Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

burbotbob 0321 - Mūsų šalie žuvys: vėgėlė

Mūsų šalie žuvys: vėgėlė

in Flora ir fauna/Žuvys

Kas vėgėlės nebuvo matęs ir ją pirmą kartą pamato, pav., kai, pats bežuvaudamas, ją iš urvo ištraukia arba jo akivaizdoje ji kuriuo nors žuvavimo įrankiu pagaunama; tas tikrai turi geros progos nusistebėti pagautos žuvies pavidalu, slidumų ir kitais privalumais. Kai kurie žmonės vėgėlės kūno pavidalu piktinasi ir pasiteisindami sako, kad vėgėlė savuoju kūnu, ypatingai plačia galva, iš dalies primenanti varlę; kiti lygina ją su septyntaške (minaga) (*minagai, jau nebevartojamas pavadinimas, anksčiau minagais vadintos nėgės Red.) arba net gyvate.

Visi šitie žuvies kūno pavidalai palyginamai turi menką pagrindą, nes vėgėlė ne tik tikra žuvis, bet drauge artima ir vienintelė menkės giminietė, gėluosiuose vandenyse begyvenanti. Galvą ji, teisybė, turi varliško pavidalo: didoką, iš viršaus priplotą ir plačią. Nasrų anga galinė ir kiek trumpesniu apatiniu žandu; lūpos apskritos, nasrai platūs, o jų kertys siekią toliau akių. Kūnas apvalus ir ilgumu kiek patemptas; jo ilgumas septynis kartus didesnis už aukštumą. Priešakinė liemens dalis krutinėję neaukšta, bet iki pusiau storoka, o uodegos galan, plonėja.

Plačioje vėgėlės galvoje, jos pasmakrėje, pastebime ilgą ūsą, kurių kartais esti net du: priešakinis ilgesnis, o užpakalinis žymiai mažesnis. Be to, vėgėlė tūri dar po vieną mažutį ūselį ties kiekviena priešakine šnerve. Akis vėgėlė turi mažutes ir iššokusias, mėlynom arba gelsvom rainutėm (iris). Nosies angelės dvigubos, mažutės ir apskritos; priešakinės jų padėtos akių ir nasrų pakraščio protarpio viduryje. Šonų ruožas, priešakinėje kūno dalyje padėtas arčiau nugaros, o užpakalinėje — kartais dingsta. Nasrų viduje, žiobrikaulyje ir net ryklėje randame nedidelių ir neaštrių dantų, kurie, žinoma negali prilygti lydžio dantims, tačiau padeda vėgėlei grobį sulaikyti. Pilvelis su daugeliu aklųjų ataugų.

Minėtini vėgėlės, pelekai, kurių visų spinduliai, minkšti. Vieninių nugaros pelekų ji turi du, kurių antrasis visų ilgiausias: beveik siekia apskritą uodegos peleką. Pauodegio pelekas taip pat atskirtas nuo uodegos peleko. Uodegos pelekas apskritai nuskliaustas. Pilvo pelekai nustumti priešakin, pačion pakaklėn ir toliau, kaip kitų gėlavandenių žuvų kūne, siekia už krūtinės pelekų. Kūno paviršius padengtas storoka, minkšta ir labai slidžia oda, — pagautos vėgėlės per pusiau rankom jokiu būdu neišlaikysi, tuojau išslysta. Kai kas mano, kad vėgėlė žvynų neturinti, bet toksai manymas būtų klaidingas, nes žvynus ji turi, tiktai jos žvynai smulkučia ir plonučiai, vienas kitą vos priliečią, o kai kurie net visai neprisiliečia, ir visi giliai tikroje odoje suslėpti. Odą nuo kūno lengvai numaunama.

Kaip ir kitų žuvų, vėgėlės kūno spalva pareina nuo daugelio aplinkybių: jos pačios privalumų, dugninio gyvenimo įtakos ir kt., bet dažniausiai ji sutinkama juosvos arba melsvos spalvos; nugarą vėgėlė paprastai turi juosvą, žalsvo arba gelsvo atspalvio, šonai tokie pat, o papilvė purvinai šviesi, pilkoka; be to, jos kūno paviršius esti primargintas, kaip marmuras, baltais taškeliais. Pilvo pelekų, spalva balkšva. Begyvenančios kiek gilesnėse vietose vėgėlės esti tamsesnės, negiliose vietose — šviesesnės. Patinų galva platesnė, uodega tokia pat, pilvas netaip storas, tuo jie lengva pažinti ir nuo patelių atskirti. Vidaus organų minėtinos jaknos, kūrios didėlės, riebios ir daugelio mėgiamos kaipo gardesys.

6ozvsdc016mx - Mūsų šalie žuvys: vėgėlė
Kai kurie žmonės sako,kad vėgėlė savuoju kūnų, ypatingai galva, primenanti varlę.

Gyventi vėgėlė papratusi tokiose tekančiojo vandens vietose, kurių vanduo sraunus, šaltas ir tyras, dugnas akmenuotas arba dumbluotas, o krantai gilūs, kiek statesni ir patogūs kuriai nors landynei pasidaryti, Tokių būdu gėluose vandenyse gali ją sutikti kaip upėse, taip ir šaltiniuose, tekančiojo vandens ežeruose. Kalnuotas vietas labiau mėgstanti už žemumas. Begyvendama ežeruose, ji ieško gelmių, o upėse — duburių. Paprastai ir upėse ir ežeruose vėgėlės gyvena tarp suvirtusių vandenin medžių, po akmenimis ir šiekštomis, po dideliais, pakriaušiais, pakrančių krūmų pakėrėse, arba vadinamų pasuolių (nusvirusių pakrančių) urvuose. Pastebėta, kad jauniklės vėgėlės gyvenančios arčiau krantų, o senės būtinai ieškančios gelmių. Pataikančios jos ir nedidelėse tinkamo vandens ir akmenuoto dugno markose įsigyventi. Priteršto vandens vėgėlė nepakenčia, o jei jų gyvenamosios vietos vandenį kas nors užteršia, sutrų ir kt. prileidžia, tai tuomet vėgėlės kraustosi kitur gyventų. Sutinkama vėgėlė ir apygėliuose vandenyse, kitaip tariant, tokiuose, kurie turi savyje atmiešto sūraus vandens.

Minta, vėgėlė tiktai gyvuliniu maistu ir, rasi, kai kuriomis kitomis, vandenyje pūvančiomis, organinėmis medžiagomis. Daugiausia jinai suryja dugninės faunos atstovų. Jauniklės vėgėlės gaudo kirmėles, naikina žuvų kiaušinėlius ir kt. Paūgėjusios virsta dar didesnėmis plėšikėmis, puola jaunikles žuvytes, tokias pat vėgėles, varles ir kt. vandens mažuomenę. Paliečianti jinai kai kuomet ir vandeninius žinduolius, pav., mažučius graužikus.

Daugiausia nuo jos nukenčia artimi kaimynai — pūgžliai, kurie gyvena taip pat arti dugno. Be to, pasisotina ji ir tais bestuburiais gyvuliais, kurių jai taip pat arti guolio pasipainioja. Galop nakties metu nemaža ir varlių jinai suryja. Dieną vėgėlės lindi kur nors po akmenimis arba urvuose ir kitose lindynėse; pajudintos tuojau stengiasi pabėgti. Medžioja tiktai naktimis. Potvynio metu išeinančios pamedžiotų ir į užlietas pievas. Pasižymi dideliu plėšrumu ir kartais, puola tokį grobį, kurio negali viso iš karto praryti, tuomet plėšikei tenka laukti iki po truputį jis susivirškina.

Vėgėlių nerštas įvyksta dar žiemą, Lapkričio-Kovo mėnesio protarpiu. Savaime suprantama, kad neršti joms tenka po ledu. Neršto metas turi ir čia ryšio su geografine vietos platuma, temperatūros stoviu ir kt. Paprastai prieš nerštą vėgėlės iš ežerų būriais pradeda keltis į upelius, o iš upių į aukštupius. Susiradusios akmenuotų arba dumbluoto dugno vietų, jos išneršia čia savuosius kiaušinėlius, kurie visai mažučiai; nes teturi 0,8-1 mm skersmens. Pirmą kartą neršianeičios patelės teturinčios 600.000—800.000 kiaušinėlių, o senės net daugiau kaip 1.000.000. Kuris ėsti išnėrštų kiaušinėlių likimas, gamtininkų nuomonės nesutaria, nesaviem jų mano, kad jie prilimpą prie akmenų ir vandens augalų, o kiti tvirtina, kad jie laisvai vandeniu plaukioją. Daugelį šitų kiaušinėlių sunaikina tos pačios vėgėlės arba kitos žuvys. Ryšium su vėgėlių veisimusi tenka kartais nugirsti pasakojimų, kad neršto metu jos bėsivoliojančios didelėmis, pantinių gyvačių pavyzdžiu, krūvomis. Taip pat tvirtinama, kad tuo metu vėgėlės esančios tokiomis, nelyginant, juostelėmis, jų dangos organų parūpintomis, po dviese susijuosusios; abudu tvirtinimu, rodos, neturi jokio pagrindo, taip bent mano rimti žuvų gyvenimo žinovai.

Išneršti kiaušinėliai per 24 valandas ima segmentuotis, per 15—16 dienų atsiranda akytės, o per 4 savaites išsirita ir jauniklės žuvytės, kurios teturi 3 mm ilgio. Auga vėgėlė labai lėtai, nes vienų metų amžiaus būdama tepasiekia vos 90—120 mm ilgio. Ketvergės darosi lytiškai jau subrendusios. Visų geriausių aplinkybių kūno ilgumu ir svoriu augti vėgėlės tesuranda šaltesniuose šiaurinių kraštų vandenyse ir siekia ten iki 90 cm ir daugiau ilgio ir 16—25 kg svorio; juo pietesnis gyvenamasis kraštas, tuo vėgėlės mažesnės beužauga ir tesiekia 30—50 cm ilgio, 1 kg svorio. Pas mumis jos teužauga vidutinio ūgio; kiek didesnių vėgėlių tegalima pagauti gilesniuose, tekančiojo vandens ežeruose ir kai kuriose didesnėse upėse, vienu žodžiu—tenai, kur vėgėlės turi ramesnį ir sotesnį gyvenimą.

burbotbob 0321 - Mūsų šalie žuvys: vėgėlė
Esant palankioms gyvenimo sąlygoms, vėgėlės išauga iki 90 cm. ilgio ir 16-25 kg. svorio. Deja mūsų krašte tokių sąlygų joms nėra.

Kaip ir daugelis kitų dugninių žuvų, vėgėlė pasižymi naktiniu gyvenimo būdu; dienos metu ji slapstosi nerangi kurioje nors lindynėje, kurią tiktai nakties sulaukusi pameta. Taigi, tiktai naktį gali pamatyti visą vėgėlės judrumą. Šitaip ji plauko ir mikliai grobį gaudo. Plaukimo pobūdžiu ji visiškai panaši į ungurį: visu kūnu vingiuodama ritasi priešakin. Netekusi dugne grobio kartais plaukia viršutiniuose vandens sluoksniuose pamedžiotų arba ieško kitos sotesnės vietos. Jautri karščio įtakai ir nūn kiek aukštesnės vandens temperatūros rausiasi dugno dumblan, guli jame, o jei vandens temperatūra pasiekia aukščiau 20º C, — atsiduria net savotiškame vasaros įmygio stovyje. Karščių metu, taip pat per nerštą jokio maisto nereikalauja ir neminta. Pasižymi dideliu prisirišimu prie gyvenamosios vietos, savo įprastos lindynės be didelio reikalo nemeta: baigia gyvenimą ten, kur jį pradėjo, Pv., begaudydamas rankom vėgėles, kurią nors jų iš po akmenų arba urvo išbaidei, nespėjai ant kranto išlipti, o išbaidytoji vėgėlė vėl savo lindynėn sugrįžo.

Be to, vėgėlė pasižymi dideliu ramumu ir nebaikštumu: žmogų pamačiusi, žaibo greitumu; kaip kitos žuvys, nebėga ir visai rami lieka gulėti kur gulėjusi. Gali ją urve net rankom paliesti, o ji nepajudės ir iš vietos. Mano mokinys J. Urbelis rašo: „Vieną kartą radau upės dugne kerotą kelmą ir išnešiau jį iš vandens į krantą, kabai nustebau, kai pamačiau, kad iš numesto kelmo ėmė kraustytis vėgėlė, kuri buvo tokia nebaili, kad net iš vandens keliama nelindo vandenin“. Žinodami šitą vėgėlių prisirišimą prie kai kurių lindynių, sodžiaus žuvautojai nuolatos tokias lindynes lanko ir vėgėles jose gaudo. Jie tiktai pastebi, kad vėgėlė esanti labai slidi žuvis, kurios per pusiau plikom rankom nieku būdu neišlaikysi. Tenka ją tuomet už žiaunų tverti. Be to, sodžiaus žuvautojai sako, kad vėgėlės, tose pačiose lindynėse su kitomis žuvimis sugyvenančios, bet su vėžiais tai niekuomet nesutinkamos: vėgėlė ir vėžys vienas kito privengią.

