Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Nemuno delta II

in Geografija

Pirma dalį skaitykite čia.

Nemuno pavasariniai potvyniai gana dažnai būdavo stichiniai. Vandens apsem­tos teritorijos plotas siekdavęs net 600 kvadratinių kilometrų. Vandens gylis aptvane daug kur siekdavo du pustrečio metro, o vandens lygis Nemune ties Til­že (Sovetsku) pakildavęs iki devynių metrų virš ordinaro. Smarkūs potvyniai susidarydavo, kai būdavo dideli vandens debitai ir Rusnėje arba jos šakų vagose susidarydavo ledų kamščiai. Tokiais atve­jais dažnai būdavo pralaužiami apsaugi­niai pylimai, ir todėl pagreitėdavo bei išsiplėsdavo aptvanas. Stambios ledų san­grūdos susidarydavo ties Karčeviškiais, Šilininkais, Ragininkų sala ir kitur. Beveik kas dešimtmetį būdavo po vieną didesnį potvynį. Du trečdaliai deltos apse­miamo ploto tenka mūsų respublikai. Norint apsisaugoti nuo potvynių, aukština­mi ir tvirtinami apsauginiai pylimai, sta­tomi arba planuojama statyti nauji pyli­mai ir polderiai. Beje, apsauginius pylimus gerokai apgadina ondatros, bebrai ir kiti žemę rausiantys gyvūnai, todėl jų gausu­mą deltoje būtina reguliuoti.

Atsižvelgiant į Nemuno deltos gamti­nes geografines sąlygas, ją galima su­skirstyti į tris išilginius ruožus. Pirmasis — toliausiai į rytus išsikišęs — prasideda nuo Rambyno ir baigiasi ties Nausėdais (aukš­čiau Nemuno išsišakojimo į Giliją ir Rus­nę). Antrasis — nuo Nausėdų „meridiano“ iki Litorinos jūros buvusios kranto linijos. Trečiasis — nuo Litorinos jū­ros buvusio kranto linijos iki nūdienės del­tos panuovalio, arba avandeltos išorinės ribos.

Pirmasis ruožas — seniausioji deltos da­lis. Jame Nemuno slėnio šalpa palengva susilieja su deltos paviršiumi. Ties Pagė­giais dar ryškūs Nemuno slėnio šlaitai. Iškilę 10—15 metrų virš salpos. Nemuną abipus lydi 200—300 metrų pločio ir 6 – 8 metrų aukščio virš jūros lygio pakilęs pavagio ruožas, kuris prie Nausėdų nužemėja iki penkių metrų ir labai su­siaurėja. Pavagio ruože per potvynius daugiausia nusėda smulkaus smėlio su aleurito tarpsluoksniais. Už pavagio ruožo plyti žemesnis, bet platesnis deltos ruo­žas — Nemuno lankos (užliejamosios pie­vos). Šios lygumos plokščią paviršių pa­įvairina Nemuno meandrų senvagės — vorupės (Lūkštynė), atkirstos upių atšakos, virtusios vadaksniais, ežerėliais. Čia daug deltos upelių — žiogių, kanalų ir griovių.

