Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Narutis

in Objektai svetur

Baltarusija — labai gražus ir įdomus kraštas, kurio istorija nuo senų laikų susijusi su mūsų krašto istorija. Spalvinga ir įvairi jos gamta. Daugelio mūsų turistų maršrutai tiesiasi Baltarusijos žemėmis.

Baltarusijos vakariniame pakraštyje tyvu­liuoja Narutis — ne šiaip sau ežeras: didžiausia šio krašto žydrynė, kokios neturime nei mes, nei latviai, nei lenkai. Čia didžiuojamasi Naručio ežeru, jis vadi­namas stambiuoju Baltarusijos perlu.

Duomenys: paviršiaus plotas dau­giau nei aštuoniasdešimt kvadratinių kilometrų, didžiausias ežero plotis apie dešimt kilometrų, o ilgis — trylika kilometrų. Einant palei krantą, tenka sukarti keturias­dešimt kilometrų. Nors Narutis negilus (vidutinis gylis devyni metrai, o didžiausias — dvidešimt keturi metrai, bet jame telpa vos ne vienas kubinis kilometras vandens. Nemunas į marias per metus nu­plukdo tik dvidešimt du kubinius kilomet­rus vandens.

Narutis ne vienišas. Pašonėje tyvuliuoja Miastro, Batorino, Medilo, Švokštų ir kiti mažesni ežerai. Jie pasitvenkę ypatingoje aplinkoje — stambių kalvotų moreninių aukštumų ir gūbrių apsupti, palyginti aukš­tai nuo jūros lygio (Naručio 165 metrai, Švokštų ežeras — 176 metrai). Ežerai yra kaip tik toje aukštumų dalyje, kur kritulių vandenys skirstosi ir vieni nuteka Nemuno upynais, kiti, kiek šiauriau esančių apylin­kių, — Dauguvos. Dėl to šie ežerai ir ne­turi įtekančių upių, o tik ištekančias. Van­deniu juos papildo šaltiniai ir debesys. Dėl to ežerai nepaprastai skaidrūs, švarūs. Tą skaidrumą didina dar ir guolis, tas že­mės dubuo, kuriame tyvuliuoja Narutis. Jį beveik ištisai dengia smėlis, žvirgždas. O šiaurinėse ežero pakrantėse, kur ežeras atsirėmęs į dailias Švenčionių aukštumų kalvas, pietvakarių vėjų genamos bangos spėjo nuskalauti paplūdimius.

Kitos ežero pakrantės daugiausia žemos, lėkštos. Jose yra ryškios plačios abrazinės terasos. Tos terasos byloja apie dar di­dingesnę Naručio praeitį. Prieš keliasdešimt tūkstančių metų dabartinėje ežero vietoje ir apylinkėse tebeslūgsojo storas ledynas. Jo pakraštyje kaupėsi moreninės nuogulos. Tuo metu susidarė pietinių Na­ručio apylinkių gūbriai. Ilgainiui ledynas tirpo, traukėsi tolyn į šiaurę, o likusioje šliūžėje — pažemėjime nuo tirpusio le­dyno pusės — atitekėjo vanduo. Jo būta tiek daug, kad paplūdo didžiausi plotai, visos tos vietos, kur dabar aplink Narutį esama ežerų ar pelkių. Ilgainiui šis prie­ledyninis baseinas seklėjo, susiskaldę į at­skirus ežerus. Baseinui seklėjant, susidarė išlyginti smėlio plotai, terasos. Tos terasos daug kur vėjo perpustytos. Vakarinėje pa­krantėje prie kopų prigludęs kaimelis net vardą turi Kupa (Kopos).

Taigi, Narutis ir aplinkiniai ežerai — didžiulių prieledyninių marių liekana. Dabartiniai Naručio grupės ežerai tebesi­vysto toliau — kinta jų dugnas, krantai. Naručio pakrantėse matyti nemaži pa­plūdimiai, vėjo ir pavasario ledų sustumti priekrantiniai volai, kurių aukštis siekia net du metrus, platūs atabradai. Atabradų plotis kai kur siekia vos ne pusę kilometro. Nors ir seklūs, tačiau jie neapaugę van­dens augmenija. Stipresnių vėjų genamos bangos atsimuša į atabradus, lūžta, putoja, tarsi jūroje. Besirisdamos į krantą, jos dir­ba didelį darbą, keičia paplūdimį — vie­nur jį didina, kitur griauna. Daugiau kaip trečdalį viso ežero ploto užima tos ata­bradų seklumos. O kokie smagūs sausie­ji gargždo, žvirgždo ir smėlio paplūdi­miai!

