarintomis šakomis rytas va­karas keistai kuprotos budi. Po jomis ap­linkui kadagiai, kadagiai… Dar žemiau — sausa, vidurdieniais taip kvapi kačpėdėlių ir čiobrelių dirva. Kai kur snaudžia neži­nomų šių dirvų artojų, medininkų, žvejų senkapiai. Neimprovizuota nuojauta aprašinėju šiuos reginius. Teatleidžia malonu­sis skaitytojas, jei kiek sentimentalu — čia, šiaurrytiniame Pašvokšty, nuošaliuose Čiukšių ir Akelų vienkiemiuose su lan­gais į vakarėjanti ežerą tolimoj kūdikystėj man pradėjo aušti pasaulis…

Grįžkime į Strėčią girdančius aukštupius. Nuo minėtų poringom (smėlio, žvyro, ak­meningo priemolio) nuogulom sukrautų aukštumų į Švokštų ežeryną leidžiasi net keli upeliai, srūva šaltiniai. Jau šių ežerų aukštis neįprastai didelis — 176 metrai aukščiau jūros paviršiaus. O visų aukštu­pių pradžia dar aukščiau — du šimtai ir daugiau metrų. Tokia yra Juodupė, atvirvenanti iš didelio Juodaučių kaimo laukų; kitos upelės siaurutėlės. Siaurutėlės, bet neįprastai ilgos. Antai Ladasa atiteka net nuo Kamajų, įsikūrusių pačioje aukštumų keteroje.

Beje, turint kiek daugiau laiko, nebus pasigailėta nukakus į Kamajus, vieną įdo­mesnių Vakarų Baltarusijos miestelių. Jis įsikūręs prie versmingo Kamajos aukštu­pio, su ežerėliu gilokame duburyje, išlaikęs įdomų urbanistinį vaizdą — gatvių planą, įdomių pastatų. Stovi čia vienas įdomiausių šio krašto architektūros pa­minklų — bažnyčia tvirtovė, pradėta sta­tyti 1603 metais J. Rudaminos Dusetiškio, Chocimo mūšio prieš turkus karvedžio rū­pesčiu. Statinys įspūdingas masyviomis dviejų metrų storio sienomis, cilindriniais 16 metrų aukščio bokštais su šaudymo an­gomis. Panaudota gynybai XVII amžiuje ir Šiaurės karo metu, o po to į bažnyčios sienas buvo įmūryti švedų patrankų sviediniai.

Strėčia — neilga upė, nuo Švokštų eže­rų matuojant, išeitų tik apie 60 kilometrų, o nuo kurio nors aukštupio paskaičiavus būtų gerokai daugiau, gal prilygtų kai­mynei Žeimenai, kurios ilgis apie 80 ki­lometrų. Kad ir neilga, Strėčia prateka net keletą skirtingų kraštovaizdžių, kuriuose ir pati neatpažįstamai pasikeičia. Ne vien gamtinės aplinkos kaitos požiūriu upė įdo­mi. Net ir administraciniu atžvilgiu — prasideda Vitebsko srityje, patekėjusi šiek tiek Minsko srities žemėmis, kelionę Vili­jos link užbaigia Gardino srityje (Baltarusijoje iš viso 6 sritys). Eikli keliauninkė! O juk ir vandens nedaug teturi — viduti­niškai 8,6 kubinio metro per sekundę žio­tyse. Bet užtat labai patvinsta pavasariais
apie pusė metinio nuotėkio tenka tam metų laikui.

Pirmoji Strėčios atkarpa prasideda eže­rais. Didysis Švokštas — vos ne 10 kvad­ratinių kilometrų ploto ir tik apie 5 met­rų gilumo giliausiose vietose. Lėkštos pakrantės daug kur pelkėtos, toil nusitęsia seklūs atabradai. Strėčia, leisdamasi iš Ma­žojo Švokšto, lėtai vingiuoja, daro pelkė­tais sąžalynais klaidokų vingių. Kas nebi­jo sunkumų, gali ryžtis su baidare kelionę pradėti jau nuo čia. Čia upė prateka smė­lėta Naručio lyguma. Pakilesniuose lygu­mos plotuose ošia pušynai, sausi kerpšiliai. Kaimų beveik nėra, pasitaiko kur ne kur prie upeliukų, atsrūvančių iš girios. Tie upeliukai dėl rusvos vandens spalvos vadinami rudupiais ar juodupiais — Čyrvony Ručaj, Čorny Ručaj, Hlyboki Ručaj ir panašiai.

Bene įdomiausia yra antra Strėčios at­karpa, kai upė ima tekėti itin patraukliu vietovaizdžiu, kurį sudaro įspūdingi pavir­šiaus pradubimai, besikaitaliojantys su lie­kaninėmis keteromis, įvairiais ožnugariais, aštriaviršėmis kalvomis. Šių reljefo for­mų šlaitai dažniausiai labai statūs (matyt, termokarstinės kilmės), aukščių skirtumai – 40, o vietomis ir daugiau metrų. Pradubimuose — nedideli ir visai mažučiai ežerai. Tas ežerynėlis vadinamas Žydriuo­ju (Blakitnyje aziory). Yra įdomių — Baldūko gylis siekia 40 metrų, Ječmeneco ežerėlio vanduo smarkokai mineralizuotas; kiti tiesiog patrauklūs, na kad ir savo ma­žumu arba vardais: Hlubelis, Hlubeliokas, Srainakls, Mirusis, Ilginis, Imšrinis ir kiti. Tuo tarpu mūsų Strėčia prateka laužytu, alkūnėtu slėniu, ežerėlių tarsi neužkliudy­dama. Bet taip tik atrodo — upė yra nu­leidusi pakeliui jai pasitaikiusius. Nūnai daug kur nesunku atpažinti buvusiųjų eže­rėlių, ir net nemažų, tuščių guolių dugnus, kuriais kilpinėja Strėčia. Juose įvairūs ir vešlūs užliejamų pievų žolynai, nepamirš­tami aplankius juos birželio dienomis, kai dauguma augalų žydi. 1972 metais šis kal­votas, ežeringas, su miškų ūksmėmis, Strėčios išraizgytas plotas paskelbtas žydrjųjų ežerų landšaftiniu draustiniu.

Šios vietos nuo seno domino žmogų, pa­togios apsistoti, apsiginti. Saugomu paskelbtas čia esantis XI — XII amžiaus pilkapy­nas. O ten, kur iš šio apdraustojo ežerynuko upė išeidama prasigraužia skersai kalvagūbrio, teka giliu stačiasieniu slėniu, sena dvarvietė — Alševas. Būta upė tvenk­ta, stovėta vandens malūno; palei slėnį nusitęsia senas parkas.

Nuo čia upei nedaug, tik koks kilomet­ras iki kito plataus ir ilgo pelkėto klonio. Šis nusitęsia gal net kelias dešimtis kilo­metrų — šiaurvakariuose net Lietuvą Švenčionių rajone pasiekia, o į pietryčius tas klonis dar prasiplečia ir pagilėja taip, kad jame susitvenkia vienas didžiųjų šio krašto eže­rų — Svyrių ežeras.

Antra po Žydriųjų ežerų draustinio įdo­mi mūsų upės atkarpa prasideda čia, jai pradėjus graužtis skersai Svyrių kalvagūb­rio. Ne bet kokia makroforma yra tas kalvagūbris — ledyninės geomorfologijos reliktas, tokio kito kol kas nežinome viso­je europinėje mūsų šalies dalyje. Kalva­gūbris dviejų trijų kilometrų pločio, 20 — 30 metrų aukščio ir kelių dešimčių kilo­metrų ilgio, iš šiaurės vakarų į pietryčius vos ne tiesia linija šaunantis. Užtenka pa­sakyti, jog paprasčiausiose mūsų kraštų nuotraukose iš kosminio nuotolio tasai da­rinys matomas. Tai štai — mūsų mažytė Strėčia šį geologini žemės paviršiaus ran­dą praskrodžia įžambiai. Čia nepabosta (galima baidare, galima pėsčiomis) pasekti, kaip upelė landžioja tarp kalvų, sukioja­si, jų papėdes paplaudama. Antai ties Komariškėmis atidengia apie 120 tūkstančių metų senumo organinių nuogulų sluoksnį vienoje kitoje vietoje, o tai čia patogu, upė patvenkta. Taip yra iki priešingos kal­vagūbrio pašlaitės, kur vėl kiek laisvesni pažemėjimai, tvenkiasi ežerėlių, iš kairės atvirvena nedidukas intakėlls — Sini Ručaj.

Dar nebaigus Strėčiai prasigraužti sker­sai minėtojo kalvagūbrio, iš kairės įteka beveik toks pat vandeningas, kaip ir pag­rindinė upė, intakas. Neaiškus jo pavadini­mas — vienur randi Svire pavadinta, kitur Strėčele (Stračanka). Jąja nuteka Svyrių ežero vandens perteklius. Pats ežeras ty­vuliuoja jau minėtame ilgame klonyje, tad pats netrumpas, bemaž 14 kilometrų, siau­ras (nuo vieno iki pustrečio kilometro), o pagal plotą — kone mūsų Dusia (beveik 22 kv. kilometrai). Ežeras, kalvagūbris iš­tįsę viena kryptimi, todėl ir visa, ką čia kūrė žmogus — kūrė išilgai, ta tvarka, kuria pradėjo visa rikiuojanti gamta. Ke­liai — išilgai gūbrio, Svyrių miestas — iš­ilgai ežero kranto, dirvos — irgi rodos dažniau tąja pačia tvarka vagomis sušu­kuojamos.

Svyriai — sena šio krašto gyvenvietė: miesto pietrytiniame gale ties ežeru išky­la piliakalnis, senų žmonių Batoro kalnu (Hara Batury) vadinamas. Nuo jo platus reginys į apylinkes, o kalno nuošlaitėje — žuvusių šiose apylinkėse partizanų ir ka­rių kapai. Pasak padavimo, senąją Svyrių gyvenvietę įkūręs Daumantas, pastatęs čia pilį; vėliau vietovę valdę Svirskiai, Rad­vilos ir kiti.

Likusi palyginti dar nemaža Strėčios da­lis — jos žemupys. Teka smėlėta mišku (dažniausiai šilais) apaugusia plynaukšte. Tik palei upę auga lapuočių medžių; yra nedidelių gyvenviečių, dažnai Strėčiomis vadinamų; kelių nedaug. Alchovkoje nuo seno buvo miško, medienos apdirbimo pra­monė, dabar nedidelė įmonė gamina popie­rių. Žemupinėje atkarpoje Strėčia vėl sa­vaip nauja. Teka gilokai josios pačios išduobtu, erdviai išplatintu slėniu, darydama sudėtingas, vietomis tiesiog svaigias kilpas, kai kur vos ne mazgus. Tokia pasiekia Vi­liją. Santakoje — plačios karklynėtos lan­kos, daug senvagių, ramių užuoglaudų.

Strėčia — puiki ir turininga Baltarusijos puošmena, kurią verta, radus progą, aplan­kyti, pažinti arčiau.

Česlovas Kudaba

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.