Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Meškos namuose

in Stovyklavimas

Taigonoso pusiasalis, kur mes dirbame, gana toli išsikišęs iš žemyno į Selichovo įlanką, kuri yra ne kas kita, kaip Ochots­ko jūros dalis. Pusiasalio krantai dažniau­siai aukšti, skardingi, visiškai laukiniai, ta­čiau nuožulnesni šlaitai apaugę žolėmis ir krūmokšniais. Kartais jie rudi arba pilki, kartais sutviska rausva ar net visai raudona betekančios saulės spinduliuose, spalva nelygu, kas žiūrės į tuos šlaitus ir skar­džius.

Netrūksta nei juodų tonų, ypač tuomet, kai saulė nuslenka už kalnų ir aukštos niū­rios uolos toli į jūrą siunčia juodus šešė­lius.

Krantai dažnai stačia siena nusileidžia į jūrą, todėl mums, norint juos apžiūrėti ir visa, kas reikia geologams, padaryti, pato­giausia naudotis velbotu, plaukti pakran­te ir kartas nuo karto išlipti į krantą, įsirengti bazę ir vaikščioti į maršrutus. Iš velboto dažnai matydavome meškas, besibastančias nuožulnesnėmis atšlaitėmis, kar­tais bestovinčias aukštai, pilko dangaus fone ant uolos ir bestebinčias mus. Šią va­sarą čia jų buvo tiek daug ir jos atrodė mums tokios taikios, kad, besibaigiant lau­ko darbams, mes tarėmės galį visiškai abe­jingai ir netgi tėviškai į jas žiūrėti. Kolia ir Genadijus geraširdiškai modavo joms iš velboto ir rėkdavo visa gerkle:

— Eik, dėde Miša, leiskis pas mus, pasiirstysim!

Ruduo jau buvo prasidėjęs. Dienos darėsi vis trumpesnės, vis staigiau gesdavo ir taip neilga diena. Mes skubėjome. Todėl vos tik aptikę patogesnę įlankėlę, įsirengė­me paskutinę šį sezoną bazę. Siauru, sta­čiomis sienomis tarpekliu gurgėjo mažo upelio skubri srovė. Įlankėlė, pasirodo, besanti upeliūkščio delta. Mūsų stovyklą puslankiu supa gana stačios ir aukštos uo­los, kurios kairėje pusėje buvo kiek atsi­traukusios nuo jūros, o dešinėje prisunku­sios taip arti, kad tarp vandens ir statme­nos sienos bebuvo gal poros metrų tar­pas.

Sužvarbę nuo rudeninės jūros vėjo ir sustingę nuo ilgo sėdėjimo velbote, mes labai mitriai griebėmės darbo, ir netrukus mūsų bazė įrengta, o nedidelę aikštelę apšviečia kaitrus laužas.

Vakarojame trumpai ir netrukus miega­me šiltuose maišuose.

Naktį pabundu nuo kažkokių garsų. Kurį laiką įtemptai klausausi lyg čiužėjimo, šniukštinėjimo lvg čiužčiojimo. Po kurio laiko barkšteli mūsų numesta dėžutė nuo konservu. Paskui vėl tas pats šniurkščiojimas ir negarsus, netikėtas urgztelėjimas. Aišku, kad mūsų stovyklą aplankė meška lepečka. Ji ilgokai slampinėja aplinkui, viską uostinėja ir protarpiais trumpai, bet piktai suurzgia, matyt, tada, kai aptinka netikėtą daiktą. Šit skambteli puodas ant trikojo ir tuoj pat sugurgžda anglys. Vėl negarsus prislopintas riaumojimas. Jai ne­labai patinka tai, ką ji atranda, o, gal nu­sibosta, nes neilgai trukus artinasi prie palapinių ir kurį laiką stovi, matyt, nežino­dama, ką daryti Paskui atsargiai krebžteli virvę ir kai palapinė suvirpa, ji darosi dar labiau nepatenkinta ir šnirpščiodama nueina tolyn.

Aš girdžiu, kad ir Genadijus šalia ma­nęs klausosi, sulaikęs kvapą, tačiau mes ty­lime ir nesijaudiname, nėra buvę atvejų, kad meška ką ištrauktų iš palapinės. Todėl, vos tik ji nueina, mes bemat užmiegame.

Rytą aš pasilieku stovykloje virti valgio. Gena su Kolia patraukia nuožulnesnio kranto šlaitu, į tą pačią pusę eina Igoris ir Volodia, o Serioža su Lena patraukia į priešingą, pačiu stačių olų pasieniu, tikė­damiesi aptikti kokį nors tarpeklį ar takelį, vedantį į viršų, ir, matyt, aptinka, nes nei po pusvalandžio, nei po pusdienio jie negrįžta. Visi jie ginkluoti kas medžiokli­niu šautuvu, kas pistoletu. Tik Igoris turi karabiną, kuriuo moka puikiai naudotis. Man palieka mažo kalibro šautuvą, kuriuo gali nušauti paukštį. Gerai pataikęs, gali lyg niekur nieko nupilti ir mešką, jei tiktai klius jai į akį, bet šiaip tai jo kulkos ją tik įerzina arba lekia zvimbdamos, it įpykusios širšės, rikošetu nuo nuožulnios kaktos. Žo­džiu, aš jaučiuosiu taip, kaip ir paprastai tuomet, kai pasilikdavau virti valgio

Žinoma, aš paminėjau apie naktinį sve­čią, tačiau Genadijus žvilgtelėjo į mane, paskui užvertė galvą į stačias uolas ir pa­sakė:

Kaip nusileido, taip ir pakilo. Nei pirmas, nei paskutinis kartas.

Ji pasirodė per pietus ant šlaito tarp krūmų, maždaug per pusantro šimto met­rų, kurį laiką stebėdamasi žvilgčiojo į mū­sų stovyklos pusę, atrodė truputį pyktelė­jusi, nes nuolat brovėsi pro krūmus tai į vieną, tai į kitą pusę, laužydama krūmokš­nius ir keldama triukšmą, tartum, norėdama mus nugąsdinti. Man pasirodė juokingas ir naivus toks bauginimas, ir aš atlaidžiai ir draugiškai nusiteikęs šūktelėjau Kolios papročiu:

Ei, dėdule, ateik čia, gausi sriubos!

Tur būt, pučiantis nuo jūros vėjas nune­šė mano žodžius iki meškos, ji visai ne­dviprasmiškai suprato, ką aš jai sakiau, ir ėmė leistis žemyn.

Žinoma, truputį suneri­mau. Man atrodo, kiekvienas nerimtų, at­sidūręs vienas akis į akį su, gal būt, dabar, rudenį, taikiu, bet vis dėlto milžinišku žvėrimi, kuris gali pasielgti ir vienaip, ir kitaip.

Meška leidosi vis žemiau ir žemiau, ir lygiai taip pat augo mano nerimas. Neri­mas, bet dar ne baimė. Ir kadangi, ne­buvau, kaip sakau, apimtas baimės, kuri dažniausiai be reikalo pražudo žmogų, kuo garsiau surikau:

Ei tu, velnio padare, nešdinkis iš čia! — aš netgi pabėgėjau į jo pusę, suk­damas apie galvą katiliuką.

Ji stabtelėjo, apstulbinta tokio keisto svetingumo, ir, žvelgdama į mano pusę, stengėsi suvokti mano elgesio motyvus. Paskui, nusprendusi, kad mano bičiulystė jai nedarys velniažin kiek garbės, nutarė nebesileisti žemyn, bet ėmė slampinėti maždaug viename lygyje ant šlaito kone iki pat vakaro, kol galų gale kažkur din­go. Ar tik ne tada man toptelėjo mintis, kad ji čia gyvena. Vakare, visiems sugrį­žus iš maršruto, papasakojau apie meškos vizitą. Ir vėl niekas nekreipė dėmesio į mano šneką, o Genadijų stebino kas kita:

Klausyk, Alikai, ar tik nepradėsi bi­joti meškų! Slampinėja, tai tegul slampi­nėja.

Nieko neatsakiau. Negi galėjau pasaky­ti jiems, kad ji pasirodė ne visai tokia, kaip kitos. Galimas daiktas, kad mūsų kai­mynė niekada nėra mačiusi žmogaus.

Kai kitą rytmetį jie išsiskirstė, meška vėl pasirodė. Šį kartą jos nuotaika, man atrodo, buvo visiškai kitokia. Ji ėmė ryž­tingai leistis šlaitu žemyn iki tos vietos, ties kuria vakar paprašiau ją nešdintis velniop, ir trumpai stabtelėjo. Buvo aišku, kad galų gale mes jai šiek tiek pabodome, ir ji panūdo galutinai išsiaiškinti, kas ir kaip. Matyt, šitaip nusprendusi, ji ėmė leistis tiesiai į mūsų stovyklą, didelė ir plati jos nugara bei aukštai iškeltas snukis pasirodydavo tarp krūmokšnių šen ir ten.

