Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Meksikinės salamandros paslaptis

in Mokslas

Devyniolikto amžiaus pradžioje ¡žymus vokiečių gamtininkas Aleksandras Humbol­tas atvežė iš Centrines Amerikos į Europą įdomių gyvūnų, pramintų aksalotliais. Zoologai nustatė, kad šie gyvūnai, kaip ir mū­sų tritonai, priklauso uodeguotųjų amfibijų klasei. Šios juodos su pilku atspalviu am­fibijos buvo panašios į tritonų lervas, tik kur kas stambesnės. Gamtininkai jas laikė dideliuose stikliniuose induose su vandeniu. Aksalotliai kvėpavo žiaunomis. Jie pa­sirodė labai vislūs ir nereiklūs. Pirmą kar tą jie buvo užveisti Paryžiuje, ir nuo to laiko plačiai paplito. Aksalotliai greitai už­kariavo mokslines laboratorijas kaip puiki eksperimentinė medžiaga. Veisdami aksalotfius, gamtininkai pastebėjo, kad kartais pasitaiko gyvūnų albinosų, kurie mėgėjų la­bai vertinami.

Daugelis gamtininkų buvo tos nuomonės, kad, jeigu aksalotliai veisiasi, tai jie yra pilnutinai susiformavę gyvūnai. Tačiau kai kurie mokslininkai pastebėjo, kad tam tikromis gyvenimo sąlygomis aksalotlių orga­nizme vyksta paslaptingi pasikeitimai.

Prancūzų gamtininke Marija Soven buvo pirmoji, kuriai pavyko 1965 metais atlikti įdomų eksperimentą. Ji augino penkis aksalotlius dideliame stikliniame inde. Aksalotliai buvo maitinami iš pradžių dafnijomis, o vėliau stambesniais objektais. Gyvūnai sparčiai augo ir netrukus pasiekė 10—15 centimetrų ilgį. Tuomet M. Soven perkėlė savo augintinius į talpesnį indą, kuriame aksalotliai tik vienoje vietoje galėjo pasi­nerti į vandenį, o kitose vietose buvo priversti tūnoti tik iki pusės apsemti. Vandens lygis buvo nuolat po truputį mažinamas. Ir štai pasirodė pirmieji gyvūnų pasikeitimo požymiai. Pamažu pradėjo nykti žiaunos. Aksalotliai vis dažniau kvėpavo atmosferos oru, pagaliau, išlindo iš vandens ir pasislė­pė akvariumo kampe padėtose drėgnose samanose. Kūno formų pasikeitimai vyko toliau: buvusi plokščia kaip irklas uodega suapvalėjo, pasikeitė odos spalva, žiaunos visai išnyko, o jų vietoje likę plyšiai greitai užsitraukė plėve. Po šešių eksperimen­to mėnesių prieš M. Soven buvo sausumos gyvūnas, kurį mokslininkai seniai žinojo, ta­čiau neįtarė, kad aksalotlis yra jo lerva. Tai buvo meksikinė salamandra (Necturus maculatus). Ją pavadino — amblystoma, ar­ba ambistoma.

Galutinai paaiškėjo, kad amblystomos lerva — aksalotlis gali veistis. Nesuteikus aksalotliams reikiamų sąlygų, jie visą gyvenimą lieka lervos stadijoje. Gyvūnų su­gebėjimą daugintis lervos stadijoje biologai pavadino neotenija. Vėliau buvo pa­stebėta, kad musų vandenyse gyvenantį paprastąjį tritoną taip pat galima privers­ti daugintis lervos stadijoje.

Maždaug prieš 100 metų mokslininkai iš­tyrė, kad aksalotlių vystymasis į amblystomas gerokai pagreitėja, šeriant juos tireodinu (skydliaukės preparatas). Šie eksperimentai pasirodė tokie paprasti, kad dabar juos galima atlikti kiekvienoje mokykloje. Tai įdomus pavyzdys mokiniams, kaip vi­daus sekrecijos liaukos veikia organizmo vystymąsi. Preparatas, kurį galima gauti vaistinėse, sušeriamas gyvūnams, sumaišius jį su mėsa arba paslėpus slieko gabaliu­kuose. Tik vieną dieną aksalotlis šeriamas, kita — nešeriamas visai ir t. t. Po 10—12 dienų aksalotlio išvaizda pradeda keistis ir netrukus turėsite amblystomą,

Amblystomos deda ikrus į vandenį. Iš tų ikrų išrieda aksalotliai, kurie gali patys dau­gintis.

Porelę aksalotlių reikia patalpinti į gana didelį akvariumą, kuriame, be smėlio, turi būti lygių, plokščių akmenų. Augalai tokiame akvariume nebūtini. Vandens lygis ne­aukštas — 10 — 15 centimetrų. Tokiomis są­lygomis aksalotliai gerai jausis ir beveik nereikės keisti vandens. Sotūs aksalotliai mažai juda ir dažniausiai ramiai guli dug­ne. Alkani jie judresni, ėda sliekus ir žalią mėsą.

Aksalotliai poruojasi vasario—spalio mė­nesiais, kartais ir žiemą. Aksalotlių veisimąsi lengva sužadinti, perkėlus juos iš blogų gyvenimo sąlygų į geras. Patelė pradeda greitai storėti ir prieš pat nerštą pasidaro labai nerami. Ikrai dedami dažniausiai nak­tį ant akmenų. Jeigu nėra akmenų, ikrai de­dami tiesiog ant smėlio. Daug jų žūva. Pa­telės vislumas 300—700 ikrelių.

Aksalotliai mėgsta pasmaguriauti savo pačių ikrais, todėl po neršto jie perkelia­mi į kitą akvariumą. Kambario temperatū­roje ikreliai vystosi 18 dienų. Dažniausiai pusė ikrelių lieka neapvaisintų.

Pirmomis gyvenimo dienomis lervos guli ant dugno, o vėliau pradeda plaukioti. Iš pradžių jos maitinasi infuzorijomis, o pas­kui dafnijomis Gerai maitinamos lervos au­ga labai greitai ir per savaitę padidėja dvigubai. Retkarčiais sutinkamos lervos albinosės, kurios mėgėjų labai vertinamos. Aksalotliai akvariumuose išgyvena 9—10 metų, paprastai amblystomoms įrengiamas terariumas, kuriame turi būti ir vandens, ir sausumos.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Mokslas

Arklio evoliucija

Arklio paleontologijos istorija aprašyta (ir moks­lininkų iššifruota!) akmenyje, ko gero, išsamiau negu

Kirlianų efektas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o

Kengūros šuolis

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų
Pakilti į Viršų