Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Mūsų upės Šventoji

in Maršrutai

„Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, dainomis apdai­nuotas, Baranausko pagar­sintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius. Ir kitų lietuvių nuovokoje ji ne tik upė, kiek Lietuvos gamtos dva­sia. (Vaižgantas)

Šventoji — didžiausias Neries inta­kas. Tik Nemunas ir Neris ją pralen­kia savo baseinų plotu. Šventosios ba­seinas 6889 kvadratiniai kilometrai. Šiame upyne yra apie 650 ežerų, su daugeliu jų upė susijungia upokšniais ir protakomis. Ištekėjusi iš ežeringų Aukštaičių aukštumų, Šventoji vingiuo­ja tų aukštumų papėde. Tokia upės pa­dėtis nulėmė jos baseino nesimetriškumą: nuo aukštumų į ją įteka gana daug nemažų intakų, o nuo Vidurio žemumos, iš dešinės pusės, srūva tik trumpi ir nevandeningi upokšniai. Svarbiausieji Šventosios intakai: Vy­žuona, Aknysta, Jara-Šetekšna, Pelyša, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Mūšia, Armona, Žirnaja, Širvin­ta.

Savo žydrais vingiais, vaizdingomis pakrantėmis ir įdomiomis apylinkėmis Šventoji kasmet vilioja vis daugiau vandens turizmo mėgėjų. Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Anykščiai, Kavars­kas, Ukmergė, Vepriai… Tai garsios praeitimi, įdomios dabartimi Aukštai­tijos vietovės, įsikūrusios ant Švento­sios krantų. Ne tik jos patraukia tu­ristų dėmesį. Vienas kitam nenusileidžiantys grožiu ežerai, ūksmingos gi­rios ir siūruojantys šilai, vaizdingos kalvos ir tarp jų išsibarsčiusios sody­bos, įdomūs ir nuoširdūs žmonės — per visą Aukštaitiją, kone pustrečio šimto kilometrų, veda Šventosios vingiai, tarsi norėdami parodyti, kuo gražus ir turtingas šis kraštas.

Už senojo Dūkšto, gilioje dau­boje, apsuptas moreninių kalvų, telk­šo nedidelis Samanio ežeras, pavasario potvynių metu pelkėtu slėniu jis susisiekia su Dūkšto ežeru ir yra laikoma Šventosios versme. Vakarinės ir pieti­nės Dūkšto ežero pakrantės pelkėtos. Ežeras nutįsęs iš šiaurės vakarų į piet­ryčius 3,6 kilometro, jo plotas 529 hektarai, didžiausias gylis — 10 metrų. Šventosios ištakų reikia ieškoti vaka­riniame ežero kampe. Ten, gana sek­liame pakraštyje, slapukaujanti už mel­dų, ji pradeda savo kelią. Iš Dūkšto iš­sprukęs siaurutis upokšnis seniau vieti­nių žmonių buvo vadinamas Dūkštą, tik vėliau jau įvardintas Šventąja. Ištekė­dama ji vingiuoja gūdžiu, pelkėtu miš­ku. Nuo Dūkšto iki Luodžio ežero, sujungtų Šventosios pradžios, tenka plaukti maždaug trejetą kilometrų. Me­džių privirtusiu upokšniu plaukti ne­lengva, reikia laviruoti tarp pasken­dusių šiekštų, kerplėšų, kurias laki fan­tazija gali paversti kokiomis nori būty­bėmis…

Luodžio ežero plotas 1340 hektarų. Jis įeina į didžiųjų Lietuvos ežerų de­šimtuką, jo ilgis iš rytų į vakarus 6,7, didžiausias plotis — beveik 4 kilomet­rai, didžiausias gylis — 16,5 metro. Krantai labai rangyti, su įlankomis, pusiasaliais. Yra trys salos. Dvi iš jų — nemažos. Iš rytų ir šiaurės ežerą supa gražūs pušynai. Vakariniame jo krante įsikūręs Salako miestelis. Luo­džio ežeras ir jo pakrantės priklauso Gražutės miško kraštovaizdžio drausti­niui.