Apačioje krūmokšniai baigėsi nuoga, akmenuota dirva, ir ji atsidūrė viename lygyje su mūsų palapinėmis ir vėl trum­pam stabtelėjo. Ne, vis dar ne baimė už­valdė mane, ne baimė, bet jau ir ne ne­rimas. Turėjau nuspręsti, ką man daryti ir tuoj pat prisiminiau, kad jai tikriausiai ne­patiks, jeigu aš, sakykim, imčiau mušti plaktuku per keptuvę. Taip ir padariau. Jai šitie skardiniai garsai aiškiai ne malonesni už bet kokį pleškinimą į orą iš šautuvo. Ji stovi, neina artyn ir, matyt, nuspren­džia užmigdyti mano budrumą: ima slam­pinėti vienodu nuotoliu pusračiu, kartais kepšteldama šį bei tą letena, kartais atversdama kokį akmenį, ieškodama kokios kirmėlės, kartais pakeldama galvą ir uosdama. Slinko laikas, o meška, atrodė, užsi­ėmusi vien tik savo malonumais ir jai visai nerūpi, kad aš čia. Visa jos išvaizda saky­te sakė, kad, gal būt, ji sutinka pakęsti mūsų draugiją, tačiau nemano kreipti į mus daugiau dėmesio, negu į tuos akmenis, kuriuos ji taip rūpestingai varto ir atsai­niai apžiūrinėja. Užkaičiau vakarienę. Po poros trejeto valandų pareis visi, ir Igo­ris su karabinu. Vis dėlto, reikės pasakyti, kad lepečkoję laikas kaip reikiant pabau­ginti, nes jos įžūlumas auga ne dienomis, bet valandomis. Tačiau aš apsirikau. Meš­ka, taip ilgai slampinėjusi su apsimestu abejingumu aplink, negalėjo nuslopinti paniekos ir, gal būt, kylančio pykčio. Be to, ją, matyt, kamavo meškiškas smalsumas, nes, kai mano džiovinti žirniai pradėjo virti ir pakvipo visoje aikštelėje ir pasiekė meškos uoslę, pamačiau, kad ji, nė kiek nesvyruodama, artinasi prie laužo ir visai nemano sustoti.

Palapinėje, žinoma, guli mažo kalibro bevertis dabar šautuvas. Geriau turėti rankoje kirvį, kurį aš tuoj pat nugriebiu ir įnirtingai daužau į tuščią puodą. Meška, tuo tarpu, sukinėjasi už dešimties dvyli­kos metrų, jai tikrai nepatinka toks garsas, bet aš nenustoju daužęs it apsėstasis… Paskui ji truputį atsitraukia, bet tuoj pat vėl grįžta. Ką gi, man, matyt, teks pakolei kas kęsti jos kaimynystę.

Praslinko valanda. Pamažu ėmė temti. Mano geraširdis ir malonus kaimynas suki­nėjasi čia pat. Aš lyg ir pripratau, tačiau akių nuo šleivokojės nenuleidžiu.

Staiga už nugaros sutreška krūmai, ir į aikštelę išeina Gena su Kolia. Gena turi pistoletą.

Ei, Gena! — šaukiu lyg jie būtų ga­lai žino kur, — čia meška!

Nerėkauk, pats matau, — sako jis ir išsitraukia savo ginklą. Meška, tuo tarpu, pajutusi naujus žmones, bemat, užuot pa­bėgusi, prisiartino ir, dar Genadijui nespė­jus nė susivokti ji, tarsi supratusi mūsų piktus norus, nieko nelaukdama, liuoktelė­jo milžinišką šuolį mūsų pusėn, kimiai suurgzdama. Genadijus kaip mat atsidūrė už penkių žingsnių nuo laužo ir jokios kalbos apie taikymąsi negalėjo būti, nes meška plūstelėjo į mūsų pusę dar kartą ir sustojo, tartum stebėdama, kokį įspūdį pa­dariusi. Dabar Genadijus stovi pirmas, at­kišęs pistoletą, kuris gerokai virpa, ir bando taikyti. Mes laukiame šūvio, tačiau Genadijus nuleidžia ranką ir sako:

Negaliu, kojos dreba, nepataikysiu. O tuomet galas, jei sužeisiu.

Ką gi, tai jau baimė, bet dar ne paniška baimė. Ji ima artintis prie mūsų, bet ne­puola, tartum, norėdama įkalti mums į gal­vas, kad reikia bėgti, tačiau neužmiršta kartas nuo karto įvaryti mums papildomą porciją kojų drebulio, šokdama į mūsų puse vieną du netikėtus šuolius. Kažkaip nejučiom ji atsiduria tarp laužo ir palapi­nių, o mes nustumti į jūros pusę. Atrodo, kad ji pradeda gerokai irzti ir jau vaikyte vaiko mus. Ji vis dar nenori teptis letenų, ji tik nori pagąsdinti ir nuvaryti mus šalin.

Mes nebėgame, nes bėgti beveik ir neva­lia: pavys ir užplos per sprandą mirtiną smūgį. O ir bėgti nėra kur, reikia, kiek įmanoma laikytis ramiau, jeigu tai aplamai įmanoma, ir laukti Igorio su karabinu. Bet čia ji padaro tai, ką aš vėl pirmą kartą gy­venime sužinau; ji prieina prie laužo ir žengia per jį, apversdama trikojį su sriuba (tai tau ir po vakarienės, šūkteli Genadi­jus) ir žirgliuoja mūsų pusėn. Ore pasklin­da degančios sriubos su stipria svylančia meškos kailio priemaiša kvapas. Atrodo, kad ji nutaria galutinai mus sutvarkyti ir urzgia vis nuožmiau. Genadijus pakelia pistoletą, o aš kirvį. Meška artinasi. Viskas. Jau beveik sutemo. Igoris su karabinu ne­grįžta, bet juk turi grįžti. Mes dar turim vilties. Žinoma, kausimės ir be jo. Meška tuoj pat pasiryš puolimui. Staiga už nuga­ros girdime Igorio balsą:

O čia kas dabar po velnių! — ir tuoj pat nuaidi šūvis.

Meška šokteli aukštyn, paskui suklumpa, greit stoja ir pasileidžia skersai per aikšte­lę siauro takelio tarp jūros ir uolų link. Mes sekame ir staiga su siaubu matome, kad takeliu tarp vandens ir uolos grįžta mūsų Serioža ir Lena. Jie, tiesa, turi me­džioklinį šautuvą, kuris, kaip aš puikiai prisimenu, užtaisytas smulkiais šratais. Meška tuo tarpu, lyg vilnijantis kamuolys rieda prie jų. Viskas vyksta akimirkomis. Kolia šaudo, kaip pasiutęs, į viršų, nes į mešką negali — dar pataikys į žmones, Igoris klykia kiek begali:

Į jūrą! Į jūrą, kad jus kur velniai!

Gal jie išgirdo, o gal ir ne, bet mes matome, kaip jie staiga dingsta it vėjo nu­pūsti, ir tą pačią akimirką meška krenta že­mėn. Mes pasileidžiame tenai. Kolia pri­bėgęs šauna į gulinčią mešką per porą žingsnių, bet mes matome, kaip, lyg di­džiulės dumplės, kilnojasi meškos šonai, mat, Kolia pila šviną jai į pasturgalį. Meš­ka dar gali pakilti. Igoris, tuo tarpu, kaip man atrodo, šoka juokingą šokį aplink mešką su paruoštu karabinu, kol galų ga­le suvokia, kur galva, ir pasigirsta šūvis, o po jo gilus atodūsis. Ji negyva.

Dabar lekiame keliolika žingsnių uolų link šaukdami:

Ei, ei, nušovėme, grįžkit!

Ir tiesiai virš galvos girdime:

Aš ne. . , ne. . . ga. . . liu nu. . nu­lipti.

Ant lygios it siena uolos truputį virš mūsų galvų, vienas dievas tesupras kaip ten patekusi kabo Lena. Mes ją nukrapštome nuo ten ir mus apima kvailas juokas. Kvatojamės iki ašarų ir klausiame Lenos:

O kur Serioža, cha. . . cha. . . cha. . jis jau pačiam viršuj!

Ne viršuj, o beveik apačioje, — sa­ko Serioža, brisdamas iš jūros; jis, vos iš­girdęs šūksmus ir pamatęs atbėgančią mešką, bemat atsidūrė lediniame vandeny­je iki kaklo.

Džiugiai nusiteikę ir laimingi kaip vai­kai, grįžtame virti vakarienės. Kai priei­name prie gęstančio laužo, Genadijus sa­ko:

O juk tikrai mes mulkiai. Čia gi jos namai. Ji čia gyveno.

Romanas Kazakevičius; Anicetas Kartavičius

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Stovyklavimas

Higiena turistiniame žygyje

Pasiruošimas žygiui pradedamas nuo treniruočių, kurių krūvis nuolat didinamas, kol pasiekiamas rei­kalingas

Pusryčiams keptą kiaušinį?

Pateikiame visiškai paprastą, tačiau genealią idėją, kaip paruošti pusryčius iš kiaušinių stovyklaujant.
Pakilti į Viršų