Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Mikierių kilpos

in Geografija

Mikierių kilpos — bene vaizdingiausia Šventosios slėnio dalis. Tai tiesiog unika­lus gamtos kampelis, todėl mokslininkai jį tyrinėja įvairiais aspektais.

Kuo ypatingos tos Mikierių kilpos?

Manoma, kad Šventoji savo slėnį pra­dėjo formuoti maždaug prieš 10 – 12 tuks­iančių metų. Per paskutinįjį apledėjimą ji sugebėjo pragraužti visą Mikierių apy­linkėse buvusią smėlingų – žvirgždingų nuo­gulų storymę (beveik 20 metrų storio) ir net po jomis esantį moreninį priemolį. Vėliau, besistumdydama į šonus, ji plati­no slėnį ir formavo terasines aikšteles.

Mikierių apylinkėse didžiausią Švento­sios slėnio dalį užima pirmoji terasinė aikštelė, kurios plotis vietomis siekia iki pusės kilometro. Kirsdama smėlingas nuogulas, čia Šventoji iki galo praplėtė savo kilpas. Todėl ties Mikieriais upės vingiai yra platus, apvalūs, vietomis net baigia susijungti. Jeigu čia, sakykim, iš­tiesintume vagą, Šventoji toje atkarpoje sutrumpėtų kelis kartus. Vingiuose pasi­taiko net priešsrovių. Apibūdinant upių vagas, naudojamas toks terminas — vingiuotumo koeficientas. Tai štai, lyginant su kitomis Šventosios dalimis, ties Mikie­riais šis koeficientas pats didžiausias — 2,14.

Ypač įspūdingos Mikierių kilpos, stebint jas iš lėktuvo. Moksliniu požiūriu aerovizualiniai stebėjimai yra daug vertingesni. Iš lėktuvo padarytose fotonuotraukose iš­ryškėja tokios detalės, kurių šiaip negali pastebėti net labiausiai prityrusi mokslinin­ko akis.

Geomorfologiškai tyrinėjant Mikierių apylinkių aerofotonuotraukas, buvo atk­reiptas dėmesys į serijas lanko formos juostų, kurios atitiko Šventosios slėnio dugno rumbėtumą. Slėnio stereomodelyje galima įžiūrėti atskiras rumbes arba net jų fragmentus, tarprumbinius latakus, sen­vagių kontūrus, protakas, povandeninius sėklius, rėvas ir kitas detales. Ypač gerai atsispindi rumbėtas salpos paviršius, nes, priklausomai nuo skirtingos rumbių ir tarprumbinių latakų medžiaginės sudėties ir nevienodu drėgmės režimo, augalija yra įvairi, nevienodo tankumo.

Slėnio stereomodelyje taip pat aiškiai matyti buvusių vagos vingių pėdsakai. Senvagių pėdsakai rodo, kaip vingiavo Šventoji senovėje, kokie jos vagos kontū­rai buvo tuomet.

Aerofotonuotraukose labai gerai matyti visos Mikierių kilpų rumbės. Beveik kiek­viename segmente yra po 13 rumbių ir tiek pat tarprumbių. Vienuose segmentuo­se rumbių fragmentai lygiagretūs upės vagai, kituose — įstriži arba statmeni jai. Pagal tai, kaip upės vagos atžvilgiu išsi­dėstę rumbių ir tarprumbių virtinės, ku­rias priimta vadinti „vagos persistūmimo vėduokle“, galima nustatyti tos ar kitos kilpos vystymosi kelią ir atkurti pirminius vagos kontūrus.

Toks rumbėtas (išraižytas rumbėmis ir tarprumbiniais latakais) 400 – 600 metrų pločio Šventosios slėnio pirmosios viršsalpinės terasos paviršius ties Mikieriais yra puikus upės darbo ir terasų formavimosi etalonas.

Atskirose Mikierių kilpose rumbių il­gis labai nevienodas — vienur jos yra 200 – 300 metrų, kitur – net 1000 metrų. Kai kurių rumbių struktūra taip pat skir­tinga: vandeningesniais laikotarpiais susi­dariusios rumbės yra plačios, savo me­džiaginėje sudėtyje turi daugiau stam­besnių frakcijų, ir, atvirkščiai, mažiau vandeningu metu susiformavusios rumbės yra daug siauresnės, sudarytos iš sunkesnių frakcijų.

Senvagės hidrologiniu požiūriu yra dve­jopos: sausos ir sklidinos vandens. Jų forma labai įvairi ir išraiškinga. Pačios įs­pūdingiausios senvagės yra pasagos pa­vidalo senosios Mikierlių kilpos (kažkada buvę Šventosios upės vingiai), tarp kurių pasitaiko mažyčių daubelių — liekaninių senvaginių ežerėlių.

Visi šie vagos pakilimai yra ne tik Šventosios upės hidrologinio režimo, bet ir geologinių – geomorfologinių, biogeninių faktorių bei žmonių ūkinės veiklos rezul­tatas, Jie yra susiję su klimato pakitimais holocene bei, matyt, su tektoniniais že­mės plutos judesiais.

Šventosios slėnis ties Mikieriais gana platus — vietomis siekia net 600 metrų. Šioje atkarpoje upė savo krantus kilpose ties posūkiais smarkiai ardo, juose atsidengia smulkiagrūdžiai smėliai su priesmėlio tarpsluoksniais. Dideliais stai­giais vingiais sruvenanti Šventoji, ties posūkiais status jos slėnio šlaitai (išgaubtos vagos dalys visur atsiremia į aukštus, smarkiai ardomus skardžius), vietomis apaugę spygliuočių miškais, sudaro nepa­kartojamo grožio gamtovaizdi. Mikierių kilpų rajone šventoji galbūt vaizdingesnė nei bet kur kitur.

Mikierių kilpų rajone galima gėrėtis ne tik Šventosios slėnio mozaika, bet ir tų apylinkių floros ir faunos ekotipų įvairo­ve. Slėnį iš abiejų pusių gaubia įvairių tipų (žaliasamaninial, brukniniai, mėlyniniai) pušynai.

Pačiame Šventosios slėnyje ties Mikie­riais želia nelabai derlingos pirmosios terasos pievos. Tačiau pačios gražiausios ir įdomiausios yra parko tipo miškapievės. Žalių pievų fone čia pavieniui arba grupėmis auga ąžuolai, drebulės, liepos, ievos bei vaizdingi ožekšnių ir lazdynų krūmai. Tokių puikių miškapievių liėtuvoje mažai belikę todėl jas būtina saugoti.

Palankiausias sąlygas turi pakrančių augalija (įvairios krūmsargės, šventagarš­vės ir kt.), nes ji mažiausiai susiduria su žmonių ūkine veikla.

Įspūdingas gilaus Šventosios slėnio šlai­tų šilas ties Mikieriais ir žalioji papėdžių ūksmė su amžinąja gaivaus vandens vers­me teikia prieglobstį įvairiausiems gyvū­nams. Čia yra briedžių, stirnų, šernų, kiškių, lapių, plaukioja ūdros, bebrai. Mikierių kilpose įsikūrė net retesnieji Lietuvos paukščiai: kurtiniai, tetervinai, juodieji gandrai.

Taigi tokiame mažame (7 km²) gamtos kampelyje, kaip Mikierių kilpos, harmo­ningai atsiskleidžia sudėtingas visų land­šafto komponentų derinys, kuris Švento­sios slėniui teikia egzotišką gamtos vaizdą, dar labiau paryškindamas upės kilpų didingumą. Toks nuošalus ir nepakartoja­mo grožio gamtos kampelis patraukia ne vieną poilsiautoją. Todėl jų skaičius kas­met didėja, ypač vasaros savaitgaliais. Čia poilsiautojams yra visos sąlygos vaikš­čioti pėsčiomis ir gėrėtis Mikierių kilpo­mis, nes nėra jokių kelių, o tik laikini poilsiautojų bet žvejų išminti takeliai. Ta­čiau į pačius Mikierius galima atvažiuoti žvyruotu vieškeliu per Andrijoniškį.

Ne tik poilsiautojai, bet ir vietos gy­ventojai nuo seno domisi didžiosiomis Mikierių kilpomis. Kiekvieną jų yra praminę skirtingais vardais: Slaptė, Serbentynė, Vaidlunkis, Lanka ir pan.

Su Mikierių kilpomis ir tarp jų žaliuo­jančiomis Šventosios lankomis, kurių dalis šiandien jau sukultūrinta, nuo seno buvo ir yra susijęs vietinių žmonių kasdieninis gyvenimas. Čia jie pasiruošia medienos, čia gano gyvulius, šienauja lankas, ren­ka uogas, grybus ir t. t. Apaugusi gra­žiais pušynėliais, juosiama skardingų slė­nio šlaitų, Šventoji yra tikra atgaiva karš­tą vasaros dieną. Meškeriotojui čia irgi nenuobodu, ypač prie sietuvų, kur masa­lo tyko ne tik lydekos, bet ir ešeriai, ša­palai, kuojos.

Ieva Švarcaitė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Geografija

Kaip susidarė Nemunas

Visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia,

Nemuno delta II

Pirma dalį skaitykite čia. Nemuno pavasariniai potvyniai gana dažnai būdavo stichiniai. Vandens
Pakilti į Viršų