Antrajame ruože, kuris susidarė apklo­jus aliuviu kadaise čia buvusias deltos supelkėjusias lygumas, plačia juosta palei upes plyti priemolingos aliuvio lygumos, o tarpupiuose kūpso Aukštumalos, Rupkalvių, Medžioklės, Berštų ir Leitgirių pel­kės. Ypač paplatėja lyguma aplink Rusnę, kurios paviršius tepakilęs vos penkis metrus ir aiškiai žemėja vakarų kryp­timi. Išgaubtų aukštapelkių viršūnės iškyla net iki šešių metrų virš Kuršių marių lygio, o jas juosiančios žemapelkės plyti tik metrą du metrus aukščiau marių ly­gio. Šiame ruože esama dviejų pakilumų. Prie Gėgės žiočių deltą kerta Pašyšių— Usėnų lėkštas gūbrys. Ruožo vakariniame pakraštyje (Akmeniai, Šakūnai, Sakūnėliai—Užliekniai—Šilutė) ir vidurinėje da­lyje (Kaukiemis—Šilininkai— Leitgiriai— Juknaičiai) išsikiša galinių morenų kalvos, iš paviršiaus pridengtos smėlio, kuris daug kur supustytas į kopas ir eolinius kaubu­rius. Kad čia būta galinių morenų kalvų, liudija ir toponimija, pavyzdžiui, Akme­nos upelis, buvusi Akmenių gyvenvietė. Tos pakilumos deltoje iškyla iki 6—8 met­rų aukščio. Didesni deltos kopų ruožai yra Berštų miške (į šiaurę nuo Šilininkų ir šiaurės rytus nuo Sakūnėlių). Tipiškų pa­rabolinių kopų lankas, prasidedąs į pietus nuo Rusnės, eina Briedinio (Bridžulių) pel­kės vakariniu pakraščiu iki Ibėnų (dabar Diunoje), o toliau per Akmenius (Privalovka) ir Sakūnus (Levoberežnoje), į pietus nuo Briedšilio pelkės parabolinių kopų aukštis siekia net 15—16 metrų, o užuovėjinio šlaito polinkis — 12°. Kopos išsidėsčiusios vorele, o tarpkopiai užpelkėję. Akmenių—Sakūnų—Perkūnų ruožo kopos truputį žemesnės Dauguma minėtų kopų yra susidariusios čia buvusioje Lito­rinos jūros pakrantėje.

Antrojo ruožo deltos lygumą skrodžia salpinė upė — Gėgė bei Varžės, Leitės, Šy­šos žemupių vagos. Čia plyti ir vorupės (Sennemunis, Senrusnė). o tarp jų telkšo vadaksniai ir ežerėliai, pavyzdžiui, Didy­sis Žiogis, Ilgoji. Moreninė pakiluma yra ir Rusnės sala, kurioje paskutiniojo aple­dėjimo riedulingas priemolis atsidengia arba slūgso negiliai. Ši palyginti atspari upės erozijai ir stambi sala perskyrė Rus­nės upę į Atmatą ir Skirvytę. Išgręžus gręžinius paaiškėjo, kad Rusnės salos stuo­muo buvo suraižytas senovės upių, o po to užpildytas net iki 20 metrų storio deltinių nuosėdų. Galima manyti, jog kažkur į pietus nuo Pakalnės upės kadaise būta Nemuno žiočių. Apskritai nuo morenų iš­eigų deltoje priklausė upių tinklo susida­rymas ne tik Rusnės, bet ir Gilijos baseino iki jo hidrografinio tinklo pertvarkymo XVI amžiuje.

Deltos pakilumos — kiniai seniai patrau­kė čionykščio žmogaus akį. Pamaryje nuo Karklės iki Nemuno žiočių keliose vieto­se archeologai aptiko neolito amžiaus žmonių griaučių ir darbo įrankių. Jau anuo­met žmonės ne tik gyveno, žvejojo ir me­džiojo deltoje, bet jos kiniuose ir sausmėse gyvendavo bei laidodavo mirusiuo­sius.

Trečiąjį (jauniausiąjį) Nemuno deltos meridionalinį ruožą sudaro plokščia plyna žemuma, kurios paviršius tepakilęs virš Kuršių marių lygio nuo pusės iki pusant­ro metro. Pelytekos gurgžde — polderyje deltos paviršius slūgso net žemiau viduti­nio Kuršių marių ir Baltijos jūros lygio. Aukštėlesni čia tėra polderių ir pavagiu pylimai, morenos pakilumėlės. Šiam deltos ruožui didelės reikšmės turi vėjinė Kur­šių marių patvanka, kai pakilęs vanduo dažnai apsemia didelį sausumos plotą. Mat ištvinsta upės, ir vanduo lengvai persipila ne tik per vagos kraštus, bet ir apsauginius vasaros pylimus (jų aukštis — metras pusantro metro). Vėjo patvanka plinta upėmis gilyn į deltą, todėl čia plyti pa­žliugusios lankos, daug kur jau senokai supelkėjusios ir sudurpėjusios, apaugusios žilvičių ir alksnių krūmynais, o šlapesnėse vietose — meldais, švendrais, ajerais. Už tų įvandenijusių lankų — rytuose stiebiasi tan­kūs Juodalksnynai su beržų priemaiša. Da­lis jų priskirtina juodalksniniam raistui. Tose pelkėtose žemumose—žemapelkėse, dažniausiai jų viduryje, kūpso aukštapel­kių kimininės kupros. Dėl to nenuostabu, jog čia tankiausias tėkmių tinklas: gausu vorupių, senvagių, žiogių ir vadaksnių. Įdomu, kad deltos upės — Karklė, Tovė, Įsė bei kitos yra trumpos, bet plačios ir gilios, mat jos kadaise buvo vandeningos Nemuno šakos arba atšakos. Pietinė deltos dalis per pastaruosius 60 metų daug kur renatūralizavosi: padrėko, apaugo krūmais, o upes ir upelius augalai dar labiau užgo­žė, kai kurie jų užako ir sunyko. Dabar čia reikia iš naujo atlikti didžiulius hidro­technikos, melioracijos bei landšafto kul­tūrinimo darbus. Labai sunku nustatyti ri­bą tarp deltos ir avandeltos, kadangi sau­suma palengva pereina į marias, o ties žiotimis yra susiformavę platūs makrofitų sąžalynai—nendrynai ir švendrynai, kurie slepia ją per potvynius ir paplūdžius visa avandelta atsiduria po vandeniu, Avandeltą galima būtų pavadinti savotiška ,,niekieno žeme“.

Po Nemuno deltos sąnašomis ir čia su­sidariusiomis durpėmis bei dumblais slūg­so įvairūs ledynmečių dariniai, kurie, savo ruožtu, guli ant pamatinių, arba pirminių, uolienų. Deltoje tos uolienos susidarė krei­dos periode — daugiau kaip prieš 60 mili­jonų metų. Plačiausiai išplitusios nuosė­dinės uolienos yra šios: įvairiagrūdžiai smėliai, moliai, mergeliai. Vyrauja smėlin­gos uolienos. Jų paviršius nėra lygus, bet sudaro pusdubenį, atvirą ir žemėjantį į va­karus. To geologinio pusdubenio ašis eina maždaug per patį deltos vidurį iš rytų į vakarus. Čia kreidos sluoksniai buvo pa­siekti didžiausiame gylyje — nuo 80 iki 143 metrų žemiau Baltijos jūros lygio. Ap­skritai pamatinių uolienų kraigas deltoje išraižytas įvairaus gylio ir krypties vagų, primenančių klonius, arba slėnius. Be abe­jo, dalis jų — buvusios Nemuno proprosenelio šakų ir atšakų bei kitų upių vagos, kitos susidarė slenkančiam ledynui išgremžus bei jo tirpsmo vandenims išrausus neatsparių uolienų (pavyzdžiui, krei­dos) paviršių. Daug kur pamatinės uolie­nos yra suluistintos, o stambios kreidos sluoksnių atplaišos perstumtos ir įterptos į ledynines sąnašas.

Arčiausiai žemės paviršiaus, tik 10—20 metrų gylyje, kreidos sluoksniai slūgso ry­tinėje deltos dalyje. Tuo tarpu didesnėje deltos vidurinio ruožo dalyje, 20—60 met­rų žemiau jūros lygio, lėkštų šlaitų lomą išskaptavo ne kartą pro čia slinkę pleisto­ceno epochos Iedynai. Manoma, kad tai prekvarterinto reljefo formai (lomai) susi­daryti tam tikros įtakos turėjo ir žemės plutos dubimas, kuris čia vyko per visą kvarterą ir tebevyksta dabar. Jau seniai geologai pastebėjo, kad prekvartero sluoks­nių kraigas deltoje staiga pažemėjo maž­daug pagal Rusnės „meridianą“. Ar tai susiję su kažkokia erozine struktūrine pa­kopa, kuri čia atsirado, įvykus tektoni­niams nuosprūdžiams palei šią liniją, tuo tarpu nieko tikro pasakyti negalima.

Ant prekvartero uolienų paviršiaus slūg­so įvairaus storio pleistoceno epochos da­rinių. Tai ledyno (glacigeninės) tirpsmo vandenų (fliuvioglacialinės) ir prieledyni­nių ežerų (limnoglacialinės) nuosėdos bei nuogulos. Deltoje rasti du trys morenų horizontai, kurių viršutinysis, be abejonės, susidarė ištirpus paskutiniam kontinenti­niam ledynui. Tikrų tarpledynmetinių sluoksnių iki šiol dar nerasta, todėl sun­ku nustatyti ir apatiniųjų morenų strati­grafinę reikšmę. Storiausios morenos pra­gręžtos prekvartero paviršiaus „slėniuose“. Pavyzdžiui, Naujosios Gilijos gręžinyje morenos storis net 83 metrai! Šiaip more­nų storiai įvairuoja nuo poros iki 20—30 metrų, bet daug kur jie nuardyti.

Nemuno deltą pleistoceno ledynas den­gė mažiausiai keturis kartus. Tarpledyn­mečiais čia tekėjo upės ir tikriausiai visi Nemuno pirmtakai. Tokią Pronemuno slė­nių tąsą ir šiuo metu galima įžvelgti į šiaurės rytus nuo Nidos Baltijos dugne (50—60 metru gilumoje).

Tarpmoreninius sluoksnius sudaro dau­giausia įvairaus rupumo smėliai, žvyrai su gargždu, rečiau aleuritai, moliai ir net durpės. Tai senovės upių, ežerų ir pelkių dariniai. Tarp jų esama ir upių deltų są­našų, tačiau jas atskirti tuo tarpu neįma­noma.

Ant paskutiniojo ledyno paliktos pama­tinės morenos dažnai slūgso kaitaus storio rezidualiniai — liekaniniai smėliai ir žvy­rai, o ant jų — aleuritai, moliai ir var­vos— juostuotieji moliai. Šių sluoksnių kraigo paviršius suraižytas palyginti negi­lių (iki 30—40 metrų) anksčiau tekėjusių upių. Vagų gylis, kryptys ir amžius — ne­vienodi. Vagos pripildytos senesnio aliu­vio, dumblo bei durpių, ir jos dabartinia­me deltos paviršiuje nepastebimos. Pasku­tiniojo ledyno morena, fliuvioglacialiniai žvyrai ir smėliai daug kur dabar kyšo kaip salos ir kiniai. Virš jų slūgso kur kas litologiškai margesnė holoceno sluoksnių storymė, sudaryta iš įvairaus rupumo upi­nių, ežerinių ir marių smėlių bei žvyru, salpinio tipo aleuritų ir dumblų, durpių. Šie sluoksniai nevienodo storio ir išplitę lęšiais, lopais. Tai tipiški deltos dariniai. Holoceno sluoksnynas paprastai ne storesnis kaip 10—12 metrų, tik palaidotų upių vagų ruožuose jis gali siekti 20—25 met­rus ir daugiau. Budingas holoceno sluoks­nių bruožas — aiškiai vyraujantys organo­geniniai dariniai.

Taigi Nemuno deltos vidinę struktūrą sudaro du litostratigrafiniai kompleksai. Apatiniam — pirmajam kompleksui priklauso paskutiniojo apledėjimo morena ir virš jos slūgsantys žvyrai bei smėliai, ku­riuos, savo ruožtu, dengia moliai, aleuritai ir smulkiagrūdžiai smėliai. Tai ledyno, ledyninių upių ir ežeru nuosėdos. Daug kur virš šių smėlių rasta žemapelkinių durpių, greičiausiai alerodo amžiaus, nors jos gali būti ir vėlesnio — borealinio laikotarpio. Visas šis nuosėdų kompleksas sudaro Ne­muno deltos cokolį — pamatą. Virš jo klostosi antrojo litostraligralinio komplek­so dariniai — deltinės sąnašos (tikrąja to žodžio prasme). Tad minėtasis durpių tarp­sluoksnis turi svarbią stratigrafinę reikš­mę.

Antrąjį litostratigrafinį kompleksą suda­ro įvairaus rupumo smėliai (vyrauja smulkiagrūdės frakcijos su humuso laminomis), aleuritai, sapropeliai, tiek žemapelkinės, tiek ir kimininės durpės. Paprastai šio kom­plekso storis keturi penki metrai, o vorupėse ir senvagėse iki 8—10 metrų. Beje, organiniai sluoksniai, ypač durpių, juos apsloginus, atseit užklojus sąnašoms, labai susispaudžia (iki 8—10 dalies pirminio sto­rio).

Nemuno deltos geologinis pjūvis aiškiai parodo, kad čia kelis kartus keitėsi gamti­nės sąlygos ir nuosėdų formavimasis — se­dimentacija.

Deltos užuomazga, jos „gimimo“ data tiksliai nežinoma, bet, be abejonės, susi­jusi su paskutiniojo ledyno Nemuno žem­upio plaštakos likimu. Prieš 14 000, o gal 13 500 metų visa dabartinių Kuršių marių ir Nemuno deltos teritorija dar buvo ap­klota minėtos ledo plaštakos. Jos pakraštyje susidarė Vilkyškių galinės mo­renos — kalvagūbris, skersai kertantis Ne­muno slėnį prie Rambyno, dar prieš Pa­gėgius. Rambyno kalnas yra aukščiausia (46 metrai) to kalvagūbrio viršūnė, pašil­tėjus klimatui, ledynas ėmė tirpti — kaip įprasta sakyti — trauktis. Po tam tikro lai­ko jo kraštas dukart stabtelėjo, tačiau ne­ilgam. Trumpai jis tūnojo vidurinėje da­bartinės deltos dalyje, palikdamas apskalautų galinių morenų liekanas. Gerokai il­giau ledyno rymota Rasytės—Ventės ra­go—Priekulės—Klaipėdos linijoje, kur su­siformavo kitas — Šiaurės Lietuvos fazės galinių morenų ruožas. Šio gūbrio aplygin­ta ketera nuo penkių šešių metrų aukščio Ventės rage ties Dituva pakyla iki 25—30 metrų.

Traukiantis ledyno pakraščiui į vakarus, tarp Vilkyškių kalvagūbrio ir ledyno atsivėrusiame plote — nuolaidžioje įlomėlėje pradėjo kauptis nuo ledyno plūstantis tirp­smo vanduo, kuris greit išsiliejo ir virto prieledyniniu ežeru. Šio limnoglacialinio baseino vanduo iš pradžių apskalavo ir vietomis perklostė ledyno paliktą pamati­nę moreną bei suklostė smėlingus paplū­dimius. Prieledyninio ežero dugne, kol jis buvo seklesnis, nugulė smulkūs smėliai, o vėliau pagilėjus — aleuritai ir moliai.

Turbūt prieš 13 000 metų vėl smarkiai atšilus klimatui, sparčiau tirpo ledynas, ir jo frontas greitai atsidūrė Baltijos jūros dubumoje. Tai sukėlė staigų prieledyninio deltos baseino nuslūgimą, ir dėl to jau prieš 12 000 metų visame Lietuvos pajū­ryje, tad ir Nemuno deltoje ištekėjo dau­guma prieledyninių ežerų. Kada senojo Ne­muno—Pronemuno žiotys atsivėrė į buvusį prieledyninį baseiną, atseit kada pradė­to formuotis Pronemuno delta. Šiandien pa­sakyti dar negalime. Manyčiau, kad tai jau galėjo įvykti, traukiantis ledynui nuo Vil­kyškių kalvagūbrio, tiksliau, pirmą sykį nuslūgus to baseino vandens lygiui 20—18 metrų virš dabartinio jūros lygio. Tos se­niausios deltos nuosėdų liekanos, prideng­tos vėlesnių upių sąnašų, gali būti išliku­sios kur nors rytinėje teritorijos dalyje. Ištekėjus deltos prieledyniniam ežerui, se­nojo Nemuno vaga įsirėžė gilyn ir nuėjo per dabartines Kuršių marias toli į vaka­rus. Kai kur deltoje dar užsilikę ežerai ištekėjo, o kiti labai nuseko ir vėliau supelkėjo. Senosios deltos formavimasis da­bartinėje jos teritorijoje liovėsi. Tuometi­nio Nemuno žiotys „nukeliavo“ nuo buvu­sios vietos per 50 kllometrų  į vakarus ir atsidūrė pakrantėje Baltijos ledyninio ežero, kurio lygis buvo apie 20—25 metrus žemiau dabartinio. Ten, Baltijos ledyninio ežero dugne, maždaug per 2500 metų susidrė nauja — kita Nemuno delta. Joldijos jūros, kuri susidarė Baltijoje prieš 9000 metų, metu Nemuno žiotys ir jo delta bu­vo žemiausioje padėtyje, būtent apie 45 metrus žemiau dabartinio jūros lygio ir beveik 70 kilometrų nuo dabartinės deltos pakraščio. Dabartinę deltos teritoriją anuo­met skrodė gilokas Nemuno slėnis.

