Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

vinksna - Mūsų guobos

Mūsų guobos

in Flora ir fauna

Guobos — sumedėję augalai. Jos išauga į antro ir pirmo aukštumo medžius, nors yra ir krūminių, ir miškų ūkyje vertinamos kaip ir kitos mažesniu kiekiu dalyvaujančios medynuose kietosios veislės.

Didesnės reikšmės turi trys guobų veislės.

Guoba skirpstas. (Ulmus campestris Spach). Guobos skirpsto arba skirpsto, kaip paprastai vadinam veislės vardu, pumpurai smulkoki, kiaušiniški, nuolaidžiai nusmailę. Jų vystomosios skujos lygiakraštės, plaukuotos arba ir plikos tamsios rusvos spalvos. Metaugliai, palyginti, vidutinio storumo pliki arba arčiau į galūnę, retais plaukeliais apaugę, rūdinės spalvos. Pernykščiai ar ir senesni augliai turi išilgai einančių sukamštėjusios žievės skiaučių (skiauterų). Lapai ilgoko laibo kotelio lancetiškai nusmailę; abi jų pusės prie kotelio labai nelygiai baigiasi, pakraščiai dvigubai dantyti. Be to, jie gana stiprūs, veik odiški, viršus, paprastai, plikas arba rečiau kada šiurkštokas, o apačia taip pat plika arba šiurkštoka arba plaukelių kuokštelių tesama tik gyslių kertelėse. Lapų didumas nepastovus — trumpųjų auglių mažesni, ilgųjų didesni.

Ulmus minor var - Mūsų guobos
Guoba skripstas

Skirpstas žydi prieš lapams sprogstant, kovo — balandžio mėnesį. Žiedai labai trumpu koteliu su karmino raudonumo kuokelių dulkinėmis. Vaisius— ūžėtas, iki 2,5 cm. ilgumo; sparnelis pliku pakraščiu, viršutiniame gale įkirptas. Rausvas riešutėlis (sėkla) laikosi kiek aukščiau sparnelio vidurio ir bemaž siekia įkirpimo. Sėklos subręsta gegužės — birželio mėnesį. Ne medynuose augą skirpstai vaisius pradeda duoti jau 30 — 40 metų. Sėkliniai metai kartojasi kas antri metai. Sėklos daigumą išlaiko apie metus. Tik subrendusios pasėtos sėklos sudygsta per 3 — 4 savaites, o apie metus palaikytos — daug vėliau.

Jauni skirpstukai auga greitai. Apie 50 — 60 metų prieauglis aukštuman ima mažėti, tačiau geroms sąlygoms esant gali išaugti 30 — 33 metrų aukščio. Skirpstas gali susilaukti gana ilgo amžiaus. Vokietijoje yra žinoma skirpstų 600 metų. Medynuose skirpstas išauga gana išbėgiu gražiu liemeniu, bet pastarasis veik visuomet yra apkibęs daugybe smulkių šakelių. Žievė jauno skirpsto lygi, rusvai žalia, o jau karčių amžiaus ima pleišėti ir senesnių ji tampa gilokais išilginiais plyšiais išraižyta, paliekant siaurokus tarpus. Jos spalva palieka pilka, kaip ąžuolo vasarinė tošis.

Medienoje matomas ryškus šokolado spalvos branduolys ir siaura gelsva balana. Skersiniame medienos piūvyje šerdies stipinai neryškūs, jie tik siauručiai gražiai mirga radialiniame piūvyje. Rudeninėje metinių rievių dalyje charakteringai yra susimetę siaurieji indai į gembelių išvaizdos susitelkimus, šie laikosi atskirai vienas su kitu nesusijungę. Be to mediena gana sunki (0,74), stambių plaušelių, elastinga, lanksti, tampi, neskali, kieta, tvirta, patvari ir kaitri. Vadinas, skirpsto mediena iš dalies ir savo raštu ir technikinėm savybėm panaši į ąžuolo medieną.
Šaknijasi jauni skirpstai stumburine giliąja šaknų sistema, o vėliau įsigali šoninės šaknys.

Iš kelmo ir šaknų duoda gausių atžalų.

Skirpstas renkasi lygumų ir upių paliktų pakraščių (Flusstaler) augiavietes, kur jis laikosi ar pavieniais medžiais ar lizdais arba ir sudaro pagrindinę medynų veislę. Reikalauja turtingų mineralinėmis dalimis, gilių, purių, humingų, šviežių dirvožemių. Drėgmės reikalavimo žvilgsniu artimas yra mūsų uosiui. Raistuose niekur jo nerasim. Šilimos reikalavimo žvilgsniu artimas juodalksniui. Optimalinės jo augimo sąlygos yra Alpių pietuose. Išplitęs skirpstas yra visoje Europoje iki pietinės Švedijos — Norvegijos.

Guoba kalninė. (Ulmus montana Withering). Guobos kalninės pumpurai panašūs yra į skirpsto, tik daug stambesni, gausiai plaukuoti ir tamsesnės rusvos spalvos Metaugliai taip pat stambesni ir gausiai rusvais plaukeliais apžėlę. Lapai kiek panašūs į lazdyno riešutinio lapus, trumpesniu koteliu, kaip skirpsto, 8 —16 cm. ilgumo, ilgo nusmailinto, dvigubai dantyti iš viršaus ir apačios šiurkštūs. Žiedai trumpu koteliu (1 mm ), didesni už skirpsto, balsvai rausvos spalvos. Kuokelių dulkinės vyšninės spalvos. Vaisiaus sparnelis gali siekti 3 cm. diametro; šis, paprastai, ovalinis, plikas ir iš galo įkirptas. Žalsvas riešutėlis laikosi sparnelio viduryje ir įkarpos nesiekia.

wych elm ulmus glabra 41 1 - Mūsų guobos
Kalninė guoba

Išauga guoba kalninė į pirmo ir antro aukštumo medį, sudarydama gražų išbėginį liemenį. Pasenusios guobos žievė pleišėja gilokais plyšiais. Guobos kalninės medienoje išsiskiria gelsvai rusvas branduolys ir plati blizganti balsvai gelsva balana; šios branduolys ne taip ryškus, kaip skirpsto. Rievių rudeninės dalies siaurųjų indų gembelės yra susijusios ir atrodo einančios bangota linija. Mediena kiek menkesnės vertės už skirpsto. Pastebėtina yra g. kalninės savybė, kad ji neleidžia šaknų atžalų.

Dirvos reikalavimai, kaip ir skirpsto. Išplitusi yra g. kalninė Europoje nuo Alpių, Karpatų iki Norvegijos ir Suomijos.

Guoba vinkšna. (Ulmus effusa Willd.). Vinkšnos pumpurai lengva atskirti nuo jau minėtų guobų pumpurų; šie laibesni, pailgi, riestai nusmailę, pliki šviesiai gelsvai rusvi. Metaugliai laibi, šviesiai rusvi, lygūs, blizgą (kartais plaukuoti—atžalų). Sukamštėjusios žievės skiaučių vinkšnos augliai neturi. Lapai prie kotelio labai nelygių pusių, ilgo nusmailinto, aštriai dvigubai dantyti; didžiųjų dantelių galūnės kiek į priekį nulenktos. Be to, jie ploni, pliki arba kiek šiurkštoki ir apačia minkštais plaukeliais apaugusi.

Ulmus laevis Flatter Ulme IMG 2383 - Mūsų guobos
Guoba vikšna

Žiedai ant ilgų kotelių (iki 1,7 cm.) rausvi. Išsivystęs vaisius esti dar ant ilgesnių kotelių (3—4 cm.) ir retais kuokšteliais laikosi nusviręs žemyn. Vaisiaus sparnelio pakraščiai blakstienoti; riešutėlis — sparnelio viduryje.

Vinkšna žydi apie dvi savaites vėliau už skirpstą ir guobą kalninę.

Vinkšna taip pat gali išaugti į antro ir pirmo aukštumo medį.

Medienos branduolys šviesiai pilkšvai rusvas, balana plati. Šerdies stipinai ryškūs, metinių rievių rudeninėje dalyje indų gembelės veik susijusios ir atrodo banguota linija sekančios pastarąsias. Be to, ji lengva (0,66) ir menkesnės vertės už minėtų pirmų dviejų guobų veislių. Pabrėžtina yra visų guobų savybė, kad juo mažiau ryškus jų branduolys, tuo menkesnės vertės mediena.

Augiavietes renkasi panašias į skirpsto, bet vinkšna su juo dažnai skiriasi, kada pastarasis auga aukštumose ir antkalnėse, skardžiuose, vinkšna — veik tik lygumų medis. Taip pat pakenčia menkesnius dirvožemius — smėlinius ir durpinius. Vinkšna yra vidur. Europos medis.

Savo krašto guobų turime ir Lietuvoje. Jos gražiai auga Didžiųjų Lygumų miškuose, ypačiai Panevėžio ir Kėdainių apskr.

Guobų mediena yra gana plačiai vartojama; jos ieškosi baldų, mašinų dirbtuvės. Ypačiai gražių baldų iš jų medienos pasigaminama; šie baldai labai panėši į ąžuolinius.

Be to, guobos turi ir dekoratyvinės reikšmės. Jos gražios ir savo plačiais dvieiliais besieiliuojančiais lapais, o dar gražesnės, kada belapės ankstų pavasari papuošia sodybas, miestų alėjas, parkus bei miškus įvairaus raudonumo įdomiais žiedais. Del viso to jos yra vertos didesnio dėmesio atkreipti.

Be trumpo guobų aprašymo, čia reikalinga dar iškelti jų lietuviškų vardų klausimas ). Kuriai iš guobų, sakysim, daugelio mūsų yra taikomas skirpsto, kuriai vinkšnos vardas, dar tikrai nežinom. Ir esamoje miškų srities lietuvių kalba literatūroje dar sutiksim nevienodumo. Guobų vardai nieko nelaukiant, kaip galima greičiau, yra nustatytini. To reikalauja mūsų krašto floros pažinimas ir miškų praktikos gyvas reikalas. Čia mums galės padėti gyvoji žmonių kalba.

J. Rauktys „Mūsų girios“ 1931 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Gervės migloje 480x384 - Gervė pilkoji

Gervė pilkoji

Daugelio paukščiu laukia sodiečiai, begrįžtančių pavasarį iš šiltųjų kraštų, ir džiaugiasi, kai
Pakilti į Viršų