Nelinksmos istorijos tęsinys

in Žuvys

Dabar su šypsena skaitome senuosiuose vokiečių ir anglų raštuose, kad XVIII šimtmečio pradžioje žmogus, parsisamdęs darbdaviui, reikalaudavęs įrašyti į sutar­ti, jog bus maitinamas lašiša ne dažniau kaip dvi dienas per savaitę.

Taigi, matyt, to meto upėse ir jūrose gausiai būta šių nūnai deficitinių žuvų, kad jos anuomet net apkarsdavusios žmo­nėms. Ir iš tiesų, dar XVIII amžiaus pabaigoje vien Žemutiniame Reine kasmet būdavo sugaunama net iki šimto tūkstan­čių lašišų, iš kurių daugelis sverdavo po 45 kilogramus.

Kai kurių kraštų istorijoje lašišos suvai­dino ypač svarbų vaidmenį. Sakoma, jei ne lašišos, tai ir milžiniški Aliaskos plo­tai būtų likę ilgai žmonių negyvenami. Tačiau daugelyje Aliaskos rajonų per lašišų migravimus žmogui tereikėjo padir­bėti kokias dvi savaites, kad apsirūpintų maistu ir kitkuo visiems metams. Kai be­veik prieš šimtą dvidešimt metų Jungti­nės Amerikos Valstijos už 7.2 milijono do­lerių nupirko iš rusų caro didžiulę Alias­kos teritoriją, daug amerikiečių šį san­dėri laikė nevykusiu bizniu. Tačiau šias išlaidas tik per vienerius metus padengė… lašišos. Štai 1905 metais Britų Kolumbijoje ir Vašingtono valstijoje buvo sugauta 59 milijonai kilogramų lašišų. Dabar net sunku patikėti, bet tai faktas, kad dar mū­sų amžiaus penktame dešimtmetyje Vašing­tono Valstija kasmet į rinką pristatydavo 2 350 000 dėžių lašišų.

Kaip žinoma, Aliaskoje ir JAV Ramio­jo vandenyno pakrantės valstijose gaudo­mos Tolimųjų Rytų arba Ramiojo vande­nyno lašišos. Jų ištekliai nėra tokie dide­li, kaip kitados. Kai kurios Tolimųjų Rytų lašišos buvo įveistos ir sėkmingai auga netgi kituose žemės rajonuose, kitose Jū­rose.

Vis dėlto mums labiau rūpi mūsiškių, Atlanto arba Baltijos, lašišų likimas, ku­ris nėra toks šviesus, o kai kur ir suvis liūdnas. Paskutinį kartą lašiša per Lon­doną tekančioje Temzėje buvo sugauta 1830 metais. Ir vėl lašišos Temzėje pasi­rodė tik praslinkus beveik pusantro šimto metų. Tačiau kokių didelių pastangų teko padėti, kad jos čia sugrįžtų! Buvo išleis­ta 60 milijonų svarų sterlingų Temzės van­deniui išvalyti iki tokio lygio, kad upėje vėl galėtų veistis žuvys. Anglų spaudos duomenimis, dabar Temzėje laikosi šešias­dešimt rūšių žuvys. Vadinasi, aritmetika paprasta — kiekviena rūšis kaštavo po milijoną.

Dar prieš dešimt metų Hamburgo universlteto ichtiologai paskelbė, kad ateina galas žuvų verslui Elbės upėje, iki 1918 metų žvejai vien Žemutinėje Elbėje kas­met sugaudavo iki dviejų tūkstančių tonų žuvų. Ketvirtame XIX amžiaus dešimt­metyje čia išnyko didstintės, eršketai ir lašišos. Baigia išnykti unguriai, vėgėlės.

Lašišų sumažėjo ne tik todėl, kad daug kur buvo užterštos upės, sunaikintos na­tūralios nerštavletės, bet ir todėl, kad jos buvo be galo intensyviai žvejojamos ir daug kur buvo, kaip sakoma, pakirstos šių žuvų populiacijų šaknys. XIX am­žiaus šeštajame dešimtmetyje kilo pavo­jus vienoms iš vertingiausių lašišų šei­mos žuvų — Ramiojo vandenyno nerkoms, kai jų laimikiai nuo 80 tūkstančių cent­nerių per metus staiga nukrito iki 25 tūks­tančių centnerių. To priežastis — Japonijos žvejų vykdyta nereguliuojama, tiesiog plėšikiška šių žuvų žūklė vandenyne, ner­kų „ganyklose”.

