Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Mūsų upės – Virinta

in Maršrutai

Dvi upės — rytiniai Šventosios inta­kai – prasideda netoli Molėtų: Siesartis ir Virinta. Tai upės — sesės, nes tiek vandeningumu, tiek ilgiu labai panašios. Siesartis, ištekėjusi iš to pa­ties pavadinimo ežero, vingiuoja Mo­lėtų ir Ukmergės žemėmis, tuo tarpu Virinta nemažą tarpą sruvena Anykš­čių laukais ir miškeliais. Norint surasti Virintos ištakas, reikia pasiekti nu­sausintą Suginčių pelkę. Ji plyti už 14 kilometrų nuo Molėtų, per pusę kilometro į rytus nuo Vilniaus—Utenos plento. Pelkės būta gana didelės: siekė apie 164 hektarus. Keliaujant jos nu­sausintais plotais, į akis krenta nesupelkėjusios salos, kurias dengia miškai. Durpių storis vietomis iki 5,9 metro. Virintos ištakų pradėjome ieškoti netoli Gribauskų kaimo. Pradžio­je tai gana neišvaizdus, ,,vištos perbrendamas“ melioruotas griovys. Žmo­gaus rankų ir technikos įsikišimo pėd­sakai mus lydi iki Melnikų kaimo. Ties Melnikų kaimu į Virintą įteka du pirmieji bevardžiai upeliūkščiai. Už kaimo upelė lyg ir atgyja, nes ją nuo ekskavatoriaus kaušo išsaugojo abipus stūksantys statūs skardžiai.

Ji alma linksmai pasišokinėdama per akmenų sąvartynus bei sugriuvu­sius krūvon medžius. Šitokia jos kelio­nė tęsiasi iki Želvos ežero. Želvos ežeran Virinta įteka šiauriniame kran­te. Čia jau ir valtelę galime prisi­pūsti. Želvos ežeras pasagos pavidalo, išlinkęs į Šiaurę. Netoli, už pusantro kilometro, Vilniaus -Utenos plentas. Ežero ilgis 4240, plačiausioje vietoje siekia 650 metrų. Yra dvi krūmais apaugusios salos. Pietrytiniame krante spygliuočių miškas. Plaukdami pro šalį, užsukame į pietiniame krante įsikūrusią Molėtų astro­nominę observatoriją. Kiek pasiyrę vingiuotu, užžėlusiu upeliu, patenkame į vandens lelijomis pasidabinusio Gavėno ežero vandenis. Iš šio ežero pakrantės gyventojų pavadinta Salos upe (mat iki Virintų ežero mūsų upė turi keletą pavadinimų) pasiekiame Ilgyną. Ežeras vėl siauras, primenantis kanalą, apaugęs drėgmę mėgstančiais juodalksniais, keružėmis pušaitėmis ir berželiais. Netrukus atsikasame iki Graužio ežero. Jo plotas 21 hektaras, ištįsęs iš šiaurės rytų į pietų vakarus. Nelabai ilgas — 1310 metrų, o plotis 320 metrų. Apsuptas aukštų krantų, rytuose juosiamas miško. Tarp medžių kyšo nemažo Aidiečių kaimo stogai. Jie lyg apverstos valtys atsispindi žydrame vandenyje. Neilgai tenką džiaug­tis vandens kelio telkiamais patogumais — iš ežero tekanti upė greit nuseklėja, valties dugnas gulasi ant žole apaugusio dumblo. Tai buvęs Graužės malūno tvenkinys. Malūno girnos nustojo suktis prieš penkiasdešimt metų. Že­miau užtvankos plaukti neįmanoma: upė sekli, siaura, daug visokių kliū­čių.

Šiuo ruožu eiti patogiausia kairiuo­ju krantu. Už vieno kilometro mūsų ausis vėl pasiekia krentančio vandens Šniokštimas. Tai vienas didžiausių Vi­rintos malūnų — Čiulėnai. Toks jau­kus, primenantis senovę… Pasiremi ant tilto turėklų ir, rodos, girdi ati­dundantį su grūdais vėžimą. Dabar malūno girnas retkarčiais pasuka elektra. Dešiniajame užtvankos krante iškyla įspūdingas piliakalnio kauburys. Nuo jo žvelgdamas į Virintos ežero plotus, pamatai nuostabius gamtos lo­bius. Šis ežeras — didžiausias iš visų Virintos kely pasitaikiusių.

Iš tos virtinės Virintos ežeras atėmė iš sausumos didžiausią dalį. Jo plotas — 258 hektarai, o gylis pačiame vi­duryje — 35 metrai. Vandenys telkšo iš rylų į vakarus per 4510 metrų. Pla­čiausioje vietoje siekia 1180 metrų. Bangos skalauja Vilniaus – Utenos plento pylimo šoną. Netoli plento iš van­dens iškilusi sala, kurią puošia liepos ir pūpsanti kalva viduryje. Ežere yra dar ir antroji salelė. Ežero krantai aukšti, pietinis apaugęs giria, šiauri­niame vietomis žaliuoja pušelių gau­biami kauburėliai.