Nevienodas Naručio dugnas. Jo reljefas labai primena apylinkių paviršių. Čia yra gilių įdubų, pavyzdžiui, rytinėje ežero dalyje, šalia Hatovičių kaimo. Žvejų jos nuo seno vadinamos Hatovičių duobėmis. Yra ir seklumų. Žiemą, kaip teigia vietos gyventojai, jei vanduo būna nusekęs, pro ledą ne tik matyti akmenuoti seklumų momenys, bet ir ledas kalneliais pakyla. Nuo Nanosų (pietvakariniame krante) ir nuo Padrezų (šiauriniame krante) gilyn į ežerą nusitęsia pylimo formos akmenuoti povandeniniai iškyšuliai. Jais tolyn į eže­rą galima kilometrus nubristi, nes yra sek­lūs, kartais vos metro gylyje pasislėpę. Prie Nanosų kaimo toks iškyšulys užnešamas smėliu. Čia auga Naručio nerija. Šitokias seklumas kai kas laikė senovės kūlgrindų liekanomis. Tuo tarpu tai tėra ežeran įsiterpusios ir nuskendusios galinių morenų gūbrių keteros. Netoli Pasinkų kai­mo viena tokia keteros viršūnė išnyra iš vandens ir sudaro 6,5 hektaro ploto salą. Ji vadinama Pilies sala. Žmonės kalba, kad čia, tarp salos ir kranto, buvę aptikta kūlgrindos liekanų, medinio tilto polių.

Įdomus Naručio gyvūnijos pasaulis. Ežeras didelis, seklus, žemomis pakrantė­mis, todėl vėjai vandenį gerai išmaišo ir jame niekad netrūksta deguonies, reikalingo mikroorganizmams, žuvims ir augalams. Narutyje veisiasi lydekos, karšiai, karosai, meknės, seliavos, sykai, šamai, unguriai ir kitokios žuvys. Ypač garsūs Naručio unguriai ir seliavos. Žuvims gausu planktono — jo čia yra bent dvidešimt penkių rūšių. Naručio žuvys nuo seno garsėja geru skoniu. Vilniaus rinkoje pirkėjai seniau Naročiaus žuvis skirdavo pagal šviesią spalvą (nuo švaraus, skaidraus vandens) ir mokėdavo už ją brangiau. Nuo seno aplinkinių kaimų žmonės, sunkiai pelnę nederlingose dirvose duoną, remdavosi dar ir žvejyba. Kai kurie kaimai turėjo nerašytą teisę gaudyti tam tikrų rūšių žu­vis. Pavyzdžiui, Hatovičių kaimas, esantis sąsmaukoje tarp Naročiaus ir Miastro, sugaudavo daugiausia ungurių. Skemos upe­lėje, kuri jungia Narutį ir Miastrą, pavasa­rį, kai unguriai traukdavo iš ežero, šeimomis sustoję gaudydavo ungurius. Niekas iš svetimo kaimo negalėjo prieiti prie upe­lės — taip tirštai ji būdavo apstota hatoviečių.

Aplinkinių gyventojų buitis nuo seniau­sių laikų susijusi su ežeru. Todėl ir žinota visos šio duondavio savybės, užgaidos, klastos. Ežero nuotaika labai nepastovi. Čia, žiūrėk, jis ramus, net dangus atsispindi, o po pusvalandžio sunku beatpažinti rūstų ežero veidą. Labai dažnai Narutis klastos aukomis tampa neatsargūs baidarininkai ir net žvejai. Senesnieji žvejai pasa­koja, kad ypač klastingas Narutis būna vėlų rudenį. Esą, jis tol neužšąląs, kol ne­gaunąs aukos, nepasisotinąs. Prasidėjus šalčiams, sustingus visiems upeliams ir mažesniems ežerėliams, Narutis vis dar tebeplaka bangomis, vis dar tebealsuoja šaltais vėjais. Per tą laiką iki dugno iš­maišo vandenį, visą ataušina, bet vis dar nesustoja. Štai tada ežeras ir pavojingiausias — neplauk į jį toli. Narutis stoja staigiai: šalčiui spaudžiant, vakarop prityla ir iki kritinio laipsnio ataušęs vanduo kaip mat ima stingti. Ledas taip sparčiai storėja, kad išsiirti darosi neįmanoma. O kol ledas tiek sustiprėja, kad žmogų keltų, reikia dvi tris paras ežere laukti.