Trumpai pasisvečiavusi gražiajame Luodyje, Šventoji pro aukštus, giliai ežeran subridusius švendrus plūsta į nedidelį Luodykščio ežerėlį. Šioje maž­daug puskilometrio atkarpoje ji gili, rami, vandeninga protaka, tarsi ežero susiaurėjimas. Išilgai praplaukę seklų, tarp miškų telkšantį Luodykštį, vėl su­randame Šventosios ištaką. Ligi Asavo ežero tris kilometrus upė vingiuoja smėlingu, terasomis kylančiu slėniu, seklesnėse vietose pasraunėdama, gi­lesnėse — sulėtindama savo bėgimą. Perplaukę 3,3 kilometro ilgio Asavo ežerą, iš vakarinės jo dalies, kuri va­dinama Asavėliu, ir su Asavu jungiasi sąsiauriu vėl leidžiamės Šventąja. Čia upė primena siaurą pratekamą ežerą, yra gili, vandeninga, plūdenų ir lūg­nių properšose juoduoja sietuvos, pa­krantės drėgnos, užpelkėjusios. Nuo Asavo iki Ūparto ežero Šventosios ke­lias neilgas, tik vienas kilometras. Ūpartas yra seklus, pailgas ežeras, ty­vuliuojantis 47 hektarų plote. Plau­kiant išilgai jis vis smailėja ir paga­liau pasitinka tiršta nendrių siena. Už tos žalios užtvaros — Šventosios išta­ka.

Upė, savo juosta sujungusi virtinę minėtų ežerų, tarpuežerėmis ramiai te­kėjusi seniai paveldėta rina, ties Tiltiškių kaimo kalvomis pakeičia būdą. Srovė greitėja, vaga siaurėja, dugne gausėja akmenų. Bet netrukus upė vėl sulėtėja, pagilėja, semia pakrančių medžius, užlieja įlomes, pajutusi Anta­lieptės hidroelektrinės patvanką.

1959 metais, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, net iki 40 metrų gylio siekiantis Dusetas ir siauras, ilgas Jū­žintas, per kuriuos tekėdavo Šventoji, susiliejo su kitais netoliese buvusiais ežerais. Dabar net 26 ežerai (Abisavas, Diegis, Uolys, Molis, Armelis, Grabelis, Zazubras ir kiti) sutelpa An­talieptės vandens saugykloje, kurios plotas kone 2000 hektarų, o vingių vin­giais išsiraičiusi, apriečianti daugybę įlankų, pusiasalių, krantų, linija — il­gesnė kaip 160 kilometrų. Šiame di­džiuliame vandens tvenkinyje, vadi­namose Antalieptės mariose, suskai­čiuojama 90 salų. Nelengva orientuo­tis marių salyne, rasti reikiamą kryptį tarp sąsiaurių, pusiasalių, žydruose plotuose pasiklydusią Šventąją. Marios, jų salos ir apylinkės yra vienas iš stambesnių respublikos kraštovaizdžio draustinių.

Kadaise Šventoji, palikusi Dusetų ir Jūžinto ežerus, parsėjo savo rėvomis, „velnio“ slenksčiais, ji kūlversčiais skubėdavo Antalieptės link, atsitrenk­dama į stambius akmenis, putodavo, sūkuriuodavo, vietomis savo vandeni gindama iki 7 metrų per sekundę greičiu. Didelis Šventosios nuolydis ir paskatino energetikus čia pastatyti kalnų tipo hidroelektrinę.

Kiek paplaukę buvusiu Jūžinto eže­ru, paskutine susiaurėjusių Antaliep­tės marių atkarpa, patenkame į elekt­rinės kanalą. Netrukus tenka padėti irklus, keltis į dešinįjį krantą. Šventą­ją elektrinės statytojai uždarė į vamz­džius Tik už 450 metrų už vamzdyno ir elektrinės pastato, nuleidžiamajame kanale vėl suraibuliuoja vanduo. Toliau jau upė teka savo įprasta vaga, jos slėnyje iš abiejų pusių spiečiasi se­na ir įdomi praeitimi Antalieptės gyvenvietė. Jei nedirba nė vienas An­talieptės HE agregatas, upės vaga ga­na sekli. Nuplaukus keletą kilometrų upė gilėja, jos krantai lėkštėja, už Švendru juostos žaliuoja kultūrinės pievos. Pravingiavusi Padusčio, Pagi­rių, Padustėlio kaimus, aprietusi Trakelių ir Beraukos miškus, upė lėtinda­ma savo tėkmę, pasiekia garsųji Sar­tų ežerą ir Dusetas.

Lyg briedžio ragai išsišakojęs Sartų ežeras. Penktas dydžiu ežeras Lietuvoje (1331 hektaras), apipintas legendomis, žavintis pakrantėmis. Pasartėse yra daug įdomių turistinių objektų — ke­letas piliakalnių, Gipėnų kaime išlikęs namas, kur gyveno poetas Antanas Vienažindys, Rokėnų kaime kompozito­riaus Juozo Gruodžio gimtinė, sukant Užpalių link Pažiegės kaime — kalbi­ninko Kazimiero Būgos tėviškė, Didžiadvaris mena Emiliją Pliaterytę, Dusetų girioje, prie Anapolio kaimo, stūkso liepa „miško motina“, kuriai apjuosti reikėtų beveik 6 metrų virvės, o jos aukštis — 34 metrai.

Į Sartus neša vandenis daug upelių. Šventoji įteka į ežerą iš pietų ir, pa­dariusi patį siauriausią savo vingį, iš­teka iš pietvakarinės ežero atšakos. Šventosios pradžios orientyras — Jū­žintų—Rokiškio vieškelio tiltas.

Žemiau Sartų Šventoji vis dar teka per Aukštaičių aukštumas, jungiasi su trimis ežerais — Rašų, Limino ir Paš­čio — telkšančiais plačiame pelkėta­me slėnyje. Čia ji suspausta iš abiejų pusių tirštų nendrių ir meldų sąžaly­nų, išsikaišiusi baltais lelijų žiedais. Ištekėjusi iš Paščio, beveik trečdalį kelio nuo ežero iki ežero nuvingiavusi Šventoji pagaliau atsisveikina su eže­rais, greitina savo bėgsmą, plaukdama Utenos krašto žeme, pradeda rinkti in­takų duoklę, platėti. Prasiveržusi pro seno Degėsių vandens malūno užtvan­ką, upė netrunka pasiekti Užpalius, čia vėl jai kelią pastoja užtvanka, nu­šokusi nuo jos Šventoji skuba Vyžuo­nų link. Daug ką mena senieji uteniš­kių miesteliai Užpaliai ir Vyžuonos, apie partizanų kovas byloja Vyžuonų šilas.

Neilgai viešėjusi uteniškių žemėje, pasiekusi Kunigiškių tiltą, Šventoji jau teka Anykščių rajonu. Anykštėnams tenka daugiau kaip 80 kilometrų šios upės vingių, padabintų vaizdingomis kalvomis, miškais. Kunigiškiai, Vilkabrūkiai, Gargažynė — pirmieji Anykš­čių rajono kaimai prie Šventosios. Bu­tėnų kaimo gale, pamiškėje, yra pagar­sėjusi liaudies menininko Zenono Valuntos sodyba. Kieme, sode gausu įvai­riausių išraiškingų medžio skulptūrų.

Už Butėnų visu paupiu ošia miškas. Ypač vaizdingos šventosios pakrantės žemiau Mickūnų. Iš dešinės priglobusi Jarą, kuri aukštupyje vadinasi Šetekšna, Šventoji toliau susiaurina savo slė­nį, Jos skardingi šlaitai primena kan­joną. Įsigrauždama į smėlingą, vieto­mis vėjų supustytą paviršių, darydama kilpas, upė kai kur apardo krantus, sukurta atodangas. Kairėje pakrantėje ošia Romuldavos miškas, dešinėje — akimis neaprėpiama, daugiau kaip 10 000 hektarų Šimonių giria. Praplau­kus Mikierius, artėjant prie kairiaja­me krante už miško pasislėpusio Laši­nių kaimo, jau iš tolo pasigirsta upės šniokštimas. Pasiekusi ilgoką rėvą, Šventoji taškosi, putoja, verčiasi per akmenis, o paskui, įveikusi kliūtis, vėl aprimsta. Už poros kilometrų buvusio vandens malūno užtvankos liekanos, jo vietoje dabar stovi iš rąstų suręstas originalus pastatas. Čia tuoj pat Šventojon iš Šimonių girios atiteka Pelyša, kurios žemupio krantai paskelbti geo­loginiu draustiniu. Atsidengusiuose devoniniuose smėliuose randami Šarvuo­tųjų žuvų, pirmųjų stuburinių, gyve­nusių prieš 320—400 milijonų metu, kaulai.

Artėdama prie Andrioniškio, o pas­kui pasinešusi Anykščių link, šventoji vis platėja, jos dugnas — švarus, smė­lėtas, iš kairės įplūsta vingrūs upokš­niai — Varius ir Elmė. Plaukiantiems šiuo upės ruožu turistams rūpi aplan­kyti ir kiek atokiau nuo Šventosios esančius Niūronis — J. Biliūno gimti­nę, pabuvoti memorialiniame muzieju­je, pasigrožėti liaudies meistrų sukur­tais stogastulpiais, užsukti į  Arklio muziejų.

Prie Šventosios ir iš Rubikių ežero atvingiavusios Anykštos santakos, šių upių slėniuose įsikūrę Anykščiai, gar­sėjantys literatūrinėmis vietovėmis. Kaipgi čia patekęs nepabu­vosi prie A. Baranausko klėtelės, ne­užsuksi į namą, kur gyveno ir kūrė A. Žukauskas-Vienuolis, neaplankysi jo kapo, kaipgi neužkopsi į Liūdiškių pi­liakalnį, kur palaidotas J. Biliūnas ir kyla į aukštį granito paminklas, sim­bolizuojantis „Laimės žiburį“?!

Per pačius Anykščius, anot A. Bara­nausko „srove taškena upelė Švento­ji“. Tuoj už miesto upei mojuoja dai­niaus apdainuoto Anykščių šilelio pušys. Kiek paplaukus, į kairį krantą besiropščiantis takelis atves prie Pun­tuko. Čia pat, dešinėje pakrantėje, A. Vienuolio pagarsintas Karalienės liū­nas — vienas didžiausių gėlavandenių šaltinių Lietuvoje. Nuo šio liūno tols­tantis takas veda į A. Žukausko-Vienuolio gimtinę — Ažuožerių kai­mą, šiandien neatpažįstamai pasikeitu­sį, bet daug kuo primenantį rašytoją.

Šventosios juosta artėjant prie Ka­varsko, į ją iš kairėje dunksančių miš­kų įsilieja Virinta. Šis vienas didžiau­sių Šventosios intakų (59 km) paskelb­tas ichtiologiniu draustiniu. Kiek že­miau Virintos žiočių, dešinėje Šven­tosios pusėje boluoja apie 30 metrų aukščio ir ilgesnė kaip 100 metrų Vetygalos atodanga — viena iš įspūdin­giausių ir gražiausių šventosios pakrančių vietų. Užkopęs į jos viršūnę, žvelgi tarsi iš paukščio skrydžio į že­mai likusią upę, svyrančių beržų ir iš­tekinių pušų viršūnes… Ne tik vaiz­dingumu Vetygalos atodanga patraukia dėmesį. Tai aukščiausia ir ryškiausia ikikvarterinių darinių atodanga Lietu­voje.

Už Vetygalos Šventosios tėkmė lėtė­ja, prasideda Kavarsko siurblinės pa­tvanka. 1963 metais pastatyta Kavars­ko siurblinė dalį šventosios vandens atiduoda Nevėžiui, siurblinės agrega­tai varo vandenį betonuotu kanalu iki Pienios upelio, iki ten esančios van­dens saugyklos, o iš jos melioruota vaga šventosios vanduo jau atplūsta į Nevėžio aukštupį.

Žemiau siurblinės užtvankos jau tenka plaukti nuseklėjusia Šventąja, dešinėje lieka buvęs rajono centras Ka­varskas, vis dažniau upėje pasitaiko didesnių ir mažesnių salų, smėlėtų seklumų. Pratyvuliavusi Vidiškes, pa­siekusi Ukmergę, didžiausią miestą sa­vo pakrantėje, garsų istorine praeitimi, Šventoji paplatėja, klai­džioja savo vagoje, sunešdama smė­lio saleles. Ir už Ukmergės upė sekli. Posūkiuos vienus krantus ardo, kitus klosto. Kad baidarė nepatektų ant sek­lumos, tenka plaukti „didžiuoju spin­duliu“, nuolat laviruoti nuo vieno upės krašto iki kito, laikytis laivakelio. Verždamasi pro kalvas, upė su­siaurėja, tėkmė greitėja, dugne atsiran­da akmenų.

Šventosios 26-tame kilometre, Suki­nių kaime, yra garsus akmuo Mokas. Šis gamtos paminklas glūdi ant aukšto, apaugusio ąžuolais Šventosios slėnio skardžio.

Paskutinius savo žemupio kilometrus Šventoji praplaukia neretai apžiodama vagoje plytinčias salas, parodydama baltą putą ties rėvomis, vingiu apries­dama Veprius, pasiimdami didžiausio savo intako Širvintos (1211,6 km) srau­nų vandenį. O paskui ji, jau pagilėju­si, pro Upninkus, pro pakrantes juo­siančius miškus skuba, veržiasi į Nerį ir ties labai vaizdingų apylinkių San­takos kaimeliu įpuola į Nerį, per 3,5 kilometro nepasiekusi Jonavos.

Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų