Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Miegapelės inkiluose

in Gamtos stebėjimai

Profesorius T. Ivanauskas, knygoje „Pasaulio žvėrys“ aprašydamas lazdynines miegapeles, cituoja J. Elisono žodžius: „Gyvename kartais su kuriuo žmogumi šalimais ir vienas kito nepažįstame, ypač jei kaimynas pažinties vengia. Panašiai ir apie lazdyninę miegapelę, kurią kai kas vadina lazdynų pele, galima pasakyti: ji dažnai žmonių kaimynystėje gyvena, o tie žmonės jos nepažįsta ir nieko apie ją nežino“.

Arčiau susipažinti su šiais įdomiais žvėreliais nesunku todėl, kad jie mėgsta įsikurti paukščiams skirtuose inkiluose. Jau kiek metų tikrinu inkilus, įkeltus Šakių rajono Gelgaudiškio girininkijos miškuose. Ir čia greta didžiųjų zylių, margasparnių musinukių, mėlynųjų zylių bei kitų paukščių lazdyninės miegapelės yra nuolatiniai inkilų gyventojai, paukščių perėjimo metu užimantys apie 10 procentų visų inkilų. Reguliariai tikrinant inkilus, pavyko surinkti kai kurių duomenų apie šių miegapelių gyvenimo būdą.

Tai labai gražūs, švelnūs žvėreliai, savo išvaizda šiek tiek primenantys peles. Lazdyninių miegapelių kailiukas yra pilkšvai gelsvos spalvos, o krūtinė ir pilvas šviesūs. Kaip ir kitoms miegapelių rūšims, joms būdinga ilga uodega, kuri nėra žvynuota kaip pelių, bet apaugusi ilgais švelniais plaukais. Vikrumu lazdyninės miegapelės pralenkia net voveres: jos puikiai laipioja medžių kamienais ir ploniausiomis šakutėmis, gali aukštielninkos pakibti šakutės apačioje arba duoti 1—1,5 metro šuolį ir gretimą medį ar šaką.

Lietuvoje lazdyninės miegapelės nėra retos. Dažniausiai jos aptinkamos lapuočių miškuose, nors gyvena ir mišriuose. Labiausiai šios miegapelės mėgsta jaunuolynus arba vidutinio amžiaus miškus su geru traku. Tuo tarpu gryname spygliuočių miške jų niekada nerasime. Gelgaudiškio girininkijoje lazdyninės miegapelės sutinkamos mišriuose medynuose, kuriuose daugiausia auga beržai ir eglės, bei yra gausus lazynų trakas. Jų pasitaiko ir grynuose juodalksnynuose, uosynuose.

Lizdus lazdyninės miegapelės daro ant žemės, aviečių ir gervuogių sąžalynuose, krūmuose, medžių drevėse. Inkiluose jos įsikuria jau pirmaisiais metais juos iškėlus, bet paprastai tik rudenį ir palyginti negausiai, o antraisiais arba trečiaisiais metais jų užimtų inkilų gerokai padaugėja.

Pavasarį pirmosios miegapelės inkiluose pasirodo balandžio mėnesio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Iš nukritusių medžių lapų jos susikrauna rutulio formos lizdą, kurio vidų iškloja sausomis žolėmis. Viršuje lizdas turi nedidelę angą. Patelės sukrauna šiltesnius lizdus, išklotus minkštais plaušais ir žolėmis, tuo tarpu patinėlių lizdai būna paprastesni. Neretai lazdyninės miegapelės įsikuria margasparnių musinukių lizduose tarp lizdo medžiagos arba, jei lizdas visai užbaigtas, po juo. Pasitaiko atvejų, kai jos kurį laiką gyvena visiškai tuščiame inkile.

Lazdyninės miegapelės yra naktiniai gyvūnai, dieną jos miega savo lizduose. Paprastai šis miegas būna labai negilus. Jeigu oro temperatūra yra žema, miegapelės dieną gali užmigti taip giliai, kad net nukrenta jų kūno temperatūra. Ypač dažnai tai pasitaiko pavasarį ir rudenį. Paimtas į rankas toks sustingęs žvėrelis iš pradžių visiškai nejuda ir tik po kurio laiko atšyla; išsitiesia, atmerkia akis, pradeda krutinti letenėles.

Aktyvios lazdyninės miegapelės būna naktį. Sutemus jos palieka savo lizdus ir išeina ieškoti maisto, kuris beveik išimtinai yra augalinis. Jį sudaro pumpurai, jauni ūgliai, uogos, sėklos, riešutai.