Pasakojama ir apie Naručio gailestin­gumą. Ne vieną badmetį prisimena aplinkiniai, smiltynuose pabirę kaimeliai. Gerasis ežeras gelbėdavęs nuo bado mirties. 0 1847 metais, per badus, esą, siautusios tokios didelės audros, kad, joms nurimus, tereikėdavę tik susirinkti krantan išmestas žuvis.

Naročiaus apylinkėse gyvena labai malonūs žmonės. Visada būsi jų mielai su­tiktas, nepaisant pas ką beužeitum. Čia sutiksi labai įvairių tautybių gyventojų — baltarusių, lietuvių, rusų, lenkų, žydų, totorių, čigonų. Svarbesnės gyvenvietės, supančios ežerą, yra Medelio, Baltgūžių, Girnių, Rudašonų, Naročiaus, Svironių, Svironėlių, Juodupiu ir kitos,

Ežerą nuo seno mėgo dailininkai, poetai, fotografai. Bene geriausiai prieš karą senąsias pakrantes nuotraukose įamžino Vilniaus fotografas J. Bulhakas.

Naručio apylinkėse augo ir jaunystę praleido baltarusių poetas Maksimas Tankas. Jis čia dirbo pogrindžio darbą, daž­nai lankė ežerą ir parašė apie Narutį poemą, kurioje užjautė nuskurdusius paežerių valstiečius.

Praeityje čia būta nemaža dvarų ir palivarkų, būta valstiečių keršto savo engė­jams, dar menami 1863 metų įvykiai. Žmo­nėse dar gyvos ir senosios legendos. Viena jų susijusi su seniausia šio krašto gy­venviete Medeliu ir savo siužetu kiek pri­mena mūsų Čičinsko istoriją. Medelyje gyvenęs išdidus magnatas Koščyčius, kuriam tetrukę tik sūnaus. Augę šešios dukros, bet įpėdinio vis nebuvę. Ir vienuolyną pastatęs didikas, ir bažnyčią — galgi būsią kam palikti vardą ir turtus. Pagaliau! Gimęs sū­nus! Bet džiaugsmą sutrukdęs karas. Sena­sis Koščyčius išjojęs į tolimas šalis, o kai grįžęs — radęs sūnų mirusį. Siaubingas buvęs tėvo skausmas ir pyktis. Vaiko auk­lei Koščyčius kardu galvą nukirtęs, o išaušus rytui — rūmus žmonės radę tuščius. Kur pats Koščyčius dingęs, gal tik vienas Narutis težinąs…

Kiek tiesos šiame pasakojime — neži­nia. Viena aišku — nuo XVII amžiaus pa­baigos Medelį iš tikrųjų valdė Koščyčiai. Jų rūpesčiu, 1762 metais Augustas III Mede­liui suteikė Magdeburgo teises.

Įdomios Naručio kaimynų ežerų pa­krantės. Ypač patraukius Medelio ežeras, esantis kiek į šiaurę. Jame nemaža vaiz­dingų pusiasalių, yra septynios salos, nuo aukštokų kalvų krantuose atsiveria gražūs reginiai. Apylinkėms jaukumo tei­kia sausi pušynai, kurie nuo Naručio driekiasi į vakarus, į rytus ir į pietus. Pietuose, pušynams pasibaigus, prasideda milžiniškos pelkės, apie kurias likę daug šiurpių pasakojimų, legendų. Vakarinės Naručio girios tęsiasi iki Lentupio ir dar toliau — net iki pat Švenčionių.

Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios
Pakilti į Viršų