Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Miškas kuria dirvožemį

in Mokslas

Senovėje miškai augo beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Jie teikė žmogui prieglobstį, maistą, aprangą, saugojo nuo priešų. Vystantis žemdirbystei, že­mė pradėjo pamažu plikti, miškai virto didesnėmis ar mažesnėmis salomis, užimdami mažiau derlingas arba užmirku­sias žemes. Šiandien miškams tenka tik apie 33,3 procentus Lietuvos teritorijos.

Augalija, o ypač sumedėjusi, turi di­džiulės įtakos dirvodaros procesui. Jei žemės ūkyje pasėliai keičiami kas vieneri -dveji metai tai miškas su dirvo­žemiu santykiauja dešimtis ir šimtus metų. Todėl miškininkų padarytos klai­dos negreit ištaisomos, o kartais jas pastebėti gali tik sekančios kartos.

Miškas — gyvas ir labai sudėtingas organizmas. Jo vystymąsi sąlygoja kli­matas ir dirvožemis, mikroorganizmai ir fauna, kosminiai faktoriai ir žmogus. O dirvožemį būtų galima prilyginti „kny­gai“, kurią parašė pati gamta ir jos kūrinys — miškas.

Gamtininkams, ir ne tik jiems, pra­vartu žinoti, kaip miškas formuoja ir veikia neįkainojamą mūsų turtą —dir­vožemį. Juk žemė — tat materialinių gėrybių šaltinis, nuo kurio priklauso ir mūsų egzistavimas. Tik vanduo gali konkuruoti su žeme pagal svarbą žmo­gui, tačiau be dirvožemio ir jis būtų mums nereikalingas. Be to, dirvožemis nuo kitų gamybos priemonių skiriasi tuo, kad, teisingai jį naudojant, jis ne tik kad nesusidėvi, bet dargi sugeba didinti savo derlingumą.

Jau apie milijoną metų žmonija gy­vena Žemėje. Ilgus amžius žmogus pil­na sauja sėmėsi iš žemės aruodo viso­kių gėrybių. Negailestingai nuo Žemės pečių buvo plėšiamas žaliasis rūbas — miškas, miškų kirtimą lydėjo erozija, vandenų teršimas, žemių alinimas. Miš­ko įtaka dirvožemiui prasideda nuo pat jo augimo pradžios ir nuolat stip­rėja. Miškas aktyviai keičia hidroter­minį režimą, susiformuoja sau specifi­nę mikroflorą.

Dėl miško poveikio dirvožemiui mokslininkų nuomonės skiriasi. Vieni mano, kad miškas yra dirvožemių jaurėjimo (degradacijos) priežastimi ir pa­sekme, kiti — kad miškuose dirvože­mių derlingumas nuolat didėja. Treti teigia, kad miško įtaka dirvodarai, pri­klausomai nuo klimatinių sąlygų, gali būti įvairi.

Vienoje klimato zonoje miško povei­kis dirvožemiui ir aplinkai priklauso nuo jo rūšinės sudėties, struktūros, am­žiaus, glaudumo, paties dirvožemio der­lingumo bei drėgnumo laipsnio. Žymus miškininkas M. Tkačenka įdomiai įver­tina bukus: vienais atvejais juos laiko „daktarais“, kitais — stipriais dirvože­mių jaurintojais.

Miške medžių šaknys dirvą purena, praturtina organine medžiaga ir pele­niniais elementais. Juo gilesnė ir galin­gesnė šaknų sistema, tuo atsparesni me­dynai, tuo daugiau ir įvairesnių mais­to elementų įtraukiama į biologinę apy­taką. Šaknys išskiria Co2 ir kartais pa­rūgština dirvožemį. Yra duomenų, kad medžių šaknų išskyros būna šarminės reakcijos. Giliomis šaknų sistemomis pa­sižymi ąžuolai, pušys, maumedžiai, la­biau paviršinę šaknų sistemą turi eglės. Užmirkusiuose dirvožemiuose susifor­muoja silpnesnės šaknys. Medžiai su galinga šaknų sistema efektyviai išnaudoja derlingą podirvį, būna mažiau reiklūs dirvožemio derlingumui. Ąžuo­lynai ir maumedynai puikiai išnaudoja net 3—4 metrų gylyje slūgsančius prie­molius bei molius ir savo pakritomis dažnai praturtina nederlingo dirvože­mio paviršių. Eglės su būdinga lėkščia šaknų sistema paprastai naudojasi mais­to elementų rezervais, kuriuos mažiau derlingose žemėse sukaupia pušys, ber­žai, ąžuolai bei kiti medžiai.

Dirvodaros intensyvumas ir pobūdis miškuose didele dalimi priklauso nuo kiekvienos medžių rūšies fiziologinių savybių, Jų poreikio ir reiklumo mais­to medžiagoms. Miškininkystės mokslo korifėjus G. Morozovas medžius pagal mažėjantį reiklumą dirvožemiui surikia­vo tokia tvarka: guoba, uosis, klevas, bukas, ąžuolas, liepa, juodalksnis, drebulė, eglė, beržas, pušis. Dirvožemininko N. Remezovo apskaičiavimais, vie­nas gerai augantis medis kirtimo amžiuje paima iš dirvožemio azoto (gra­mais): pušis — 23, eglė — 22, ąžuo­las — 345, liepa — 140, drebulė — 131, beržas — 55. Visi medynai, kurių ma­sė kirtimo amžiuje svyruoja 222 — 366 t/ha, atitinkamai sunaudoja azoto (kg,ha): pušynai — 424, eglynai — 477, ąžuolynai — 2924, liepynai — 1052, drebulynai — 953 ir beržynai — 914.

Mūsų apskaičiavimais, auginant me­dynus iki ąžuolų kirtimo amžiaus, t. y. iki 140 metų, jie iš dirvožemio paim­tų azoto (kg/ha): pušynai — 591, egly­nai — 707, ąžuolynai — 1618, beržy­nai —692 ir drebulynai — 3390. Dre­bulynai sunaudoja tiek daug azoto ir kitų maisto elementų todėl, kad ploto vienete auga daug medžių. Jeigu I boniteto ąžuolynuose kirtimo amžiuje lie­ka vidutiniškai apie 200 medžių, tai drebulynuose net apie 800—850.

Paprastai dirvožemiui reiklių medžių asimiliaciniuose organuose susikaupia daugiau azoto ir mineralinių maisto elementų. Jeigu pušų ir eglių spygliuo­se bendras pelenų kiekis siekia 3,2— 4,9, tai maumedžio spygliuose jų randama 6, ąžuolo lapuose 5,3—5,6, uosio, skroblo ir drebulės lapuose pelenų kie­kis viršija net 10 procentų (10,1 —12,8). Pastarųjų medžių lapuose kur kas dau­giau tokių svarbiu maisto elementų, kaip kalcio, magnio, fosforo ir kalio, taip pat azoto.

Didėjant spyglių amžiui, juose atsi­randa daugiau silicio, kalcio, geležies, aliuminio, mangano, o azoto, kalio ir fosforo sumažėja. Pastarųjų elementų būna daugiau gerai besivystančių me­džių asimiliaciniuose organuose.

Svarbų vaidmenį miško gyvenime vaidina jaunoji jo karta — pomiškis, taip pat ir krūmai (trakas). Daugiausia maisto elementų sukaupia sausmedžių, ožekšnių, ievų ir žalčialankių lapai (10—12 procentų). Miškuose labiausiai išbujojusių lazdynų lapuose pelenų ma­žiau — tik 6—8, o kadagių spyglių peleningumas tesiekia vos 3,7 procento. Kalcio, fosforo, kalio ir azoto požiūriu pastebėti beveik analogiški dėsningu­mai. Krūmus tikslinga auginti nederlinguose dirvožemiuose. Čia nukritę jų lapai suintensyvintų miško paklotės irimą, praturtintų viršutinius žemės sluoksnius azotu, organinėmis medžia­gomis ir maisto elementais.

Miškuose nuolat ant žemės krenta medžių ir krūmų atmirusios dalys — spygliai, lapai, šakutės, žievė, vaisiai, sėklos ir kitos smulkios medžiagos. Jos sudaro vadinamąsias miško pakritas. Pakritų gausumas miške tiesiogiai susi­jęs su medynų sudėtimi, amžiumi, glau­dumu, produktyvumu, priklauso nuo meteorologinių sąlygų, sanitarinės me­dynų būklės. Iš spygliuočių daugiausia pakritų duoda kėniai, eglės, o mažiau­siai pušys ir maumedžiai. Pagal mažė­jančią pakritų produkciją lapuočiai medžiai pasiskirsto tokia tvarka: bu­kas, skroblas, liepa, klevas, alksnis, ąžuolas, uosis, drebulė, beržas. Mūsų tyrimo duomenimis, brandūs pušynai per metus produkuoja nuo 1,4 iki 1,9, eglynai nuo 3,7 iki 4,8, o lapuočių me­dynai nuo 4,1 iki 5,8 t/ha pakritų.

Juo daugiau pakritose lapų arba spyglių, tuo jos vertingesnės, nes su jais į dirvožemį patenka daugiau svar­bių maisto elementų. Apskritai lapuo­čių medžių pakritos yra vertingesnės už spygliuočių, jos greičiau minerali­zuojąsi, formuoja švelnesnę ir ne tokią rūgščią miško paklotę.

Miško paklotė — tai būdingas miš­kui organogeninis sluoksnis žemės pa­viršiuje. Ji — maisto šaltinis, reguliuo­ja drėgmės ir dirvožemio temperatū­ros režimą, apsaugo dirvožemį nuo už­dumblėjimo, gerina jo fizines savybes. Miško paklotės masė nevienoda ir pri­klauso nuo medynų rūšinės sudėties, glaudumo, pakritų kiekio, dirvožemio derlingumo bei drėgnumo. Paklotės skirstomos į grubias ir švelnias, yra ir tarpinių formų. Spygliuočių medynuose formuojasi grubios, o lapuočių — švel­nios paklotės. Būna ir išimčių, kai dre­bulynuose ir bukynuose taip pat formuojasi grubokos, sunkiai irstančios paklotės. Storesnės paklotės susikaupia drėgnuose dirvožemiuose, tačiau didžiausios įtakos joms turi dirvožemio derlingumas. Storiausios paklotės būna palyginti nederlinguose dirvožemiuose (žemiau vidutinio derlingumo) su ryš­kiais užmirkimo požymiais. Normalaus drėkinimo sąlygomis pakločių masė svyruoja nuo 3 iki 75 t/ha, o užmirku­siuose dirvožemiuose net iki 150—190 t/ha Paklotėms irstant, gaminasi orga­ninės rūgštys, kurios ardo dirvožemių mineralinę dalį. Nesant kalkių, neutra­lizuojančių rūgštis, dirvožemiai papras­tai pradeda jaurėti.