Pas mumis gėluosiuose vandenyse vėgėlių gaudymas šiltuoju metu beveik vienų piemenų ir šiaip sodžiaus vaikagalių teprasimanomąs. Jokių ypatingų įrankių vėgėlėms gaudyti šitie žuvautojai nesineša ir galop, net neturi ko nusinešti, nebent žeberklą iš anksto turį pasirūpiną. Palikę galvijus paupėje ganytis, jie lenda į vandenį ir, beieškodami pasislėpusiųjų vėgėlių, varto dugno akmenis arba kaišioja rankas į gilesnius urvus. Paprastai daroma taip, kad vienas akmenis varto, o kitas esti pasiruošęs pastebėtą vėgėlę durti žeberklu. Aptiktos urvuose vėgėlės traukiamos laukan plikom rankom, o kol slidžią, žuvį iš urvo ištraukia, tai taip pat turi nemaža rūpesčio. Kai kurie žuvautojų turi ir tokį patyrimą, kad, girdi, surastai urve vėgėlei reikalinga pilve pakrapštyti, o kai žuvis atsiverčianti, tuomet griebk ją už žiaunų ir trauk iš vandens. Gaudant vėgėles rankom, tenka turėti galvoje, kad jų lindynės kartais aprūpintos net keliomis angomis. Sukiši pro dvi angas rankas, pajudini vėgėlę, o ji pro kurią nors likusiąją angą šmukšt ir pabėga. Tokiu būdu patartina, prieš kišant rankas į vėgėlių lindynės, apžiūrėti visas jų angas, nereikalingas jų užkaišyti, o pro dvi patogesni kišti rankas ir, stipriai sugautą vėgėlę už pažiaunių paėmus, traukti ją laukan.

Laimingai vėgėlę laukan ištraukęs, dar nesidžiaugk grobiu, nes gali jo netekti. Mano mokinys V. Nakas taip neteko pagautos vėgėlės: „Gražią Liepos mėn. dieną išėjau į upę gaudyti vėgėlių. Susiradau negiliai vandenyje didelį akmenį, o po, juo vėgėlės urvą. Kaip tik tuo metu jos būta namie. Įkišau rankas į urvą, ir nutvėriau slidžią žuvį stipriai už galvos. Buvau jau benešąs į krantą, kaip staiga jį smarkiai suspurdėjo ir pliaukšterėjo uodega man per akis, apibiaurodama jas it kokiais gleiviais. Tvėriau už skaudančių akių, vėgėlę paleidau. Po nepasisekimo piktas greitai grįžau namo“. Pastebėję kur nors prisiglaudusią vėgėlę, šitie žuvautojai nuduria ją ir žeberklu.

Kai ledas padengia vėgėlių gyvenamąją vietą, tuomet jos turi paprotį kilt į viršutinius vandens sluoksnius ir juose po ledu gulėti. Aptikę tokioje padėtyje vėgėlių, žuvautojai kulia jas pagaliais arba kirvio pentimi, apsvaigina ir, prakirtą ledą, išima apsvaigusias žuvis. Pagaunamabvėgėlių tokiu pat būdu ir per jų nerštą žiemą. Kai kas žiemos metu mėgina vėgėlių ir pameškerioti, jauku prie kabliuko kabina žuvies arba vėžio mėsos gabaliukus. Mano mokinys K. Gudas, turėjęs progos susilažinti su žieminiu vėgėlių gaudymu zarasiškiuose, štai kaip tą būdą aprašo: „Kaip tik ant ežėro užsideda ledas, reikia prakirsti jame nedidelę skylutę. Į tą skylutę įleisti vandenin ant siūlo pririštą žuvytę. Per žuvytę turi būti pervertas smailas šakaliukas, kurio vienas galas turi būti – įkypai iš šono įkištas žuvytės galvon, o antras šakaliukas turi būti ne mažesnis, kaip 2 colių. Vėgėlė rydama tokį grobį užspringsta. Kad žuvytę paskandintų ir ji laikytųsi prie pat dumblo (vos sprindžio nuo dugno paviršiaus) prie sakytojo prietaiso atskira trumpa virvute turi būti pririštas nelabai didelis akmeniukas. — Gaudomos vėgėlės ir kai kuriais kitais žuvavimo įrankiais, pav., samčiais, bradiniais ir kt., kuriuosna vėgėlės pakliūva tyčiomis pabaidytos arba jų kelionių metu.

