Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ne vien smėlio tyrai…

in Geografija

Kuršių nerija… Ne vienam, mažiau su ja susidūrusiam, tai pirmiausia smėlių ir vėjų karalija, saulėtų paplūdimių ir idiliškų žvejų kaimelių kraštas.

Iš tikrųjų, jūros smilčių lavina, ne ledynmečio dariniai dengia neriją. Balti ir švarūs, vėjų išsijoti ir į kopų kūgius supilti; šimtmečiais senkopėse tūnoję ir dabar dar storai girių pakritomis apkloti; gruntiniu vandeniu palvės lygumose perplauti, klampsmėliais garsėję; derlingi, rišlūs pamario sąnašų ir patys smulkiausi jūros paplūdimio smėliai…

Iš tikrųjų, tarsi milžinišką laivą vandenų platybėje, iš visų pusių čaižo neriją vėjai. Ties Kopgaliu jie nurimsta vidutiniškai tik aštuonioms dienoms, o štormais siautėja vos ne mėnesį per metus. Prieš penkioliką metų, gruodį, siautėjęs uraganas Anatolijus Neringoje nugriovė saulės laikrodį.

Iš tikrųjų, Neringa — giedriausias Lietuvos miestas; saulė Nidoje šviečia 1908 valandas per metus (Palangoje — 1836, Kaune — 1790), o kopų daubos virsta ištaigingais soliariumais, gerokai pailginančiais kurortinį sezoną.

Yra nerijoj ir nepakartojamo etnografinio kolorito. Išsaugotų tradicijų, senovės kvapo…

Tačiau drauge nerija yra emocingų ekspozicijų arena, netikėtų atradimų Ir keistų kontrastų kraštas, dramatiško likimo žemė.

Nerijos kraštovaizdis ne toks uždaras ir intymus, kaip, sakysim, mūsų nacionalinio parko. Įspūdingiausia čia — plačiai aprėpiamos erdvės, didingi, vandenų supami fragmentai, pasteliniuose toliuose ištirpę smėlynai, banguojančio žemaūgių kalninių pušų kilimo paryškintas reljefas. Turistai pamėgo nerijos panoramas nuo aukštuminių „Meškos galvos”, Avikalnlo, Parnidžio regyklų. Kruopščiai lietuviškąją nerijos dalį išžvalgę miškotvarkininkai parinko trisdešimt regyklų, iš kurių įspūdingiausios  — Preilos kalnuose ir ties aukščiausia (67 metrų) nerijos kopa — Vecekrugu.

Važiuoji nuobodžių beržynėlių suspaustu vieškeliuku iš Preilos į Nidą, ir staiga atsiveria erdvi, nuotaikinga plynė iki pat kopos papėdės, kad nustebęs žvilgsnis galėtų plačiai įsibėgėti ir aprėpti kalno didybę. Ne mažiau jaudina iškilus, pamėlęs Vecekrugo siluetas ir plaukiant mariomis išilgai nerijos pakrantės.

Nyku būtų nerijos tyruose be žalios augalijos skraistės (šitaip teigė ir Nidos miškų atkūrėjas Georgas Kuvertas epitafijoje ant tėvo kapo). Stabilizavusi nerijos reljefą, ji sustiprino panoraminius kraštovaizdžio kontrastus, pagyvino jo spalvinę gamą, įnešė į jį jaukumo, tačiau, nusileidusi iš aukštumų į ankštą paivės Iinterjerą, daug kur prarado savo kompozicinį efektą — čia slenka prieš akis vienodi, be prošvaisčių beržynai, neišvaizdūs pušynėliai ar aklina jaunuolynų siena.

Tačiau nerijoje gausu ir tokių augalų bendrijų, kurios gamtos bičiuliams tapo maloniu atradimu.

Kaip puikus gamtos paminklas, keturių kilometrų ilgio ruože ant seniausių, pustymo išvengusių kopų dunkso ankstesnių epochų palikuonis — Juodkrantės giria. Drūtaliemeniai jos pušynai jau trečią šimtmetį skaičiuoja, „driekų daubos” eglynai ir uosiai su klevais ties Gintaro įlanka iki 30 metrų ūgtelėjo, geriausieji medynai apie 430 kietmetrių medienos hektare sukrovė, net šimtametis, tegu ir apyskurdis ąžuolynas (vienintelis nerijoje!) tebevegetuoja, po išretėjusių medynų lajom želia pušaitės, šiaušiasi eglių kupetos, stiebiasi kresni ąžuoliukai… Kopinėji po tokią girią ir jautiesi tartum ne į kadaise smilčių apsuptą oazę, bet į Ažvinčių sengirę ar į Anykščių šilą patekęs — kol neišgirsti, kaip dudena mariose dorės, ošia jūra…

Mažytę — 37 hektarų sengirę su aukščiausiais (33 metrų) nerijos pušynais savo pašonėje turi ir Nida. Trisdešimt penkis nerijos medynus miškotvarkininkai pažymėjo aukščiausiu kokybės ženklu, surado devynis medžius — galiūnus, jų tarpe labai dekoratyvią eglę dviguba viršūne.

Nors ne taip ryškiai pastebimi, bet nerijoje labai brangintini yra dekoratyvieji miškų intarpai ir miniatiūrinės retenybės. Šykščioje nerijos dirvoje prigijo grakštesnės už paprastąsias juodosios pušys (Eumo kalvų papėdėje jų yra net keturi hektarai; 70 metų), kuplios, švelnesnių tonų baltosios eglės šiaurinėse Nidos prieigose. Sodria lapija išsiskiria mažytės raudonųjų ąžuolų (pakeliui į Juodkrantės paplūdimį) ir platanalapių klevų (ties Nida) giraitės. Genšių ir Karvaičių atšlaitėse sužėlė maumedynai. Privažiuojant Juodkrantę, pro tamsių medynų properšas, aksominiame kopų fone įspūdingai šviečia žilakrūmiai eglių želdiniuose. Sunkiau sekėsi „prijaukinti” mažąsias ir krymines pušis; užtat daug svetimžemių medžių ir krūmų galima pamatyti Nidos ir Juodkrantės girininkijų dendrariumuose.

Dažnas kerpinis pušynas čia turi savą, atšiaurių nerijos sąlygų suformuotą anomaliją — rafinuočiausiai išraitytas pušis keružes. O kai kur tarp daugybės kopas apipynusių giminaičių nykiame lygumų peizaže stūkso karališki kalninių pušų kupolai.

Penkis kilometrus palvėje į pietus nuo Avikalnio pakeleivį lydi nuotaikinga glaustašakių kadagių kolekcija. Tarsi fantastiški nerijos nykštukai jie traukia vorelėmis iš beržynėlių, susiriečia į kamuoliukus laukymėse ir lyg juvelyriškai nudailintos kolonos sustingsta paplentės kauburiuose. O į rytinį apsauginio kopagūbrio šlaitą išbėga ir dega pasidabruotose žvakidėse mėlyna ugnimi nerijos „kaktusai”, didžiausia botaninė brangenybė — pajūrinės zundos…

Niekur pas mus nėra tokių ryškių gamtinės stichijos pėdsakų, kaip nerijos smėlio dykumos, ir drauge tokio sukultūrinto masyvo, kaip… dabartinis nerijos kraštovaizdis: žmogus čia suformavo du trečdalius nerijos miškų ir apsauginį kopagūbrį.

Nemažiau kontrastingos ir šio kraštovaizdžio detalės. Šiurkšti, atspariausiais kserofitais išklota kupstynė ir čia pat šalia — vešliausias dilgėlynas juodalksnių giraitėje; slenkančių kopų prispaustas Lydomo ragas ir įsirpusių žemuogių pievelė jame; ištakios pušys tarpkopinėje dauboje ir vos pakilus — kvarciniuose smėliuose badaujančių, suluošintų, liliputinių pušelių eilės; neramiai gaudžianti nerijos magistralė ir vos už 200 metrų nuo jos — ramiausia baugščių pilkųjų garnių kolonija…

Tačiau yra nerijoje ir tokių kontrastų, kuriems būdingas ne taikus sambūvis, o atkakli kova už būvį. Vienas iš jų — smilčių ir žolės dvikova didžiosiose, nesutvirtintose Avikalnlo — Agilos kopose. Nuošalios ir ne tokios didingos, kaip visiems žinomos „baltosios” Nidos kopos, vietomis jos nemažiau įdomios savo gūdžiu, laukiniu grožiu — tuo įvairiausiai suvartytu reljefu, miniatiūriniais krateriais ir kanjonais, žalsvais apnuogintais senųjų dirvožemių luitais, įmantriomis vėjų graviūromis. Per nurimusį smėlį čia ir ima pėdinti pirmieji žvalgai — žali žolių dygsneliai… Paskui juos nuvingiuoja tvirtos viksvų siūlės, pašlaites aptraukia smiltnendrių ir rugiaveidžių lopai, kol pamažu susiveriantis žalias kilimas ima slinkti į viršų, kad galutinai pažabotų smėlio galiūnus…

Jei šitokias metamorfozes galima ramiai stebėti, tai pro kai kuriuos ekologinės pusiausvyros sutrikimus sunkoka abejingai praeiti. Antai, žali jaunuolynai dengia vėjavartų paliktas plynes, paivės dykumas, atkuriamųjų kirtimų gūbrius, bet jau kuris laikas vasaros pradžioje ant pušelių kamienų žiedais nuboluoja ryškios žaizdos, o rudenį čia jau randi nemaloniai nurudusių džiūvėsių lopus.

Tai vargo genami briedžiai taip malšina alkį. Tai stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos. Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis – įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve.

Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių stambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.

Nuo akmens amžiaus laikų iki pat kryžiuočių ordino saulėlydžio visą neriją ištisai dengė miškai. Vėliau, didėjant gyventojų skaičiui ir jų ūkinei veikla! (nors nerija tąsyk buvo Prūsijos monarchijos užkampis, iki 1833 metų per ją vyko gyvas judėjimas iš Kuršo į Prūsus), prasidėjo daugiau nei du šimtmečius trukęs jų nykimo procesas.

Stambūs sengirių sortimentai, siaurarievė pušies mediena viliojo to meto pirklius, o ir ,,prūsų valstietis neturėjo jokio supratimo apie miško taupymą” (F. Mageris, 1938); net pajūryje jis be atodairos retino glaudžią miško sieną, tarsi pylimas atlaikančią vėjų ir jūros išmetamų smėlių spaudimą. Visą vasarą nerijiečiai leisdavo bastytis galvijams, šlamščiantiems smėlį sulaikančias žoles, varvindavo degutą ir savanaudiškai degino viržynus (kad juos atnaujintų ir priviliotų bites), sukeldami miško gaisrus.

Lėtai, nejučiomis artėjo katastrofa. Sudraskytas žaliasis nerijos apdaras nebetrukdė vėjams siautėti apnuogintuose smėlynuose, ir tie lėtai, bet nesulaikomai, tarsi naujų laikų ledynai slinko į rytus, pasiglemždami miškų likučius ir žvejų sodybas. Kopų keteros, už kurių jos buvo prisiglaudę nuo vėjų, tapo jų pražūtimi. Desperatiškai (nes pavienėmis pastangomis) bandė gelbėti Karvaičius jų pastorius, sielvartingas eiles rašė stichijos ištremtas Liudvikas Rėza, visą šimtmetį tęsėsi didysis žmonių kraustymasis iš keturiolikos kaimų, kurie buvo paaukoti baltajai pabaisai…

1675 metų Naronskio žemėlapyje dar tebebuvo ištisinė miškų juosta nuo Kopgalio iki Grobšto rago, o po 57 metų iš jos liko dešimt atskirų masyvėlių. Paskutiniu smūgiu miškams buvo karas tarp Rusijos Ir Prūsijos 18 amžiaus viduryje. 1802 metų Srioterio planšetuose miškai pažymėti tik ties Grobšto ragu, Nida, Karvaičiais, Naujaisiais Nagliais, Juodkrante ir Biržtvyno kyšulyje. Vingiuotą senųjų kopų gūbrį pakeitė dvigubai aukštesnis, tiesus didžiųjų kopų masyvas, praplatėjo palvės lyguma, nutįso didesni marių ragai, atsirado nebaigta išpustyti „kupstynė”.

Tik aštuonioliktojo amžiaus viduryje šviesesni protai įsisąmonino, kad, norint atgaivinti neriją, reikia atkurti miškus. Vitenbergo profesoriaus J. Ticijaus traktatas tapo šio atkūrimo deklaracija. Tačiau prūsų valdžia neskubėjo veikti, šykštėjo lėšų ir daugiau apeliavo į vietinius entuziastus. Tad ryžtinga pastarųjų ir valdžios įgaliotinio, danų ateivio Sioreno Bjorno veikla tebuvo ateičiai reikšmingu bandymu. Gyventojai mokėsi drausmės, iš miškų buvo vejami kanopiniai žvėrys, sodinamos pirmosios kalnapušės, pasimokius iš želdymo nesėkmių, pradėta įgyvendinti geniali apsauginio kopagūbrio formavimo idėja, tačiau sistemingo, „iš eilės” želdymo dar nebuvo.

Ir tik tada, kai smėliai palaidojo Agilą, o spaudoje pasirodė grėsmingi įspėjimai, valdžia (1870 metais) pradėjo totalinę akciją — masinį kopų želdymo etapą, nulėmusį šių dienų nerijos kraštovaizdį. To meto mastu tai buvo grandiozinės grumtynės. įsivaizduokime, kiek vargo ir pastangų reikėjo padėti tiems Neringos kapeliuose sugulusiems Poleikiams ir Naujokams, Jakaičiams ir Kubiliams, toms „Meilės slėnio” bendrabučių samdinėms ir „Mirties slėnyje” kaulus palikusiems belaisviams, kad kasmet paruoštų (mūsų respublikai priklausančioje dalyje) visą kvadratinį kilometrą klojinių, du milijonus marių mergeliu išklotų duobelių ir arkliukais privežtų tiek pat daigų… Ir taip — daugiau kaip trisdešimt metų!

Po to didesnio jėgų įtempimo prireikė tik po Antrojo Pasaulinio karo, kurio palikimas buvo kone trečdalis išardyto apsauginio kopagūbrio, 600 hektarų degimų, 1000 hektarų tebesiautėjančių smėlynų… Ir šios žaizdos buvo sėkmingai užgydytos — jau tarybinės vyriausybės rūpesčiu, vadovaujant Lietuvos smėlynų tvarkymo patriarchui Marijonui Daujotui. Ženklius pėdsakus nerijoje paliko miškininkai — veteranai: V. Lukošius, R. Krištapavičius, J. Stanius, V. Buivydas, E. Matiukas, V. Lakavičius, P. Rimkus, G. Dikšas ir kiti.

Galingesnis už savo pirmtakus, žiniomis ir technika ginkluotas dabarties žmogus turi būti nemažiau ryžtingas, saugodamas ir tvarkydamas nepakartojamo savitumo ir grožio nerijos kraštovaizdį.

 Faustas Jončys

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Kaip susidarė Nemunas

Visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia,
Pakilti į Viršų