Plaukiame tolyn Virinta. Upė labai užžėlusi ajerais, meldais, nendrėmis bei švendrais, Virš mūsų galvų kūliais vartosi upinės ir juodosios žuvėdros. Įdomu stebėti, kaip jos drąsiai puola įžulokus kirus, kurie mėgina „parevizuoti“ kilų paukštelių lizdus. Atkarpo­je iki Molėtų Čivilių kelio dugnas sė­te nusėtas akmenimis. Praplaukus pa­tiltę, upė vėl tampa platesnė, nes pra­sideda Mendučių malūno užtvanka. Tvenkinys seklus, daug vandens žoly­nų. Matyti plaštakos dydžio karpių, šmirinėja ešeriokai.  Ma­lūnas neveikiantis. Žemiau malūno Vi­rinta labai sekli, vietomis brendame ir valtį tempiame iš paskos. Štai ir nauja kliūtis, tai bebrai pasidarbavę, čia paklydome, nes upė užpelkėjusi, prižėlusi. išsišakojusi, ir galima leng­vai pakliūti aklavietėn. Toliau — Švobiškio malūno liekanos. Apie vieną ki­lometrų plaukti neįmanoma, Virinta čia įnoringa — srauni, vingiuota ir sekli. Priplaukiame antrą nedidukę bebrų suręstą užtvankėlę. Ties Juozapavos kaimu į vandenį tiek privirtę medžių, kad čia tikrai reikia sportinių raumenų bei ryžto. Sutinkame didelę akmenų rėvą. Artėjame prie Alantos. Jau žymiai plačiau, mažiau visokių kliūčių, tačiau, praplaukus duburiuką, žiūrėk, ir vėl brasta, vėl valtį tempia­me paskui save. Vienoje vietoje, ties Alantos žemės ūkto technikumu, pra­sideda tikros meldų bei nendrių džiunglės. Augalai aukštesni nei pa­upio krūmai. Ties Alantos miesteliu Virinta savo glėbin priima Alantėlę. Tai kairysis intakas. Alantėlės ilgis 15 kilometrų, ji atkeliauja iš gražaus Gruodžio ežero. Įteka apie 40 kilo­metrų nuo Virintos žiočių. Ties Alan­ta Virintos vandenis papildo Vastapa. Ji 23 kilometrų ilgio, pradžia — prie Veteikių kaimo, keturi kilometrai į šiaurę nuo Skudutiškio miestelio. Toliau kairiajame krante — medžiais apsikaišęs Parudinės piliakalnis. Jo papėdėje riogso keli dideli akmenys. Vienas jų yra pėduotas. Malonu, kad kraštotyrinin­kai ten paliko atitinkamą informaciją.

Įveikę keletą labai staigių vingių, mes jau Klabinių kaime. Apžiūrime senus dvaro rūmus, nemažą parką aplink juos, paglostome šimtamečių medžių kamienus. Tame parke — gražus tvenkinys. Netoliese kadaise buvo didžiausias Virintos ma­lūnas, dabar tik jo liekanos stūkso. Statytas iš akmenų 1829 metais. Pripa­žintas valstybinės reikšmės architek­tūriniu paminklu, nes priminė lietuvišką klėtį. Ant likusios mūrinės ker­tės jau daug metų kalena gandrai, su­krovę savo namus.

Jau Anykščių rajone Virinta atvin­giuoja iki Kauno—Utenos plento ir te­ka vaizdingomis lan­komis. Ties Kurklių miesteliu, iš de­šinės, įteka Nevėža. Tai didžiausias Virintos intakas. Jo ilgis — 29 kilo­metrai. Nevėža prasideda Remeikių kaimo apylinkėse, per 18 kilometrų į pietryčius nuo Anykščių. Nuo savo versmių iki didoko Nevėžos ežero teka į vakarus ir šiaurės vakarus, paskui suka į pietryčius. Įteka Virinton per 10 kilometrų nuo žiočių. Užunevėžio kaime būta hidroelektrinės ir malūno. Netoli Kurklių, dešiniajame Virintos krante, stūkso Buteikių piliakalnis. Viliaudiškio kaime praplaukia­me bene paskutinį malūną.

Be minėtų stambesnių intakų, Virin­tos vandenis dar papildo iš dešinės Karulė, Luoba, Vaja, o iš kairės — Buria. Karulė ir Buria labai sraunios upelės, jų šniokštimą galima iš toli iš­girsti.

Mūsų kelionė artėja prie pabaigos. Perkirtus Anykščių—Kurklių kelią, Virintoje jau atsispindi Anykščių Šile­lio pušys. Nuo tilto iki Puntuko tik penki kilometrai, šilelyje akį džiugina status kairysis krantas, grioviais ir duburiukais išraižytos pievos. Virinta su Šventosios vandenimis susilieja įspū­dingoje vietoje: ties Vetygalos ato­danga, kuri yra dešiniajame Šventosios krante, žmonės ją vadina Žėbos kalnu, nes čia tokia pavarde kadaise gyveno ūkininkas, šioji atodanga yra 30 met­rų aukščio ir apie 100 metrų ilgio. Ant šio skardžio mėgdavęs užkopti A. Vienuolis.

Kęstutis Arlauskas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų