Muselinė meškerė XI

in Žvejybos būdai

Masalo svaidymo ydos. Ma­salą svaidant pasitaiko įvairių ydų, ku­rios dažniausiai būna susijusios su ma­salo svaidymo pobūdžiu, rankos plašta­ka, rankų stiprumu.

Su masalo svaidymo pobūdžiu daž­niausiai būna susijusios šios ydos: kliu­vinys, sukibimas, pliaukšėjimas, atsitrenkimas.

Kliuvinys. Kai žuvaujant neužten­ka erdvės valui už savęs ištiesti, kai tarp mosto atgal ir pirmyn padaroma per ilga pertrauka, kai skrendantį masalą labai blaško vėjas, tai sviedžiant atgal masalas, pavadėlis ar valas gali užkliū­ti už medžių, krūmų ar žolės, paliesti vandens paviršių (jei žuvaujama įsibri­dus). Tokiu atveju, sviedžiant į priekį, gali nutrūkti pavadėlis, nulūžti masalo kabliukas, nukentėti per daug apkrau­tas kotas. Kartais visas masalo galas kliuviniuose taip įstringa, kad tenka nu­traukti pavadėlį. Jeigu šio pavojaus ir bus išvengta, tai mostas priekin tikriausiai nepavyks, nes iš kliuvinio atsipa­laiduojantis valo galas su pavadėliu ir masalu labai susilpnins masalo sviedi­mo jėgą, ir valas priekin skris bei nu­kris suglebęs.

Kad šito neatsitiktų, turi užtekti už sviedėjo esamos erdvės, reikia išmokti nustatyti pertraukos tarp mosto atgal ir priekin trukmę. Ypač atidžiai reikia masalą svaidyti, kai pučia stiprus vė­jas.

Reikia stebėti, kad masalas neužkliū­tų už medžių bei krūmų šakų ar kitų augalų tuo metu, kai jis krinta valui išsitiesus. Kai šie kliuviniai būna kita­me upės krante, tai dažniausiai tenka atsisveikinti su juose įstrigusiu masalu bei pavadėliu.

Pasitaiko, kad masalas užkliūva jį tupdant ant vandens ar jam plaukiant. Šiuo atveju reikia stengtis masalą kaip nors atkabinti. Gali padėti ir priekinis mostas, kuris daromas skliaustiniame sviedime.

Sukibimas. Kai valas atgal ir pir­myn svaidomas tiksliai toje pačioje plokštumoje, tai ore besivingiuodamas valo galas su pavadėliu ir masalu gali paliesti likusią valo dal. Šitokiais atve­jais pasitaiko, kad skrendančio masalo kabliukas užsikabina už valo arba pa­vadėlis apsivynioja ant valo. Jeigu moste priekin kotas nenuleidžiamas iki padėties, kurią rodo laikrodžio rodyklė 9 val., ir koto viršūnė sustoja 11 val. (pavyzdžiui, svaidant ore), tai pavadėlis arba masalas gali užkliūti ir už koto viršūnės. Valas gali sukibti, jeigu mos­tas atgal pradedamas ne nuo 9 val., bet nuo 11 val.

Ypač didelis pavojus pavadėliui su masalu už galo užkliūti būna pučiant stipriam šoniniam ar priešiniam vėjui, kuris labai blaško valo galą su pavadėliu.

Sukibimas yra labai nemalonus ir gaiš­ius reiškinys. Kad jis nevargintų, meš­kerykotį reikia mosuoti tokia plokštu­ma, kuri skiriasi nuo valo skridimo ar buvimo plokštumos ankstesnėje fazėje.

Pliauškėjimas. Kai po energin­go mosto atgal, valui už sviedėjo dar visiškai neišsitiesus, pradedamas ener­gingas mostas priekin, tai pavadėlio ga­liukas už sviedėjo supliauška, panašiai kaip botagas. Tuo metu paprastai labai nukenčia pavadėlis: pirštais pabraukus ploniausią jo atkarpą, arti masalo jun­tamas šerpėtumas. Jeigu pavadėlis supliauška pakartotinai, tai jis tampa vi­siškai neatsparus arba net nutrūksta. Pagrindinė pavadėlio pliauškėjimo priežastis — per trumpa pertrauka tarp mostų atgal ir priekin.

Po kiekvieno supliauškėjimo reikia patikrinti, pakeisti nukentėjusią plo­niausią pavadėlio atkarpą.

Atsitrenkimas. Masalą ant vandens visuomet reikia tupdyti švel­niai, todėl mostas priekin daromas taip, kad valo galas su pavadėliu išsitiestų dar nepasiekęs vandens, ir kad po to masalas galėtų laisvai kristi, panašiai kaip vabzdys. Jeigu vandenį pasiekia išsitiesiantis valas, tai masalas, o nere­tai ir pavadėlis su valo galu smarkiau atsitrenkia į vandenį. Tai baido žuvis, ypač žuvaujant sausu masalu. Kai žvejojama šlapiu masalu, masalui atsitrenk­ti į vandenį galima tiktai aukščiau tos vietos, kurioje laikosi gaudomos žuvys.

Ši svaidymo yda pašalinama, masalą sviedžiant į tariamą tašką, esantį bent puse metro aukščiau negu vandens paviršius.

Svaidymo ydos dėl silpnos, neišlavin­tos plaštakos ypač būdingos svaidant masalą vienrankiu kotu. Tarp šių ydų paminėtinos: valo įdubimas, rangytas valas.

Įdubimas. Kai moste atgal vien­rankiu kotu dėl per silpno, neišlavinto riešo per daug atlinksta kotas, valas už sviedėjo nukrinta per žemai. Pagal ži­nomą taisyklę, moste priekin valas skris aukštyn. Tačiau per daug atlinkus plaštakai, sumažėjusios sviedimo energijos nebepakaks valui stipriai į priekį svies­ti. Todėl aukštyn skrendantis valas grei­tai netenka greičio ir ima kristi, įdub­damas svarbiausioje vietoje, tai yra ar­čiau koto viršūnės, šiuo atveju vande­nį pirmiausia pasiekia valo įdubimas, o valo galas su pavadėliu kris suglebęs ir vandeni pasieks šiek tiek vėliau.

Ši sviedimo yda gali atsirasti ne vien dėl silpno riešo, bet ir dėl to, kad al­kūnė laikoma prispausta prie šono, per mažai dirba dilbis. Tokiu atveju ir išla­vintas riešas linkęs kotu atgal mostelė­ti per žemai.

Norint šią sviedimo ydą pašalinti, reikia daugiau dirbti dilbiu, nepriglaus­ti alkūnės prie šono. Be to, moste prie­kin valą reikia sviesti kiek galima pir­myn, o ne žemyn.

Rangytas valas. Kai moste at­gal valas už sviedėjo visiškai išsitiesia, kartais suvirpa koto viršūnė (maždaug 30 cm ilgiu). Dėl šios priežasties arčiau koto viršūnės esanti valo dalis susirango. Savaime aišku, kad kaip besisteng­tume, gero mosto priekin negalėsime padaryti, nes bus per menkas valo pasipriešinimas.

Už sviedėjo išsitiesęs valas dažniau­siai susirango dėl silpnos, neišlavintos plaštakos, kuri per daug atlinksta, bet, neįstengdama tokioje padėtyje koto iš­laikyti, šiek tiek grįžta pirmyn. Atgal grįžtančios plaštakos paveikta koto viršūnė patraukia valą, kuris iš išsitiesusio virsta vingiuotu.

Valas gali susirangyti ir patyrusiam sviedėjui, jeigu jis energingo mosto at­gal pabaigoje, kai valas pradėjo for­muoti prie koto viršūnės žiedelio esan­tį pradinį vingį, nenuslopino koto vir­šūnės virpėjimo, neatleisdamas plašta­kos spaudimo į rankeną pauzės metu.

Masalo svaidymo ydos dėl netinka­mos jėgos savaip atsiranda žuvaujant vienrankiu kotu, ir savaip — dvirankiu kotu.

Žuvaujant vienrankiu kotu, dėl per silpnos plaštakos atsiranda labai laisvas atgalinis mostas. Jam trūksta jėgos, greičio, ir todėl valas už sviedėjo ne­įstengia išsitiesti, krinta palaidas ir su­sirangęs. Tokį laisvą mostą atgal mėgi­nama išlyginti, darant staigų mostą priekin, tačiau tai nieko nepadeda.

Laisvas mostas atgal dvirankiu kotu atsiranda, kai būna per mažai jėgos, taip pat, kai per daug atinksta kotas. Tatai atsitinka tada, kai kairioji ranka mosto atgal metu pakeliama aukščiau, o nelaikoma prie liemens.

Kad šito nebūtų, tenka treniruotis — atsigręžus stebėti valo skrydį, išaiškinti ir išlavinti jėgą, kuri reikalinga valui nuo vandens pakelti ir sviesti atgal.

Rankenos lingavimas. Ma­salo sviedimas dvirankiu kotu nepa­vyksta, kai mėginama sviesti linguojan­čiu rankų judesiu: moste atgal kairiąją ranką atkišant pirmyn, o dešiniąją trau­kiant atgal; moste priekin rankos judi­namos atvirkščiai. Toks koto rankenos lingavimas susilpnina koto atramą, jis netenka spyruokliavimo savybių. Sie­kiant rankenos lingavimo išvengti, ma­salą reikia sviesti dešiniąja ranka, o kairiąja ranka kotą tiktai prilaikyti.

Alfonsas Kasulaitis


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*