Ne geresni reikalai pokario metais klos­tėsi ir Baltijos jūroje. 1968 metais lašišų Baltijos jūroje buvo sugauta net pusketvir­to karto daugiau nei 1928 metais. Čia ypač pasižymėjo danų žvejai, kurie lašišų lai­mikius palyginti su ikikariniais metais su­gebėjo padidinti net trisdešimt kartų. Su­mažėjo lašišų jūroje, sumažėjo jų ir upėse.

Didelė Žala lašišoms padaryta, išgaudžlus didelius reproduktorius, tad į upes neršti atplaukdavo kaskart mažesnės žuvys, ku­rios ir ikrų mažiau pasėdavo žvirgždėtame upės dugne. Daugelio nepasitenkinimą su­kėlė ir tai, kad didesnė Baltijos lašišų lai­mikio dalis tekdavo toms šalims (Danija, Vokietija), kurių upėse šios žuvys beveik neneršė ir kurios dirbtinai lašišų neveisė.

Todėl vėliau buvo sudaryti tarptautiniai susitarimai, reguliuojantys lašišų žūklę, li­mituojantys jų laimikius.

Tačiau vien tuo pataisyti pašlijusius lašišų reikalus jau buvo per vėlu. Bet žmo­nės, gyvenantys tuose kraštuose, kur ka­daise veisėsi lašišos, kur jos buvo žvejojamos ir valgomos, tebenorėjo ir tebeno­ri ir žvejoti, ir valgyti. Teisybė, lašišų dar galima atsivežti iš kitur. Pavyzdžiui, Vokietija šaldytų ir konservuotų lašišų atsiveža iš Skandina­vijos, Šiaurės Amerikos.

O mėgėjų meškerioti lašišas yra labai daug, ypač Skandinavijos kraštuose, Didžlojoje Britanijoje, Vokietijoje. Anglai lig šiol didžiuojasi, kad būtent jiems priklausančia meškere sugauta rekordinė la­šiša — 31,3 kilogramo. Nieko neprikiši — gražus rekordas!

Tai vis dėlto kur ta išeitis? Ar ir vėl matysime lašišą ant savo stalo?

Išeitis viena — pačių lašišų ir jų kelių ir jų namų jūrose ir upėse apsauga. Jų dirbtinis veisimas.

Be­veik pusė visų Baltijos lašišų išteklių užauga Švedijos upėse ir žuvivaisos įmonė­se. Beje, Švedijoje galioja įstatymas, įpa­reigojantis hidroelektrines įrengti tokias žu­vų veisyklas, kurios pajėgtų išauginti tiek jaunų lašišų, kiek jų būdavo sugaunama iki elektrinės pastatymo. Jau septintojo dešimtmečio pradžioje penkiolika tokių Švedijos žuvų veisyklų kasmet išauginda­vo po milijoną lašišaičių, kurių kas de­šimta buvo paleista į upę žymėta. Sėk­mingai veisia lašišas ir suomiai, ir ypač islandai.

Per tūkstanti tonų lašišų kasmet išaugi­na Didžiosios Britanijos, konkrečiai — Ško­tijos žuvivaisininkai. Apskaičiuota, kad jie išaugina apie 7 — 8 procentus visų Vakarų Europoje suvalgomų lašišų. Čia būtų ga­lima pridurti, kad Anglijoje kasmet išau­ginama apie dešimt tūkstančių tonų upė­takių,

Ypač dideli žuvų ir kitų vandens gyvū­nų dirbtinio veisimo mastai Japonijoje. Čia tik būtų galima pridurti štai ką. Kai 1975 metais buvo praplėsta drau­džiama kitoms šalims pakrančių žvejybos zona iki 200 mylių ir kai japonų žvejai nebegalėjo gaudyti neršti į žemyną grįž­tančių lašišų, japonai kaipmat „išmoko” veisti ir lašišas. Ir dabar ne tik patys sa­ve apsirūpina lašišomis, bet dar pasiūlo jų ir kitiems.

Veisiamos lašišos ir mūsų šalyje. Veisia jas ir mūsų kaimynai — latviai ir estai.

Julius Geležauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.