pexels photo 59661 - Medžių sėklų rinkimas ir jų išlaikymas

Medžių sėklų rinkimas ir jų išlaikymas

in Pažinkime augalus

Dauguma laukuose ir miškuose sutinkamų augalų yra išaugę iš sėklų. Labai yra svarbu, kad sėkla, tasai būsimo augalo pradas, būtų geros kokybės. Žemdirbystės srityje sėjamos sėklos paruošiamos yra labai rūpestingai: renkamos iš geriausių javų atmainų, žiūrima, kad jos būtų subrendusios, sveikos, įvairių mašinų pagalba atrenkamos geriausios ir gražiausios ir tik tokios sėjama. Jei taip rūpestingai ruošiamos javų sėklos, iš kurių išauga nedideli ir daugiausia vienamečiai augalai, tai kur kas daugiau dėmesio reikia kreipti į paruošimą medžių sėklų, iš kurių išauga milžiniški daugiamečiai augalai — medžiai, ir kurių išauginimas yra gana brangus.

Ruošiant sėklas, reikia atsižvelgti į sekantį:

1. Medis, nuo kurio renkamos sėklos, privalo būt sveikas ir gražios išvaizdos. Mat, augalų gyvenime, panašiai kaip ir gyvulių gyvenime, tėvų ypatybės persiduoda sekančioms kartoms. Tosios ypatybės glūdi sėklos gemale, iš sėklos išauga toks augalas, koks yra sėklos gemalo pradas. Dėl to visai suprantama, kodėl, sakysim, biržėse paliekant sėklinius medžius reikalaujama, kad jie butų sveiki ir gražios išvaizdos. Vokietijoj paskutiniais laikais medžių sėklos renkamos tik parinktuose medynuose, o tose vietose, kur daug medžių yra nesveikų ar kreivų, net draudžiama jos rinkti.

2. Sėklos reikia rinkti nuo subrendusių ar paaugusių (vidur­amžio) medžių; geriausiai — III ar IV klasės Krafto lentelės. Jaunų ir pasenusių medžių sėklos leidžia labai silpnus daigus, kurie būna labai jautrūs, greit nunyksta, o jei išauga iš jų medeliai, tai dažnai būna liguisti ir neatsparūs.

3. Renkamos sėklos turi būt gerai pribrendusios, kada jų svoris būna didžiausis. Mat sunkesnės sėklos turi daugiau maisto, kuriuo maitinasi išleidžiamas daigas, ir dėl to pastarasis greičiau auga ir būna stipresnis. Sėklų svoris būna mažiausis tik pradėjus joms bręsti. Toliau jis didėja kartu su sėklų brendimu; pasiekia kulminacinį punktą, vėliau pradeda mažėti, o su tuo kartu ir sėklų kokybė menkėja.

3. Geriausios sėklos būna sėklinguose metuose. Kaip žinome, medžiai ne kasmet duoda sėklas, arba jei ir duoda, tai nevienodai gausiai. Pavyzdžiui, ąžuolas kas 4 — 5 metai duoda po daug gilių, o kitais metais po mažiau. Tie metai, kuriais būna daugiausia gilių, tai ir yra ąžuolo sėklingi metai, o patsai laikotarpis nuo vienų sėklingų metų iki kitų — sėklingumo periodas.

5. Geresnes sėklas duoda tie medžiai, kurie auga geresnėje dirvoje.

Įvairių medžių veislių sėklos pribręsta ir renkamos įvairiais metų laikotarpiais.

  • Pavasarį renkamos sėklos: epušės, topolio,
  • Vasarą: guobos, beržo, gelt. akacijos,
  • Rudenį: ąžuolo, uosio, klevo, liepos,
  • Žiemą: pušies, eglės, maumedžio, juodalksnio.

Mūsų krašte labiau praktikuojamas rinkimas sėklų sekančių veislių: pušies, eglės, ąžuolo; rečiau: juodalksnio, maumedžio, uosio, klevo. Pažiūrėkime nors trumpai į kiekvieną iš šių veislių.

Pušis. Sėklingi metai būna kas 3 — 4 metai. Be to, pušis duoda sėklų kasmet, kurių savo reikalams pakanka. Pavasarį peržy­dėjus, sėklos subręsta po 18 mėnesių, t. y. sekančių metų rudenį. Gerai subrendę pušies sėklos būna gruodžio mėnesį. Tada ir jų svoris būna didžiausis. Kai kurie miškininkai pataria pušies konkorėžius rinkti tuojau po pirmųjų stipresnių šalčių. Iš tokių konkorėžių esą lengviau išaižyti sėklas. Vokietijoj nustatyta pušies konkorėžius pradėti rinkti ne anksčiau gruodžio 15 d. Ši data, berods, turėtų atatikt ir mūsų miškams. Pušies konkorėžiai renkami nuo augančių ir nuo nukirstų medžių. Nuo nukirstų medžių rinkimas yra daug lengvesnis, minusas čia tik tas, kad konkorėžiai susisnieguoja, aptirpsta ir sunkiau būna išdžiovinami.

Eglė. Sėklingi metai kartojasi kas 4—6 metai, vad., rečiau negu pušies. Eglės sėklingi metai jau iš rudens lengva pažinti: žiedų pumpurai gale šakelių būna ryškiai stambesni už spyglių pumpurus, ir tuos žiedų pumpurus labai mėgsta voverys. Ant žemės daug prikri­tusių voverų nugraužtų pumpurų yra pažymys būsiančių sėklingų metų. Eglė žydi pavasarį, kai tik pradeda rodytis nauji augliai. Sėklos subręsta tų pačių metų rudenį, ir didžiausias jų svoris būna lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Šiuo metu geriausia jas rinkti. Eglės konkorėžius renka tokiu pat būdu, kaip ir pušies.

Ąžuolas. Sėklingi metai būna kas 4—5 metai, o nepalankiose sąlygose — rečiau, kas 10 metų. Pavieniai augamieji ąžuolai sėklas duoda dažniau. Ąžuolas žydi kai jo lapai pradeda sprogt. Gilės subręsta rudenį, maždaug antroje rugsėjo mėn. pusėje, ir pradeda kristi. Iš pradžių krenta nesveikos ir šiaip menkai tesubrendusios gilės, dėl to šios sėklai neimamos. Sėklai geriausios gilės būna renkamos vėliau, spalių mėnesį, po pirmųjų šalnų. Ąžuolo gilės taikoma rinkti sausame ore.

Juodalksnis. Sėklingi metai būna kas 3—4 metai, o po mažesnį kiekį būna sėklų kasmet. Žydi labai anksti pavasarį, sėklos konkorėžėliuose subręsta tų pačių metų rudenį. Konkorėžėliai būna užsidarę beveik per visą žiemą ir tik jos gale ar pavasario pradžioj atsiveria ir sėklos išbyra ant sniego ar į vandenį, kadangi juodalksniai dažniausiai auga paupiuose ar drėgnose vietose. Sėklos renkamos dažniausiai griebiant iš vandens. Išgriebtas sėklas reikia tuojau išdžiovint, nes kitaip greit genda.

Maumedis. Sėklingi metai — kas 5-ti ir dažniau. Žydi spygliams sprogstant. Sėklos subręsta tų pačių metų rudenį. Konkorėžiai atsiveria sekančių metų pavasarį. Iš jų sėklos išbyra, o patys konkorėžiai dažnai užsiveria ir palieka kybot ant šakelių. Tokie konkorėžiai būna daug tamsesni ir tuo jie lengvai atskiriami nuo pilnų konkorėžių. Raškomi jie nuo medžių rudenį, maždaug spalių, lapkričio mėn. Sėklų normalus dygumas 30 %.

Uosis. Sėklingi metai labai dažni. Sėklos subręsta tų pačių metų rudenį—spalių, Lapkr. mėn. ir palieka kyboti kekėmis ant medžio per žiemą. Uosio sėklos renkamos ir sėjamos tų pačių metų rudenį, kadangi rudenį pasėtos sėklos išdygsta sekantį pavasarį, o pavasarį pasėtos—tik dar sekantį pavasarį.

Klevas. Jo sėklos subręsta tų pačių metų rudenį ir nukrenta. Tik visai šviežios ir geros klevo sėklos pasėtos pavasarį sudygsta tą pačią vasarą. Blogesnės sėklos, kaip ir uosio, išdygsta tik dar sekantį pavasarį.

Kitų medžių veislių sėklos, kaip jau minėjau, mūsų krašte retai tebūna renkamos, tad jas praleisime.

Sėklų laikymas. Geriausios sėklos yra kol jos šviežios, nesenai surinktos nuo medžio. Tačiau dažnai dėl įvairių aplinkybių tuojau sodinti bei sėti jos būna negalima, dėl to tenka trumpesnį ar ilgesnį laiką palaikyti. Sėklų laikymas yra gana komplikuotas darbas. Kai kurios sėklos ilgesnį laiką visai negalima laikyti — nustoja dygumo, pav. karklų, drebulių, juodalksnių sėklos tuč tuojau nustoja dygumo. Guobos sėklų dygumas laikosi neilgiau pusės metų. Ąžuolo, beržo vidutiniai — 1 metus, klevo, uosio, liepos, maumedžio—2-jus metus. Ilgiau dygumą išlaiko spygliuočių veislės, pav. pušis 6—8 metus, eglė 9—10 metų. Ilgesnis ir geresnis sėklų dygumo išlaikymas pareina nuo to, kaip tos sėklos buvo paruoštos ir kaip užlaikomos.

Surinktos sėklos negalima laikyti drėgnos, o reikia tuojau išdžio­vinti, ypač tai svarbu gilėms. Geriausiai sėklas rinkti sausame ore. Džiovinama jos lauke ar pastogėj supylus plonu sluoksniu ir dažnai maišant. Tik gerai išdžiovinus, sėklos supiliamos palaidai į sausus, švarius indus, dėžes, kašes ar maišus ir padedamos sausoj ir vėsioj vietoj, kur temperatūra būna truputį aukščiau 0°. Dauguma sėklų gerai pakenčia ir žemesnę temperatūrą. Jautresnės būna gilės, kaštanai, riešutai ir apskritai stambesnės sudėties sėklos. Drėgnoj vietoj laikomos sėklos supūna, o šiltoj ir labai sausoj, pav. ant gryčios lubų ar kūrenamam kambary, nustoja dygumo. Šiltoj ir drėgnoj vietoj, kur laisvai prieina oras laikomose sėklose prasideda dygimo procesas: susiskaldo krakmolas, riebalai, celiuliozė ir gemalas sunyksta. Dėl to, sėklos ilgiau išlaiko dygumą laikant jas tokioj vietoj, kur neprieina šviežias oras.

Geriausi laikymui vietos, tai sausi sklepai arba akmeninės ir šiaip nekūrenamos trobos. Apsaugojimui nuo pelių, kašės ar maišai su sėklomis kabinama su viela palubėje. Laikomos sėklos naudinga karts nuo karto pamaišyti. Paskutiniu laiku rekomenduojama sėklas laikyti sandariuose stikliniuose arba metaliniuose induose. Jie turi būt visą laiką gerai uždaryti, kad neprieitų šviežio oro. Nedaug sėklų turint, naudingai jos laikyti medžio pelenuose —sluoksnis sėklų, sluoksnis pelenų ir t. t. Pušies, eglės, kėnio ir kit. spygliuočių sėklas, ypač kai tų daug prirenkama, galima laikyti neišaižius iš konkorėžių. Tyri­mais pastebėta, kad konkorėžiuose laikomos sėklos ilgiau, negu šiaip, išlaiko dygumą. Tačiau padedami laikymui konkorėžiai, kaip ir visos sėklos, turi būt gerai išdžiovinti.

Grūdai, kurie būna minkštimuose — uogose, pav., šermukšnio, putino, vyšnios ir kt., norint juos palaikyti sėklai, geriau iš minkštimo neišlupinėti, bet su visu kuo sudžiovinti neaukštoje temperatūroje. Tokios sėklos ilgiau išlaiko dygumą, nes prie grūdo neprieina tiesioginiai oras. Iki šiol minėti laikymo būdai tinka labiau pušies, eglės, maumedžio ir daugelio lapuočių sėkloms. Kiek kitaip laikomos ąžuolo sėklos — gilės. Jos dažniausiai laikomos tik iki sekančio pavasario, kadangi ilgiau gilių dygumas labai sunkiai teišsilaiko. Gilės laikyti yra žymiai sunkiau negu spygliuočių sėklas, nes gilės labiau mėsingos ir dėl to greit sušąla arba sukaista. Mažesni gilių kiekiai galima laikyti rūsiuose sumaišius su smėliu. Be to, jos gerai išsilaiko vandeny. Tam tikslui jos supilamos į kašę ir nuleidžiamos į šulinį ar gilios kūdros dugną. Pavasarį išėmus iš vandens gilės tuojau reikia sodinti. Didesni gilių kiekiai laikomi kapčiuose. Pastarųjų yra labai daug įvairių tipų. Čia paminėsiu tik 2 labiau paprastus ir gana praktiškus: 1) giles piliant ant žemės ir 2) į duobę. Kapčiai daromi sausoj ir neapsemiamoj vietoj. Piliamos į kapčius gilės turi būt visai sausos. Pirmojo tipo kapčiai daromi sekančiai: nuvalomas žemės paviršius, statomas pundelis surištų žabų ir aplink jį piliama nestoras sluoksnis gilių. Ant jų dedamas sluoksnis sausų samanų ar lapų ir vėl pilama sluoksnis gilių ir t. t. Ant viršaus, apdėjus sluoksniu samanų, apipi­nama žemėmis. Viršuj kapčio turi kyšoti pastatytas pundelis žabų kaip vėdintojas (ventiliatorius). Vėdintojas apdengiamas lentelėmis ar skarda, kad per jį nepribėgtų vandens. Aplink kapčių apkasama grio­velis stačiomis sienelėmis, kad pelės prie kapčiaus neprieitų ir vanduo neužbėgtų.

Antro tipo kapčius daromas sekančiai. Kasama duobė tokio didumo, kiek norima gilių supilti. Ant dugno statomas, kaip ir pirmojo tipo kapčiuj, pundelis žabų, kurio viršus turi kyšoti virš duobės (vėdintojas). Į duobę pilama nestoras sluoksnis gilių, ant jų sluoksnis samanų, vėl gilių ir t. t. Viršus aptaisomas ir grioveliu apkasama, kaip ir aukščiau aprašyto kapčiaus. Geresniam apsaugojimui nuo sun­kimosi į kapčių vandens, viršus daromas nuolaidesnis ir dar apdedamas molio sluoksniu (5 centm. stor.). Pažymėtina, kad, darant kapčius, gilių negalima klot šiaudais, nes nuo jų gilės pradeda pelyti. Šiaudais galima klot tik kapčiaus viršų, kur jie nesiekia gilių.

J. Kurpionis, „Mūsų girios“ Nr. 2, 1929 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*