Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Mūsų girios amžiams bėgant

in Istorija

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių laikų yra buvę amžinai žalių, traškančių miškų apdengti. Gaivalingos gamtos jėgos ilgus amžius niekieno nedrumsčiamos čion viešpatavo. Tūkstantmečiai ir šimta­mečiai gilios senatvės, audrų ar nesveikatos palaužti stuobriai griuvo, o ant jų lavonų, džiaugdamos, gavę laisvės į saulę kilti, augo naujos kartos. Gero klimato įtakoj susidarę veiklaus humuso sluoksniai, davė galios potencijos stadijoj glūdinčiom sėklos jėgom išvystyti aukšto laipsnio aktingumą, taip pat įvairiaspalvė fauna rado čion puikiausią sąlygą daugintis ir lėbauti prie taip gausiai patiekto skobnio…

Nenuostabu, kad lietuvių tauta, į tuos plotus įžengusi, turėjo prieš šias nemirtingas gamtos jėgas nusilenkti ir religinio jausmo ekstazėj jas garbinti — dievinti. Panteistui lietuviui kitaip ir negalėjo atrodyti, kaip kad šios gamtos jėgos tai ir yra dieviškos galybės išraiška, jei nebent pati dievybės esmė…

Paūksmėj plačiašakių ąžuolų ruseno vaidilučių prižiūrima am­žina ugnis, o jų maldų, dainų, giesmių balsai, slėpiningam miško šla­mesiui pritariant, kilo aukščiau debesis skirstančių medžių viršūnių; čion dievų olimpas, čion tautos vadai —kriviai dievų paslaptis sužino; jų valią skelbia… Neveltui šventi nepašvęstiems neįžengiami, neliečiami gojynai, dievybės garbei pašvęsti. Ne, dar daugiau patys medžiai, tai tas pats žmogus, tik priėmęs kitą formą, tai vėlių amžinoji poilsio vieta. Žmogus, būdamas dalelė dieviškos gamtos jėgų išraiškos, gali ta ar kita forma pasireikšti, pavirsti ta ar kita organinės gamtos dalele. Iš čion gimė mūsų pasakos, mitai… Eglė — žalčių karalienė gedė­dama vyro pavirsta į eglę, pilnom liūdesio nusvirusiom šakom; šalia jos visa šeima — dreba lapeliais drebulė apraudodama savo silpnybę, o tvirtai išlaikiusieji paslaptį — ąžuolas ir uosis džiugina kiekvieną savo stiprumu, augalotumu.

Taip čion gamta, žmogus, dievybė pilnai vidujiniai bendrauja. „Der heilige Wald der Litauer“ kaip vokiečių kronikieriai rašo. Lietuvis čion naudojasi gamtos jėgų patiekalu su religiniu pagarbos jausmu, bijodamas šias jėgas užgauti, užrūstinti, jų palaimingą veikmę suma­žinti. Šio žodžio prasme gamtos miškuose išsivysto stabmeldiškos lietuvių tautos pasaulėžiūra, jos vadų politinė išmintis ir galybė.

Bet tempora mutantur… Papūtė svetimi vėjai — naujos religijos apaštalai su įtūžimu griauja žinyčias, griūva kirvio paliesti šventi ąžuo­lynai, gojynai… daugėjant žmonėms, didėjant jų reikalavimams, tobulė­jant susisiekimui, vis labyn mąžta miškų plotai. Ir nuostabu, kad karingi, narsūs Lietuvos girių gyventojai virsdami artojais, vis labyn netenka politinės laisvės, tartum nykstant miškams, nyksta ir tautos dvasia. Bet dar ilgą laiką gamtos jėgų pakanka, kad apleistus, nunio­kotus plotus vėl nuolat žaliuojančia giria paverstų.

Sunkiausiais priespaudos laikais, kuomet pragarinės jėgos daro viską, kad lietuvių tautos sąmonę išrautų, tenka ir miškui skaudžiausias smūgis: Mamono garbei be pasigailėjimo kertami, alinami miškai, ir gamtos jėgos nustoja galių — jie virsta tyrlaukių, krūmokšlynų plotu ir tautos dvasia poeto lūpom pravirksta:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožiui senobiniam tiki?

Kur ta puikybė jūsų pasidėjo?

Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo?

Viskas prapuolė, tik ant lauko pliko Kelios apykreivės pušelės paliko!..

Tai paskutinė atsisveikinimo rauda pilnam grožio senovės gam­tos miškui. Nuskriaustos gamtos jėgos pradeda keršyti — nuniokoti, nederlingi plotai virsta vėjo nešiojamu smėliu ir užneša derlingas vie­tas, griūva upių krantai, jų vaga platėja, senka, pavasario gausūs po­tvyniai, miško produktų kainos kyla, tai viskas verčia mūsų šalies valdovus varžyti miško naikinimą, nors popieriuje, pradėti jį tvarkyti, nuniokotus plotus net dirbtinai želdyti. Tuo būdu, Lietuvos miškas pradeda virsti pilna žodžio prasme ūkio mišku, kur stengiamasi glū­dintis miško dersvoj kapitalas išlyginti, kad ilgam laikui galima būtų naudotis maždaug vienodais šio kapitalo nuošimčiais. Ir taip bėga metai po metų, kol visai netikėtai praūžia baisusis karo siaubas per Lietuvos laukus ir girias…

Ir čion Lietuvos miškai daugiausia nukenčia, bet tos kančios tartum apmokamos, nes jie, draug su išsilaisvinusia lietuvių tauta, susi­jungia į vieną didingą šeimą — Lietuvos valstybės miškus.

Ir štai jau dvylika laisvės metų jie džiaugiasi, rūpinasi, sielojasi lietuvių tautos reika. s…

Baigiami švęsti Vytauto Didžiojo metai ir tartum likimo buvo lemta sugrįžti taip pat ir Lietuvos miškams į laikus prieš 500 metų, tik kita prasme: — nepašvęstiems buvo užginta įžengti į Dievybės gar­bei pašvęstus gojynus, taip ir nuo šių metų uždrausta mūsų girias trypti, mindžioti, tramdyti jų augimą mūsų tvartų išdykusiems ketur­kojams. Taip šiandien mums mūsų miškas stojas vėl brangus, vėl šventas, mylimas…

Tauta nėra verta savo žemės ir savo tėvynės, — kaip sako John Reskin,—jei jos nepaliktų ainiams savo darbais dar labiau pagražintos…

Aukit, bujokit mūsų lietuviškos girios!..

V. Že-tis,  Šalniškiai, 1930 – V. D. – m. gr. 17 d.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir

Lietuvos meteoritai

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma
Pakilti į Viršų