Prasidėjusi Anciliaus ežero transgresija privertė senojo Nemuno žiotis trauktis į rytus ir formuoti naują deltą aukštesnia­me lygyje. Tuometinio Nemuno slėnis da­bartinėje deltoje buvo iš dalies užneštas aliuvio. Tačiau per Anciliaus ežero maksi­malią transgresiją Nemuno deltos sąnašos kaupėsi dabartinės Baltijos dugne, du ke­turi kilometrai nuo kranto. Pakilęs to ežero lygis pakėlė ir gruntinio vandens lygį pa­jūryje, tuo pačiu ir dabartinėje Kuršių marių bei deltos teritorijoje. Dėl to pieti­nėje Kuršių marių dalyje susidarė pajūrio ežeras — laguna. Į ją upės prinešė daug smėlio. Borealio pabaigoje Anciliaus eže­ras regresavo — jo lygis nukrito net apie 15 metrų, ir Nemuno žiotys vėl pasistūmė­jo į vakarus.

Nuo atlantinio periodo (Litorinos jūros stadijos) vidurio prasidėjo nauja jūros transgresija. Du kartus pakilo vandens ly­gis tiek, kad jis Lietuvos pajūryje peržen­gė dabartinę kranto liniją ir keliais met­rais net ją viršijo. Per litorininę maksima­lią transgresiją jūra ne tik apsėmė šiuo­laikines Kuršių marias, bet ir gerokai įsi­brovėį deltos teritoriją ir jos apylinkes. Per šią transgresiją — ingresiją gerokai pa­kilo gruntinio vandens horizontas, todėl suaktyvėjo pelkėdara bei durpėjimas. Įgi­lintos Nemuno šakų ir atšakų vagos buvo užneštos aliuvio. Senvagėse ir slėnumose pradėjo kauptis durpės, formuotis ne tik žemapelkės, bet vėliau ir aukštapelkės. Svarbiausia deltoje vėl vyravo upių neš­menų — salpinio aliuvio akumuliacija, žo­džiu, pradėjo plėtotis deltodara. Tad pra­ėjus kone 5000 metų, Nemuno delta sugrį­žo į buvusią padėtį. Per tą laikotarpį dabartinėje teritorijoje delta nesiformavo. Taigi manau, kad Litorinos jūros transgre­siją (maždaug prieš 6000 metų) reikia lai­kyti dabartinės deltos „gimimo“ data.

Vėliau, kylant žemės plutai, vandens ly­gis mariose ir jūroje šiek tiek svyravo, kol pasiekė šiuolaikinę padėtį. Delta gerokai pasausėjo subborealinio periodo pabaigoje, kai vanduo mariose buvo nuslūgęs per metrą. Keli šimtai metų prieš mūsų eros pradžią (maždaug prieš 2500 metų) van­dens lygis mariose staiga pakilo. Taip ar šiek tiek kitaip buvo, tačiau tai neturėjo esminės reikšmės deltos tolesnei raidai. Prasidėjus Nemuno upyne žemdirbystei ir miško naikinimui, suintensyvėjo deltoje aliuvio prienaša ir akumuliacija. Dėl to sparčiai plėtėsi priekinė deltos dalis, for­mavosi nauji gurgždai ir žiočių salos. Ta­čiau tiesioginis (technogeninis) žmogaus poveikis čia pasireiškė vėliau, pradedant XVI amžiumi. Tada deltoje pradėta regu­liuoti upių vagas, rengti perkasus ir kana­lus, statyti dambas ir polderilus Per tuos 400 metų žmogus iš pagrindų pertvarkė Nemuno deltą ir sukūrė kultūrini landšaf­tą. Nedaug tesuklysiu pasakęs, kad tri­juose ketvirtadaliuose deltos teritorijos natūralūs deltą formuojantieji procesai ne­bevyksta arba jų reikšmė yra nežymi. Ne­muno delta tebegyvuoja tarp Skirvytės ir Atmatos bei plačia juosta palei Atmatą ir jos Intakus. Čia ir yra Nemuno aktyvioji, arba mažoji, delta, o jos šerdis — Skirvytės, Tiesiosios ir Vytinio gurgždu, seklumų ir pratakų labirinte.

Išsamiai aprašyti Nemuno deltos pakiti­mus, pradedant vėlyvaisiais viduramžiais, šiame straipsnyje nėra galimybių, mat gau­si kartografinė, archyvinė medžiaga ir pu­blikuotų darbų analizė sutilptų tik į soli­džią knygą. Trumpai tai būtų šitaip dar prieš 400 metų tarp Ventės rago ir Mini­jos buvusi plati, bet sekli Kuršių marių įlanka, kurios krantas ėjo per Syšgirius, Smalkas. Deltos krantas ties Atmata bu­vęs ties Šyšos kaimu. Tuomet Pakalnė (se­noji Rusnė) buvo stambi deltos upė. Nuo jos į vieną pusę atsišakojo Vorusnė ir Naikupė, į kitą — Ulmas, Žaizdrupė. XVI amžiuje jau galutinai susiformavo Rusnės sala. Deltos krantas buvo ties Uostadvariu jau XVIII amžiaus viduryje Skirvytė buvo išsišakojusi į Tiesiąją ir Vytinį. Buvusį Pelytakos gurgždą tuomet jungė su mariomis Pelytakos ir Elvilės pratakos. Praėjusio šimtmečio pradžioje Skirvytės Vytinis išsi­skyrė į dvi naujas pratakas — Sakutę ir Atšakėlę. Dėl to buvo kalti naujai iš aliu­vio sąnašų susidarę gurgždai — salos. Tai Trušių (nendrių) ir Kubiliaus gurgždai. Ties Skirvytės Žiotimis pavieniai gurgždai (sau­suma) kasmet pasistumia vietomis net iki 35 metrų.

Taigi Nemuno deltos raidą nuo paskuti­nio ledynmečio pabaigos galime vaizduoti taip: fliuvioglacialinė delta tarp Rambyno ir Nausėdų (maždaug prieš 14 000—13 000 metų); pertrauka deltos formavimesi (prieš 13 000—6000 metų) — delta išraižyta prate­kančio Nemuno ir kitų upių gilių vagų; sparti ir intensyvi deltos plėtotė (maždaug prieš 6000 metų iki XVI amžiaus) — vy­rauja organogeninė ir salpinio aliuvio akumuliacija; palengva plėtojamas deltos hid­rotechninis ir agrobiologlnis pertvarkymas — natūrali delta sukultūrinama (maždaug nuo XVI amžiaus iki šiol).

Nemuno deltos tolesnė raida žmogaus — Homo sapiens recens — rankose. Gamtiniai procesai vyks ir toliau visame Atmatos— Skirvytės tarpupyje, sparčiau pelkės už­želiančios Kniaupo, Gaurinės ir kitos marių įlankos, Krokų Lanka. Žemės pluta deltoje turi polinkį nuo seno labai iš lėto dubti. Be to, ir Kuršių marių lygis šiek tiek kas­met kyla. Dėl to ateityje gali pakilti grun­tinio vandens lygis polderiuose, kai kur suintensyvėti deltos marių kranto erozija bei upės vagų užnešimas smėliu.

Vytautas Gudelis

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Geografija

Kaip susidarė Nemunas

Visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia,

Mikierių kilpos

Mikierių kilpos — bene vaizdingiausia Šventosios slėnio dalis. Tai tiesiog unika­lus gamtos
Pakilti į Viršų