Kai kuriuose kraštuose, pav., šveicaruose ir kt., vėgėlės, kaipo vaikomas daiktas, labai vertinamos; ypatingai tenai branginamos jų jaknos, kurios išgarsėjusios kaipo didelis delikatesas ir savo kaina atsveria visos žuvies kainą. Atvirkščiai, angluose vėgėlių nevertiną ir net nevalgų; juo toliau šiaurėn, tuo mažiau vėgėlių mėsa teturinti žmonių pagarbos. Pagautos vėgėlės suvartojamos ūmios arba šaldytos. Apskritai imant, vėgėlės mėsa be ašakų, balta, minkšta ir delikatingo skonio. Ragavę vėgėlių mėsos mūsų sodiečiai, sako, kad ji esanti gardi, saldi ir vištienos skanumo. Giria mūsų sodiečiai ir vėgėlės jaknas, kurios ypatingai esančios gardžios liepsnoje ant iešmo pakeptos. Tinkamiausios valgiui vėgėlės esančios Gruodžio mėn., bet tiktai jauniklės, ne senės. Prieš paruošimą valgiui vėgėlei nuimama oda, kuri storoka ir pakankamai stipri. Ruošdami vėgėlę valgiui, atsiminkime, kad ji patarnauja protarpiniu šeimininku plačiajam juostakirmiui (Botriocephalus batus); tenka dėl to rūpestingiau ją virti arba kepti.

Kai kuriuose Rusų kraštuose ir, apskritai, šiaurėj, kur pagaunama daug ir stambių vėgėlių, pastarųjų odos suvartojamos kaipo žaliava odos pramonėje, ir vėliau jas išdirbus, iš jų siuvama kurių-ne-kurių galanterijos dalykų. Išdirbtos vėgėlės odos (vėgėlenos) tinka ir kai kuriems kasdienio gyvenimo reikalams, pav., buriatai užtaisą jomis langus, o kiti „sibirėnai siūdinasi iš jų švarkus, kelnes, nepermirkstančius maišus, lengvą apavą ir kt. Daroma iš vėgėlės odos ir lipai (klijai). Iš vėgėlės jaknų lydomi gero skonio žuvies taukai. Senovėje vėgėlė būdavo suvartojama ir gydymosi reikalui, pav., vasaros metu lydydavę jos jaknų taukus kupriam nors stikliniame inde saulėje ir paskui gydydavę jais įvairias akių ligas; sudžiovintas ir milteliais sutrintas jų pilvelis, vyne geriamas, turėdavęs padėti gimdyvėms ir t. t. Prietaringi žmonės vėgėlių kai kuriose apylinkėse labai bijo (gyvatė!) ir vengia su jomis bet kurių reikalų turėti. Žinoma, tokiai baimei pagrįsti nesusidaro jokio pamato.

Gėlųjų vandenų žuvų ūkyje vėgėlės didelės reikšmės neturi, nes lėtai auga ir, be to, daro didelės žalos kitoms žuvims. Visų labiausiai jų nemėgsta tuose kraštuose, kur veisiami upėtakiai ir kitos vertingesnės žuvys, nes vėgėlės, patekusios į tokią vietą, gerokai suryja žuvų kiaušinėlių ir apnaikina atsiradusias jaunikles žuvytes. Taip pat ji nepageidaujama ir tose vietose, kuriose gyvena unguriai, ešeriai ir kt. didesnės už ją vertės žuvys. Iš vėgėlės šiuo atveju tiek naudos, kad ji naikina niekam, vertas gėlųjų vandenų žuveles: pūgžlį, dygsnę, ir kt. Progai susidarius galima būtų vėgėlių ir dirbtinu keliu prasiveisti. Priešų vėgėlė turi šamą, lydeką ir kt.

Vėgėlė sutinkama beveik visoje Europoje iki šiaurės Italijos, būtent: Baltijos ir Šiaurinės Juodųjų jūrų dalies, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinuose; Ledynuotojo vandenyno baseine ji sutinkama iki Kolymos. Be to, ji gyvena šiaur. Amerikoje ir vidur. Azijoje. Pas mumis, Lietuvoje, vėgėlė sutinkama daugelyje ežerų ir upių tačiau niekur gausingai negyvena. Vėgėlių kieki, rasi, paveikė čia jų gaudymas ir naikinimas be jokios atodairos, ypatingai neršto metu.

J. Elisonas „Kosmos“ 1940 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Gervės migloje 480x384 - Gervė pilkoji

Gervė pilkoji

Daugelio paukščiu laukia sodiečiai, begrįžtančių pavasarį iš šiltųjų kraštų, ir džiaugiasi, kai
Pakilti į Viršų