Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Nalibokų giria

in Objektai svetur

Ten, kur Nemunas pro Naugarduko aukš­tumą daro gilia užuolanką į šiaurę ir vi­sai priartėja prie mūsų respublikos — Die­veniškių kyšulio — yra lyguma. Atkampi, įsiterpus žemoje terpėje tarp Minsko ir Ašmenos aukštumu. Nuo tų aukštumų į aną žema subėga daugybė upių upelių. Vyriausiosios, susemiančios girios ūksmių vandenis, yra Beržūna ir Ūša.Tų upelių aukštupiai audringai verčiasi žemyn srauniai riedėdami pasiekia šlaitų papėdes ir tik čia nurimsta. Lyg ilsėdamos upės sustoja, tvenkiasi; drumsti vandenys pradeda skaidrėti. Patenka į gilią ūksmę, atvėsta ir raitydamiesi, kilpėdami iš lėto toliau stumiasi. Žiūrėk, kitur beveik susto­ja… Vanduo išsiliejęs, ir nesuprasi, kurlink jis srūva, o gal visai stovi. Girios žemapel­kių kirbose upeliai vietomis net pradeda šakotis, apžioja žemas salas, o kiti ir iš vi­so tarsi dingsta, vagą praradę — sunkia­si pažliugusiomis girios pašaknėmis. Visi — į vieną pietryčių šalį, Nemuno link.

Visas šis neįprastas savitas Nalibakų gi­rios būdas yra nulemtas vienos svarbios aplinkybės — ji sužėlusi dugne buvusių Nemuno aukštupio marių (vadinkime Nali­bokų), kurios dar ir po šiai dienai nenuse­ko. Antžeminių vandenų seniai nėra, o podirvyje jos tebėra pasitvenkusios.

Šios aplinkybės nulėmė ne tiktai vande­nų savitumą, bet ir girios medynų pobūdį. Sausesniuose smėlio tarpupiuose vyrauja pušynai ir beržynai. Eglės pasirodo priemolingose pakilumose. Ypač įdomios Nali­bakų žemapelkės.

Centrinėje ir rytinėje girios dalyje, kur senovėje upeliai sunešė daugiau smėlio, išplitę šlaitai. Šioje dalyje, esančioje sau­sesniame ir banguotesniame paviršiuje, miškų kaita didesnė, jie daug įvairesni. Yra viržinių, kerpinių šilų, juos keičia gailiašiliai, žemiau atsiranda eglynų, beržynų, dre­bulynų priemaiša. Ypač daug drebulynų, o ąžuolynų palyginti nedaug. Skroblai dau­geliu atvejų sudaro pomiškį.

Šitokie miškai labai mėgstami briedžių, stirnų, šernų. Pastarųjų kaimenės labai di­delės. Yra danielių. Nema­ža pilkųjų kiškių, lapių. Girios upėse labai gausu bebrų — ištisos kolonijos. Yra ūdrų, audinių. Yra ne­maža kurtinių ir kitų retų paukščių,

Geobotaniniu požiūriu Nalibokų giria per­einamoje srityje. Rytų Europos mišrieji miš­kai, kuriuose daugiau eglių, čia susilieja su Vakarų Europos plačialapiais miškais, kuriuose daugiau ąžuolų, skroblų.

Ypač vientisa ir gūdi pietinė girios da­lis, esanti arčiau Nemuno. Girios pietry­čiuose, netoli Iveneco, 1940 metais buvo įkurtas Vialovsko rezervatas. Jo plotas 13 600 hektarų. Ištisai miškas. Rezervato tikslas — kanopinių žvėrių ir bebrų ap­sauga, tyrimas. Rodosi, vėliau šis rezervatas nustojo veikęs, o visa Nalibokų giria buvo paskelbta medžioklės ūkio drausti­niu, kurio plotas 83 000 hektarų. Giria, be medžiojamų žvėrių, turi kitų turtų: uogų, retų vaistingųjų augalų. Girioje nuo seno renkami apyniai, kurių čia nemaža.

…Nežinia, kada pirmieji žmonės įžengė į Nalibokų girią nuolatiniam gyvenimui. Kadangi archeologinių liekanų neaptinka­ma, galima spėti, kad nei girioje, nei ap­link ją žmonių ilgai neapsistota nuolati­niam gyvenimui. Ūksmingi liūnai buvo ne­patogūs. Mūsų tūkstantmečio pradžioje gi­rią jau lankė žmonės, gal ir gyveno joje. Nuo 1555 metų, kaip ir Nemuno aukštupys, Nalibokų giria su visais gyventojais, dan­gum ir žeme perėjo į Radvilų rankas. Jau Radvilų laikais giria buvo kertama, medžiai ir kitos girios gėrybės perdirbamos, pluk­domos svetur. Čia buvo degama anglis, gaminami pelenai, skaldomos balanos, va­romas degutas. Giria ilgainiui buvo gero­kai nusausinta, ją išraižė daugybė kastinių kanalų, kanaliukų, kuriais potvynio metu miško medžiaga būdavo suplukdoma į sausesnes salas, sandėlius, prieplaukas. Te­reikia įsižiūrėti į girios žemėlapį, ir nuostabą sukels tų ženmės darbų mastas. Sukas­ta daugybė pylimų, iškloti ilgiausi medgrindų keliai iš sienojų. Tie grįstiniai keliai lyg senovinės kūlgrindos nuo Nalibakų dvaro vedė Nemuno link. Nemaža girios istorijos atbalsių išliko vietovardžiuose, ku­rie išvertus reiškia salas, prūdus, balas, vilkabales, rūdynus, rudnias, anglynes, smalinyčias, potašines, brastas. Yra vietovių, va­dinamų būdomis.

Senas girios centras bus apie 20 kilomet­rų nuo Nemuno. Tai Nalibokų dvaras, kuris, be girios, turėjo ir nemažų žemės valdų. 1727 metais Radvilos čia pastatė stiklo lie­jyklą, vieną seniausių šios rūšies manufak­tūrų visoje Lenkijoje. Joje buvo daromi aukštos kokybės meniniai stiklo liejiniai, sietynai, indai, servizai. Čia buvo stiklo šlifavimo cechai. Ši manufaktūra veikė iki XIX amžiaus vidurio.

Nalibokai ypač garsėjo metalurgija. Ge­ležies gavyba iš girios balų rūdos čia tu­ri senas tradicijas, bet aukščiausią lygį pa­siekė devynioliktame šimtmetyje, kai Nali­bokai su visom giriom šimtmečio pradžio­je kaip vienos Radvilaičių kraitis atiteko Vitgenšteinams. Tais laikais prie nemažo Ušos upelio išaugo ištisi pramoniniai Nali­bokai, ir iki dabar prisimenama Nalibokų Rudnia. 1783 metais čia iš balų geležies buvo pagaminta 2146 noragai, 10 086 ka­pos vinių.

Ypač dideli darbai Nalibakų Rudnioje buvo XIX šimtmečio viduryje, kada dėl Krymo karo ir geležinkelių statybos geležis labai pabrango. Tada čia dirbo apie tūks­tantį darbininkų, buvo paleistos net trys naujos aukštakrosnės. Įmonė buvo varoma vandens jėga, tačiau jau veikė ir dvi garo mašinos.

Per metus iš balų rūdos būdavo išlydo­ma iki 500 000 pūdų geležies. Gaminta ne tik noragai, bet ir metalinės dalys malū­nams, ratų apkaustams. Rudnią lankė pirk­liai. Gaminiai iš Nalibakų ir girios turtai būdavo išvežami Beržūna ir kitais upeliais. Iškasti du apytikriai po 20 varstų ilgio kanalai į Nemuną.

Bet netrukus prasidėjo Nalibokų „metalurginės šlovės“ saulėlydis. Giria buvo nu­alinta, išretėjo, dideli jos plotai iškirsti.

Nalibokų giria Antrojo pasaulinio karo metais buvo baltarusių partizanų valdoma žemė. Keli tūkstančiai partizanų sudarė „Pirmyn“, A. Nevskio, M. Sčorso, F. Dzer­žinskio brigadas. Keli partizanų būriai vei­kė raiti. Girios partizanų narsias kovas prieš okupantus aprašė iš šių apylinkių ki­lęs rašytojas Janka Brylis savo apysakoje ,,Nemuno kazokai“.

Šiandieną Nalibokai jau atsistatė. Tai bū­dinga miško gyvenvietė, kurioje yra dvi girininkijos, kultūros įstaigos, kelios lentpiūvės.

Patrauklūs girios pakraščiai, apylinkės. Pačiame rytiniame giros pakraštyje, netoli Iveneco miestuko, yra išskirta dalis miško (180 hektarų) neliečiamam saugojimui. Šis miškas auga jau Minsko aukštumos šlaite, kalvagūbrių atragiuose, kurie tęsiasi nedi­delių aukštupių tarpuose. Želia čia gal net įvairesni medynai, nei kitur. Vyrauja pušy­nai su eglynėliais, nemaža beržų, pasitai­ko drebulių su juodalksniais. Tas miškas supa Dzeržinskio dvarelį, kur augo ir vai­kystę praleido Feliksas Dzeržinskis. Deja, sodyba buvo sudeginta. Sodybos vietoje pa­minklas. Netoliese (Ivenece) 1957 metais atidarytas F. Dzeržinskio muziejus. Nema­žas miestas į rytus nuo girios iki 1932 me­tų buvęs Kaidanovas, dabar pavadintas Dzeržinskiu. Dar toliau į rytus nuo šių vietų miškai baigiasi, paviršius kyla, aukš­tėja — prasideda pietinė Minsko aukštu­mų dalis. Tai aukščiausias šios aukštumos ir aplamai Baltarusijoje iškilimas. Jo di­džiausioji viršūnė 1346 metrai aukščiau jū­ros lygioj nuo seno buvo vadinama Šventuoju kalnu. 1958 metais jis buvo pavadintas Dzeržinskio kalnu. Baigiant pasakoti apie šį girios pakraštį, vertėtų priminti, jog nuo XIX amžiaus Iveneco vietovė garsėja savo meno keramikos gaminiais.

Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios
Pakilti į Viršų