Birželio pradžioje miegapelių lizduose jau galima rasti pirmos vados jauniklius. Dažniausiai jų būna keturi, rečiau penki ar šeši. Po 18—19 dienų jaunikliai praregi ir tada, atidarius inkilą, laipioja jo sienelėmis, mėgina pasprukti. Kartu su motina lizde jie išbūna apie 40 dienų, vėliau gyvena savarankiškai. Dalis patelių rugpjūčio mėnesį atveda antrą vadą, kurioje būna nuo trijų iki penkių jauniklių.

Miegapelių patelės su jaunikliais gali persikelti iš vieno lizdo į kitą. Todėl pasitaiko atvejų, kada inkile, kuriame buvo tuščiais miegapelės lizdas, netikėtai atsiranda jau paūgėję jaunikliai. Lygiai taip pat netikėtai patelė su mažais jaunikliais gali palikti inkilą.

Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį lazdyninės miegapelės ruošiasi žiemoti. Tada jų svoris, lyginant su vasaros mėnesiais, padidėja daugiau nei pusantro karto. Tai susiję su riebalų kaupimusi poodiniame sluoksnyje. Rugsėjo—spalio mėnesiais miegapelės palieka inkilus ir persikelia į žiemojimo vietas. Anksčiausiai tai padaro suaugę individai, kurie jau būna sukaupę pakankamas riebalų atsargas, vėliau pirmos vados jaunikliai, o ilgiausiai inkiluose sutinkami antros vados jaunikliai.

Lazdyninės miegapelės žiemoja po medžių šaknimis, kelmuose, urvuose suneštuose lizduose. Jokių maisto atsargų jos nekaupia, nes visą žiemą praleidžia miegodamos. Dėl to šie graužikai ir buvo pavadinti miegapelėmis. Miegant nukrenta jų kūno temperatūra, lėčiau plaka širdis, sulėtėja kvėpavimas. Toks į kamuoliuką susisukęs, sustingęs miegantis žvėrelis atrodo lyg nebegyvas. Lazdyninių miegapelių žiemos miegas trunka apie šešis mėnesius, ir galutinai jos nubunda tik balandyje.

Inkiluose randamų lazdyninių miegapelių skaičius per sezoną keičiasi. Gegužės mėnesį jų užimtų inkilų skaičius tolydžio didėja ir pasiekia apie 10 procentų bendro inkilų skaičiaus. Vėliau miegapelių šiek tiek sumažėja, nes dalis jų persikelia į natūralius lizdus. Vasaros mėnesiais inkiluose daugiausia randamos tik patelės ir jaunikliai. Maždaug nuo rugpjūčio vidurio miegapelės vėl pradeda masiškai užimti inkilus. Ypač daug lazdyninių miegapelių ir jų lizdų inkiluose būna rugsėjo mėnesį. Nemažą jų dalį sudaro jaunikliai. Tuo metu viename lizde galima aptikti po dvi, rečiau tris ar net keturias miegapeles. Rugsėjo—spalio mėnesiais lazdyninės miegapelės persikelia į žiemojimo vietas, ir spalio mėnesį inkiluose lieka tik nedaugelis antros vados jauniklių. Pastarieji kartais inkiluose randami netgi lapkričio pradžioje.

Lazdyninių miegapelių žiedavimas parodė, kad suaugę individai yra sėslūs ir prisilaiko tam tikros nedidelės teritorijos, kurią labai gerai pažįsta. Pasitaikė atvejų, kada per vieną naktį miegapelės nukeliavo iki 200 metrų iš vieno inkilo į kitą, nors dažniausiai jos ilgai gyvena tame pačiame arba dvejuose greta esančiuose inkiluose. Tuo tarpu jaunikliai, priešingai, nėra sėslūs ir gali nukeliauti iki 1000 metrų nuo gimtosios vietos.

Užimdamos inkilus, lazdyninės miegapelės daro tam tikrą žalą uoksiniams paukščiams. Dažnai nuo jų nukenčia margasparnės musinukės, nes miegapelės užima jų lizdus ir sunaikina kiaušinius. Vieną kartą dvi miegapelės buvo rastos ir kuoduotosios zylės lizde, kur taip pat sunaikino dėtį. Be to, jos savo lizdais užteršia inkilus. Tačiau ši lazdyninių miegapelių daroma žala uoksiniams paukščiams yra nedidelė ir pasireiškia tik ten, kur šių gyvūnų gausu.

Rimvydas Juškaitis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų