Mūsų vandenų žuvingumo smukimu klausimu

in Žvejo dienos

Spaudoje vis dažniau pasikartoja balsai dėl mūsų natūralių vandenų žuvingumo mažėjimo ir siūlomos įvairios radikalios priemonės tam žuvingumui kelti. Susirūpinimas yra pamatuotas ir įvairių autorių nuomonės skiriasi gal dėl metodų, bet ne iš esmės.

Kas šiek tiek vandenų gyvenimą ir ūkį pažįsta, žino, kad mūsų vandenyse smarkiai sumažėjo vėgėlių, minagų, mažiau pasitaiko lašišų, visiška retenybė pasidarė erškėtas, iš kai kurių ežerų dingo seliavos, neperdaugiausiai pasitaiko jiems tinkamuose upeliuose upėtakių.

Žuvingumo nusmukimo priežastis ne tik gruoboniškas, vandenis alinąs ūkininkavimas. Vėgėlės sumažėjo vandenyse dėl ligų, intensyvaus upių dugnų nuo akmenų valymo ir vandenų krantų apnuoginimo, iškertant juose medžius ir krūmus. Vėžiai sumažėjo dėl tų pačių priežasčių, minagai ir erškėtai, kaipo pasenusios žuvų rūšys, savaime nyksta, be to, prie jų nykimo prisideda intensyvus jų gaudymas Nemuno žemupiuose.

Kitas galingas ir sunkiai sustabdomas žuvingumo mažėjimo veiksnys yra vandenų (labiausiai ežerų) senėjimas. Ežeruose, kuriuose vandens fiziškai ir chemiškai ilgainiui pakitėja, išnyksta iki tol ten gyvenusios tauresnės žuvys (sigai, seliava). Ežerų senėjimui didžiausios įtakos turi vykdomas ežerų lygio žeminimas. Ežerų nuleidimai, bent anksčiau, pas mus buvo gana intensyviai vykdomi.

Trečias žuvingumo mažėjimo veiksnys yra tokie kritiški metai, kaip 1939/40 ir 1928/29 metų žiemos ir 1937 — 1939 metų vasaros. Dėl karščių daug vandens išgarinusios ir dėl menko bangavimo tinkamai neprisisotinusios deguonimi, kaip vasarą, taip ir žiemą (žiemą daugiau), žuvys ima dusti. Ypatingai daug išnyko žuvies 1940 m. žiemą. Reikia manyti, kad po minėtų metų žiemos daugelis vandenų, kurie savo fiziškomis ir chemiškomis vandens savybėmis svyravo ant dviejų gretimų ežerų tipų ribos, pereis į žemesnę vandenų tipų kategoriją.

Nors gamtos jėgos ir galingos ir daug padaro žuvingumui nuostolių, vistik žuvys iki šiolei iš mūsų vandenų neišnyko ir neišnyks, jei tik žmogus norės ir mokės reikalingą vandenų gyvenime lygsvarą palaikyti. Deja, pas mus taip nėra. Draudžiamuoju metu einant per ežerų apylinkių miestelius ir dabar per atdarus langus ir duris gardžiai kvepia kepama ir virinama žuvis. Didesnių ir mažesnių ežerų pakrančių gyventojai retai kuris neturi kokio nors žuvims gaudyti įrankio. Negalima net reikalauti iš ežero sargo — eigulio, kad jis visus šiuos, dažniausiai nakčia brakonieriaujančius, gyventojus sukontroliuotų. Miške medį iškirtus palieka kelmas, ežere brakonieriai kelmų nepalieka, todėl vandenų kontrolė gali būti ir yra žymiai silpnesnė.

Kas nėra girdėjęs, kad tokiam ir tokiam ežere pavyko sugauti tiek ir tiek pilnų rogių karšių. Užtikę žiemos guolius žvejai visai legaliai aptuština ežerą ir paskui ilgus metus nenori jo toliau nuomoti. Nesunormuotas žvejojimas mūsų vandenyse labai kenkia jų žuvingumui. Dažniausiai draudžiamuoju žuvis gaudyti metu brakonieriaujantieji pakrančių gyventojai vasaros metu beveik visi tampa tų vandenų nuomininko „darbininkais“. Žuvis gaudoma visokiais būdais, įvairiu laiku ir neribotu kiekiu. Aišku savaime, kad ji greit iš vandenų išnyksta. Dažniausia stengiamasi pagauti brangesnę, kilnesnę žuvį. Vienpusiškai vandenis naudojant, išnyksta kai kurios žuvų rūšys ir vanduo ūkiškai paįra, jame prisiveisia daug mažavertės žuvies, o vertingesnioji dingsta.

Žinomi yra pavyzdžiai, kad kai kurie (privatūs) ežerai nuomojami tik vėžiams gaudyti, nes žuvauti juose jau nebeapsimoka. Kai kurie mūsų didesni ežerai savo laiku dėl savo žuvingumo davė progos nuomininkams pralobti, o savininkams davė gražių pajamų iš nuomos. Šiandien tie ežerai dėl žuvų sąstato pakitėjimo arba visai neišnuomojami, arba nuomojami nenorom. Kita charakteringa mūsų vandenų žuvingumo matuoklė yra gaunamoji už valstybinius vandenis nuoma. Ji mažai viršija draugėn sudėjus administravimo ir žemės valstybinius bei savivaldybinius mokesčius, todėl valstybė turi iš vandenų tik mažai pajamų. Panašūs santykiai yra ir pas privačius savininkus — jų vandenys dažniausiai dar labiau nualinti.

Žuvingumo smukimo arba vandens aptuštinimo sąvokas nereikia suprasti taip, kad vandeny paliko mažai žuvų arba jų tenai visai neliko. Šį klausimą reikia spręsti ūkiniu, valstybiniu mastu. Iš to taško žiūrint, tas vanduo bus nualintas, kuriame išnyko arba labai sumažėjo vertingos, ūkiškos reikšmės vandenų gyvūnijos tarpusaviam harmoningam santykiavimui ir vandens maisto atsargų racionaliam sunaudojimui reikalingos žuvys. Ne tas pat, ar viename ežere yra pilna mažaverčių ešeriukų, ragių, aukšlių, bet labai mažai karšių, lynų ir lydekų, o kitame atvirkščiai yra daugiau brangesnės žuvies ir atitinkamai mažiau šiukšlių. Iš kurio vandens valstybė turės naudą — aiškinti netenka.

Visu tuo, kas aukščiau pasakyta, nenorima teigti, kad anksčiau buvo geriau ūkininkauta. Kaip anksčiau, taip ir dabar pas mus vadovaujamasi tais pačiais senais rusų įstatymais, patyrimais ir papročiais, tik tokio ūkininkavimo pasekmės dabar ryškiai žuvingumo smukimu tepasireiškia.

Nesistemingi, įvairiu laiku, įvairiom progom išleisti rusų žuvininkystę normuojantieji įstatymai gal kada tiko dideliems žuvingiems Rusijos vandenims, bet ir ten dabar jų išsižadėta. Aišku, jie ir mums nebetinka jau vien dėl to, kad gyvename kitame amžiuje, kitu tempu, visiškai kitais ūkiniais reikalavimais ir turime skirtingus vandenis.
Pas mūsų kultūringus kaimynus yra išleisti tobuli žuvininkystės įstatymai, kurių įgyvendinimas žymiai pakėlė tų kraštų vandenų žuvingumą. Žvejybos produkcija pakilo ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai bei vertybiniai. Ir mūsų krašto vandenys laukia sistematizuoto, modernaus žuvininkystės įstatymo, kuris visiems išvardintiems negalavimams padarytų galą. Šio įstatymo išleidimas nėra vieno mėnesio dalykas, nes reikia ne tik išleisti patį įstatymą, bet ir peržiūrėti, pakeisti visą eilę žuvininkystę liečiančių įstatymų (Baudžiamąjį St., servitutų teisę, vandenų teisę, tarifus, prekybos nuostatus, veterinarinės priežiūros ir visą eilę kitų). Bet kol šis taip reikalingas įstatymas išeis, jau dabar reikėtų susirūpinti žuvingumo pakėlimu.

K. S. „Medžiotojas“ 1940 m. Nr. 46

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.