Spygliuočių paklotės rūgštesnės (pH 2,4 — 4,4) negu lapuočių (pH 5,2 — 6,1). Pastarosiose, daugiau kalcio, azoto ir kitų maisto elementų, jos intensyviau mineralizuojasi ir praturtina dirvožemį. Greičiausiai irsta uosynų, klevynų, liepynų ir alksnynų, o silpnai minerali­zuojasi eglynų, maumedynų ir pušynų paklotės. Alksnių, uosių, liepų, guobų lapai dažnai susimineralizuoja per 9 — 10 mėnesių. Paklotės greičiau irsta, kai jos susimaišo su azoto ir kalcio turtingomis žolėmis.

Miškas sulaiko nemažai atmosferinių kritulių, ypač eglynai. Tankoki pusam­žiai eglynai sulaiko apie 48, pušynai — apie 25, lapuočiai — 22 ir mišrūs me­dynai — 25 procentus kritulių. Krituliai iš medžių lapų išplauna įvairias medžiągas, kurių bendras kiekis mišriųjų miš­kų zonoje gali siekti 40 — 80 kg/ha. Di­džiausiu rūgštingumu pasižymi kritu­liai, prasiskverbę pro eglynų lajas ir nutekėję jų kamienais. Gana rūgštus jie ir pušynuose. Žemę pasiekusių kritulių sudėtis yra geriausia lapuočių me­dynuose.

Miškas laikomas biologiniu dirvože­mių sausintoju. Nukirtus miškus, paky­la gruntinis vanduo ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiai pradeda užmirkti. Atskirų rūšių medžių transpi­racijos intensyvumas labai skiriasi. Jei­gu eglės transpiraciją prilyglntumėm 1, tai pušies transpiracija būtų 1,4 — 1,8, maumedžio — 2 — 5, buko — 1,4 — 4,3, ąžuolo — 2,8 — 5,1 ir beržo — 5,4 — 7,4. Kaip smarkiai džiovina dirvo­žemius beržynai, gerai žino visi vals­tiečiai.

Miškuose žemės paviršiuje visur kaupiasi organinė medžiaga (paklotė). Jai nuolat irstant, į viršutinius dirvožemio horizontus patenka agresyvių organinių rūgščių. Rūgšti reakcija nepatinka nei grybams, net bakterijoms. Lenkijos mokslininkai A. Muserovičius ir G. Ugla nustatė, kad esant pH 2,4 grame dirvožemio rasta 14000 bakterijų ir 34000 grybinės floros atstovų. Sumažė­jus rūgštingumui iki pH 4,7, bakterijų skaičius pakilo iki 740000, o grybų at­stovų iki 210000 vienetų. Spygliuočių dirvožemiuose bakterijų yra kelis kar­tus mažiau negu lapuočių. Ąžuolynuo­se yra 5—6 kartus daugiau sliekų ne­gu pušynuose ar eglynuose.

Tokie miškuose paplitę medžiai kaip juodalksniai ir baltalksniai gumbeliais dirvožemyje kaupia atmosferinį azotą, todėl šiuose medynuose vystosi nitrofilinė augmenija. Alksniai visiškai nede­graduoja dirvožemių, o tik didina jų našumą.

Iš viso to kas pasakyta matyti, kokį didelį vaidmenį atlieka miškas bio­sferoje, kaip aktyviai jis keičia viršu­tinį Žemės sluoksnį, vienur jį pratur­tindamas, kitur degraduodamas, kaip jo įtaka priklauso nuo biologinių me­džių savybių. Apibendrinant miškuose natūraliai augančias medžių rūšis pagal mažėjantį teigiamą poveikį dirvo­žemiams galima surikiuoti taip: uosis, liepa, baltalksnis, juodalksnis, skrob­las, ąžuolas, beržas, drebulė, bukas, maumedis, pušis, eglė.

Taigi žmogaus rankose galingas gamtinis ginklas, reikia mokėti juo naudotis ir rūpintis ne vien medienos auginimu, bet ir dirvos derlingumo di­dinimu. O ji neliks skolinga, dosniai atsilygins geram šeimininkui.

Mečislovas Vaičys


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Mokslas

Arklio evoliucija

Arklio paleontologijos istorija aprašyta (ir moks­lininkų iššifruota!) akmenyje, ko gero, išsamiau negu

Kirlianų efektas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o

Kengūros šuolis

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų
Pakilti į Viršų