Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Naktis balose

in Gamtos stebėjimai

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik paukščiai nenuoramos šen bei ten laksto, tarytum, nešioja kažkokius svarbius pranešimus, lyg skuba į kažkokius posėdžius. Aišku, kad nei pranešimų, nei posėdžių jie nedaro, bet dabar pavasaris, dėl to jie džiau­giasi, krykštauja, kaip ir kiekviena to meto sulaukusi gyva būtybė. Ypa­tingas judėjimas jaučiasi balų paukščių tarpe. Tai — paukščiai, kuriuos li­kimas pasmerkė žūti arba trauktis tolyn, pasirenkant gyvenimui kitokią vietovę. Sakykite, mieli skaitytojai, kaip gi iškęsti jų neaplankius, nepasidomėjus jų gyvenimu, tuo impozantišku pavasario meto balų vaizdu. Kiek tik akys užmato — žalumynų jūra, kurioje mirga ar protarpiais mė­lynuoja vanduo, o jame supasi raibos antelės. Tai domina juo labiau, jei žmogus prie to jauti simpatiją, prisirišimą, meilę gamtai ir jos kūriniams — paukščiams. Tad ir aš, neiškentęs, nutariau iš vakaro nusikraustyti į balas ir ten drauge su sparnuočiais praleisti naktį.

Saulutė nusirito žemyn ir pasislėpė už tolimo, tolimo miško. Pasiėmęs užrašų knygelę ir žiūroną, laiveliu išplaukiau ežeru iki artimiausios prie balų vietos. Pakeliui pasipainioja porelė laukių, kurie suspyksi, pasikraipo ir, gerokai vandens paviršiumi pabėgėję, pakyla. Šautuvo su savim netu­riu, nes aš dar nebuvau medžiotoju ir vargiai ar juo būsiu. Malonu man su medžiotojais pasišnekėti, įspūdžių paklausyti, pasidalyti nuotykiais. Bet man gaila kiekvieno sparnuočio, o ypačiai pavasario metu, kai kiekviena būtybė džiaugiasi gamtos grožiu ir ruošiasi perėti. Juk vienas šūvis gali visiems metams suardyti porelę ir atimti galimybę perėti.

Vos tik pasiekiu balos pakraštį, tuoj pasigirsta daugybės paukščių balsų, kurių tarpe vyrauja kuolingos ir didieji baubliai. Laivelį užtraukiu ant pievos, irklus paslepiu viksvose ir per liumpsintį krantą patraukiu balų link. Jos tęsiasi nuo pat ežero pietvakarių, tačiau čia jos dar ne­tikros; čia dar vien nendrynai siūbuoja su karklų krūmais. O ten toliau balos išsiplečia, nendrynai sumažėja, ir prieš akis atsiveria plati lyguma. Jokio kelio, jokio tako nėra. Brendu per vandenį, šokinėju nuo vieno viks­vų kupsto ant kito. Kai kur pasirodo karklų krūmai, tarp kurių pilna nendrių ir šiaip augmenijos. Juose gieda nendrinės startos. Nors startų giesmelės neįvairios, bet šiam raistui tarpe kitų sparnuočių ir jos bū­dingos.

Pagaliau, už trejeto ar ketverto kilometrų susirandu iš po žiemos užsilikusio šieno kūgio dalį ir jame nutariu nakvoti. Vakaro sutemose dar spėju įžiūrėti, arba tiksliau — nuklausyti, pralekiančias didžiasias antis. Fi-fi-fi-fi… — skamba jų sparnai. Švelniai sukvarksi gaigaliukas. Jie visi nulekia ežero kryptimi. Sėdžiu pasislėpęs už karklų krūmų ir klausausi triukšmaujančių paukščių. Pro mane nuolat pralekia antys: tai cyplės pypdamos, tai dryžgalvės kryklės, kurių patinėliai vis terškia. Pasi­girsta ir rudgalvių stiprūs „kre-kre-kre“. Jos man visos pažįstamos. Nen­drinukės, kvakšlės ir žiogeliai taip pat nepaliauja giedoję. Žiogeliai — mano mylimiausi paukščiukai. Aš juos seniai, iš vaikystės dienų, pažįstu. Prisimenu, kai anuomet nekartą sėlindavau per krūmus, brisdavau van­deniu, kad pamatyčiau, kaip atrodo tie paukščiukai. Tiesa, tuomet aš jų vardo nežinojau, bet jaučiau, kad, laikui bėgant, viskas paaiškės. Ir štai po dešimties metų prieš akis turiu tuos paukštelius ir klausausi jų jaus­mingų, monotoniškų giesmelių. Tai — tikri burtininkai. Iš jų švelnia giesmele — zirzimu išsiskiria margasis žiogelis (Locustella naevia) ir upi­nis žiogelis (Locustella fluviatilis). Trečiosios rūšies — nendrinio žioge­lio (Locustella lucionioides) balsas kiek stipresnis, zvimbiąs, tolokai gir­dimas. Šiose balose jie visi peri. Du jų ir dabar zirzia, o trečiąją rūšį per­nai užtikau.

Laikas bėga greit. Vakarų saulėlydžiai seniai pranyko, o jų vietoje prie pat horizonto išdygo balzgana juosta, kuri taip pat slenka į rytus. Iš nendrynų nuskamba stori didžiųjų baublių balsai. Jie tuose nendrynuose kasmet peri. Pasigirsta ir Švygžda. Jos trumpi apgaulingi švilpsėjimai kaip tai neaiškiai girdisi: vieną kartą, rodos, arčiau, kitą kartą — toliau. Prisimenu, kai norėdavau šį paukštelį surasti ir artėdavau švilpsėjimo link, bet visuomet būdavau apgautas. Mat, Švygždos balsas kažkaip išsilieja į aplinką, net ir arti esant, atrodo dar toli, toli. Jei ji toli švilpsi, atro­do visiškai čia pat, o kai nueini į tą vietą, iš kur, rodos, tikrai girdėjosi švilpavimas — Švygždos visiškai nėra. Karts nuo karto prazvimbia kaž­kokie naktiniai vabalai, arba, žiūrėk, prie ausies atsirado uodas ir plonai, plonai zyzia, prašydamas kraujo. Arba štai pasigirdo vandenyje „uok- uok-uok“ trumpas burbsėjimas, bet kam jis priklauso, negaliu nuspręsti. Nuo visų neatsilieka nei lingės. Pabudusios, naktį porą kartų klaikiai su­šunka, sukiauksi, palaukia minutėlę ir vėl traukia. Pasirodo, kad vande­ninės vištelės veikliausios. Matyti, joms naktis — kaip ir diena, nes jos dau­giausia gyvena paslaptingą gyvenimą. Po sugulusiomis viksvomis ar nen­drėmis joms ir dienos metu tamsu, užtat joms nesvarbu ir dabar: jos gar­gia, kriuksi, pypsi. Įdomi plovinė vištelė: ji pasižymi daugybe įvairiausių balsų, kurių nevisus galima išreikšti. Žiūrėk, iš tankynės pasigirsta rit­miškai kartojamas „kru-kru-kru, huk-huk-huk-hek“, arba aukštu tonu „parrr-parrrr“.

Visa tai žmogų taip nuteikia, jog nė nejauti praeinant naktį, nepa­matai, kaip rytuose pagelsta, parausta dangus — ateina rytas. Iš tolimo miško pasigirsta tetervinų burbuliavimas, tai artėjąs, tai vėl bangomis nutolstąs,

Kai išsiveržia saulė, šį nepaprastą gamtos kamputį palieku ir vėl bren­du per balas. Pakilęs vos vos jaučiamas vėjelis pabudina milijardinę aug­meniją. Sujuda nendrės, asiūkliai, juodomis galvelėmis viksvos ir mirga banguoja visoje platumoje. Iš nendrynų išsirita pievų lingė ir pasileidžia išilgai balų, ieškodama ko nors pusryčiams. Ežero pakraščiuose kvaksi antys, šūkauja lėtai plasnodami kirai, čerškia žuvėdros. Žodžiu, visur, vi­sur reiškiasi pavasario galybė, džiaugsmas, nerūpestingas krykštavimas.

L. Zubavičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų