Nuodų paslaptys

in Gamtos stebėjimai/Rekomenduojame

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir nedidukas — kūno ilgis vos 3,5 — 4 centimetrai, čiuptuvų — apie 10 centimetrų, svoris iki 100 gramų, — tačiau spalva labai ryški: pilkai geltoname fone išmėtytos tamsiai rudos dėmės, o kiekvienos dėmės viduryje — vingiuota mėlyna juostelė arba žiedelis. Kai jis užpyksta, susijaudina, fonas virsta ryškiai auksiniu, juostelės ir žiedeliai blyksteli stipria metaline mėlyna spalva, kuri gyvojoje gamtoje pasitaiko nebent tulžių ar kolibrių plunksnose.

Šiuo metu mėlynžiedis aštuonkojis gavo naujus vardus — nuodingiausias Australijos gyvūnas, gražiai įpakuota mirtis, mažasis žudikas. . .

Pirmieji pranešimai apie mirtinus aštuonkojo įkandimus pasirodė dar antrojo pasaulinio karo metais, bet tik maždaug prieš penkiasdešimt metų pavyko nustatyti „žudiko asmenybę”, klinikinius apnuodijimo požymius, toksino biochemiją, farmakologiją. Iš pradžių stebino tai, kad nukentėdavo daugiausia subrendę vaikinai, bet greitai paaiškėjo: jie nerdavo gelmėn toliau nuo kranto, o būtent ten ir gyvena stambesnieji aštuonkojai, turintys daugiau ir stipresnių nuodų. Juos nesunku rasti, lengva paimti į rankas ir atnešti krantan parodyti draugams, juo labiau kad iš pradžių nebūna jokių gąsdinančių požymių — mat aštuonkojo įkandimas neskausmingas… Tačiau netrukus žmogus pradeda staigiai silpti: darosi sunku ryti, aptirpsta lūpos, paskiau sutrinka kvėpavimas, o po valandos ar kiek daugiau ištinka mirtis. Tuo tarpu vaikai paplūdimiuose su mažiukais mėlynžiedžiais aštuonkojais žaidžia lyg niekur nieko, jokių blogų pojūčių nebūna. Vadinasi, kartojasi sena taisyklė — mažomis dozėmis nuodas gali būti vaistas, didelėmis — …

Suaugęs mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa).
Suaugęs mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa).

Paprastųjų aštuonkoju seilės turi virškinimo fermentų ir ypatingų baltyminės prigimties nuodų. Tie nuodai apardo vėžiagyvių bei moliuskų raumenis, prisitvirtinusius prie kiaukuto, ir tuo būdu tarsi paralyžiuoja auką. Mėlynžiedžiai aštuonkojai turi toksinų, pritaikytų ne pulti, o tik gintis. Tų toksinų yra du — makulotoksinas ir chapalotoksinas, bet geriau ištyrinėtas tik pirmasis. Paaiškėjo, jog tai ne kas kita, kaip gerai žinomas neurofiziologams tetrodotoksinas. Pirmą kartą jis buvo rastas žuvyje fugu, gerai žinomoje Japonijoje. Nuodingi šios žuvies ikrai, kepenys, pilvo plėvė ir kiti vidaus organai. Tas pats toksinas aptiktas Kalifornijos tritono Taricha torosa ikruose ir odoje, Panamoje, Kosta Rikoje gyvenančių sausumos varlių Atelopus ikruose bei odoje (iš tų varlių odos indėnai gamino nuodus strėlėms). Japonijoje fugu nuo senų laikų laikoma nepaprastai gardžiu valgiu, bet lygiai taip pat nuo senų laikų žinoma, kokia ji nuodinga. XX amžiuje Japonijoje fugu vidurių valgymas buvo laikomas itin subtiliu savižudybės būdu. 1927 — 1949 metais Japonijoje apsinuodiję fugu mirė apie 2700 žmonių. Kai kuriose Japonijos prefektūrose fugu pardavinėti iš viso draudžiama, o kitur iš tų žuvų gaminti valgi leidžiama tik nedaugelyje restoranų, tam tikru metų laiku (dažniausiai žiemą) ir tik diplomuotiems virėjams — specialistams. Tolimųjų Rytų žvejai, fugu radę tinkluose, tuoj pat jas išmeta už borto…

Vienintelis dalykas, kuris jungia tokius skirtingus gyvūnus, kaip fugu, tritonas, varlė ir mėlynžiedis aštuonkojis, tai šitoks bruožas: visi jie tetrodotoksino turi ne tik kūne, bet ir ikruose, kiaušinėliuose. Matyt, svarbiausia to nuodo funkcija — ginti palikuonis. Tetrodotoksinas slopina nervų — raumenų ryšį. Štai kodėl nepaprastai mažomis dozėmis tie nuodai — efektyvi skausmą mažinanti priemonė. Kaip tik dėl to žmogus praktiškai nepajunta aštuonkojo įkandimo. Toksinas pradeda veikti tik po 5 — 10 minučių ir atpalaiduoja visus raumenis, išskyrus širdies. Žmogus žūsta nuo kvėpavimo organų raumenų paralyžiaus, kitaip sakant, tiesiog uždūsta. Kaip jau minėta, kol kas priešnuodžio dar nebuvo rasta; tetrodotoksino molekulinis svoris toks mažas, kad mūsų imuninė sistema jame neatpažįsta priešo. Bet organizme tetrodotoksinas gana greit suyra, ir be perstojo (iki 8 valandų) darant dirbtinį kvėpavimą, žmogų galima išgelbėti. Visokie kardiostimuliatoriai, kurių kartais tenka griebtis, gelbstintis nuo kitokių apsinuodijimų, čia nieko nepadeda — juk širdis nepažeidžiama…

Puikiai Japonijoje pažystama žuvis fugu.
Puikiai Japonijoje pažystama žuvis fugu.

Įdomu tai, kad tie nuodai visiškai nekenkia pačiam aštuonkojui.

Ta pačia proga, matyt, vertėtų porą žodžių pridurti ir apie tyrimų rezultatus, gautus Haityje. 1982 metais etnobotanikas iš Harvardo universiteto (JAV) Veidas Devisas vadovavo ekspedicijai šiame krašte. Tyrimai parodė, kad vietos burtininkai sugeba daryti nuodus, sukeliančius kietą letarginį miegą. Nuodingus miltelius įtrynus odon, paralyžiuojama nervų sistema, kvėpavimas beveik pradingsta. V. Deivisui pavyko įgyti burtininkų pasitikėjimą, dalyvauti apeigose ir net paimti miltelių tyrimams. Paaiškėjo, jog svarbiausias nuodų ingredientas — tetrodotoksinas. Miltelius įtrynus žmogaus odon, jis nugrimzta į letarginį miegą, bet gali būti atgaivintas, davus atitinkamų priešnuodžių. Tų priešnuodžių V. Devisas, deja, negavo…

Beje, apie zombius, kaip Haityje vadinami tie mirę ir vėl atgiję žmonės, pasakojama ir Grehemo Grino knygose. Šiaip ar taip, Haičio gyventojai tuo tiki šventai. Modernioji medicina ir mokslas kol kas šito nei patvirtinti, nei paneigti negali — nėra duomenų. Visų savo paslapčių burtininkai neskuba atskleisti. Ką dabar tiksliai žinome — tai minėti faktai apie tetrodotoksino veikimą, apie tuos nuodus, kuriais ginasi aštuonkojai, fugu, varlės, tritonai…

Mykolas Lukša

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.