Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Miškai ant ledo

in Objektai svetur

Taip galima pavadinti Taimyro pusiasa­lio miškus. Visur čia — amžinas įšalas.

Ir vis dėlto jie auga. Netoli Norilsko plyti bemaž kilometro aukščio Putoranų plokštikalnė.

Miškai reti, medžių amžius — nuo 30 iki 350 metų. Vidutinis medžių aukštis — tik 13 metrų, skersmuo krūtinės aukštyje — 18 centimetrų, tūris viename hektare — mažiau kaip 100 kubinių metrų. Labai įdo­mu štai kas: to paties storumo medžių amžius gali skirtis net 100 ir daugiau me­tų!

Sunkiai prasikala, prasiskina kelią švie­son silpnučiai eglių ir ypač maumedžių daigeliai. Juos labai užgožia žaliosios sa­manos, puskrūmiai (vaivorai, gailiai, varnauogės, bruknės, ypač mėlynės) ir žolės (viksvos, lendrūnai, asiūkliai, tekšės, pa­taisai). Pro tokį kilimą prasiskverbti su­geba berželių daigeliai ir šiek tiek eglu­čių. Tuo tarpu maumedukai gausiai suža­liuoja tik gaisravietėse. Taigi miško gais­ras pas mus — gyva nalalmė, ten — ne­retai padeda iškilti jaunai kartai.

Tyrinėjome Taimyro girininkijos miškus. Miškininkai čia užsiima tik administracine veikla. Miš­kus kirst, juo labiau želdinti, ekonomiš­kai neapsimoka. Girininkijoje nuolat dirba 1—2 žmonės. Jos valdos milžiniškos — daugiau kaip 250 000 kvadratinių kilomet­rų. Tai bemaž keturios Lietuvos. Teisybė, miškai auga tik penktadalyje tos teritori­jos, tačiau ir ji 2,5 karto didesnė už visus Lietuvos miškus, kartu sudėtus.

Vietos miškininkai pastebėjo — jau be­veik du dešimtmečiai miškai eina varganyn. O būtent prieštundrėje, kaip kad ir kalnuose, stepėse bei pusdykumėse, miškų reikšmė ypač didelė. Žinoma, to miškų skurdimo priežastys, kaip beveik visur, mumyse, žmonėse… Iš malūnsparnio gerai matyti visureigių žiemą padarytos vėžės, kuriose pavasarį dirvožemio augalėliai nebesužaliuoja. Tačiau, natūralu, didžiausia bėda — oro užterštumas. Suprantama, pa­lyginus su mūsiškiu, čionykštis oras — skaidrus kaip krištolas. Ir vis dėlto… Už­tenka vieno Norilsko pramonės, kad šiau­rės medžiai ją pajustų didžiuliuose plotuo­se.

Netikėta buvo tai, kad iš medžių pir­miausia pradeda džiūti maumedžiai, po jų eina beržai, ir tik tada — eglės. Juk pas mus nuo oro taršos labiausiai nukenčia visžaliai spygliuočiai. Paslapties uždanga šiek tiek prasiskleidžia, patyrinėjus taršalų sklaidos sezoniškumą. Žiemą vyraujantys pietryčių ir rytų vėjai nuodingas dujas išsklaido plotuose, kuriuose miškų nėra. Tuo tarpu vasarą teršalai daugiausia sklin­da priešinga kryptimi, kaip tik ten, kur ir auga miškai. Taigi nuodingosios dujos miš­kus veikia šiltuoju periodu. Visžalių spygliuočių asimiliacinis aparatas labiausiai pažeidžiamas žiemą; per vegetaciją, ypač jos pradžioje, sibirinių eglių spygliai, tu­rėdami vaškinį sluoksnį, labiau išvystytus epidermi bei hipodermį, daug atsparesni taršai negu beržų lapeliai ar gležni mau­medžių spygliukai.

Labai greitai supratome, kad laukia ne­lengvi darbai. O jų tikslas buvo toks: kartu su miškų ūkio ir mecha­nizacijos mokslinio tyrimo institutu bei Uralo miškų tyrimo stoties darbuotojais nustatyti ribines leistinas taršalų koncentracijas miškams. Kaip tą padaryti, kada visa gamta čia — įtempta tarsi ploniausia styga, tik prisiliesk neatsargiai — ir nut­rūks…

Beje, šitaip buvo ne visada. Štai ką ra­šo geologijos ir mineralogijos mokslų kan­didatė R. Solomina: „mūsų stratigrafinis būrys tyrinėjo Čiornyje Jary upės permės periodo sluoksnius. Daugelis Taimyro upių teka plačiais slėniais, ku­riuos kažkada išgremžė senovės ledynai; čia pasilaiko ir siaurų, negilių kanjonų, kurių sienose aiškiai matyti geologiniai sluoksniai. Jau anksčiau čia buvo aptikta uolienų su senovės augalų atspaudais. Daugiausia pasitaikydavo paparčių, kitų smulkesnių augalų atspaudų. Beje, dabar jais geologo nenustebinsi nei čia, tundro­je, kur tokia skurdi nūdienė augalija. Bet pamatyti ištisus suakmenėjusius medžių kamienus — tai išties nuostabu ir mes juos aptikome. Stambūs 1—1,5 metro sker­smens kamienai stovėjo per 5—20 metrų vienas nuo kito; pasitaikydavo kelmų su puikiai nušlifuotu paviršiumi, o jame buvo kuo ryškiausiai matyti metinės rievės.

Grįžę Maskvon, pavyzdžius perdavėme į Geologijos institutą. Nustatyta, kad mūsų rastų suakmenėjusių medžių amžius — 250 milijonų metų.

Sprendžiant pagal paleomagnetinius duo­menis, permės periode Taimyras buvo ge­rokai labiau į pietus negu dabar. Tada jis ėjo ties 50 laipsniu šiaurės platumos, tuo tarpu dabar jo šiaurinis pakraštys siekia 75 laipsnį. Matyt, klimatas tais laikais bu­vo palyginti švelnus, šaltas žiemas pakeis­davo šiltos vasaros. Tai buvo labai palan­kios sąlygos ir žolėms, ir medžiams; jie augdavo pelkėjančių ežerų ir nesūrių jū­ros įlankų pakrantėse. Matyt, nuosėdos čia kaupdavosi labai greitai ir žuvusieji me­džiai nespėdavo supūti, vėliau virsdavo fosilijomis. Štai tokie akmeniniai medžiai po 250 milijonų metų sava kalba vėl pra­bilo mums, metinėmis rievėmis rodydami, kad tada čia klimatas buvo sezoninis“.

Tai štai kokią milijonų metų gelme sie­kta šaknys tų Taimyro retmiškių, po ku­riuos mes vaikštinėjome. Likimas juos ši­tiek laiko stūmė Šiaurės poliaus link. Nors ir nuskurdę, bet išliko.

Ar atsispirs Norilskui?

Kęstutis Armolaitis; Romualdas Barauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios
Pakilti į Viršų