Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Medžiokliniai šunys

in Kinologija

Medžiokliniai šunys pagal panaudojimą skirstomi į penkias pagrindines grupes: paukštinius, skalikus, laikas, urvinius ir kur­tus.

Paukštiniai. Paukštiniai šunys — tai atskira šunų grupė, iš­vesta specialiai vandens, miško, laukų paukščiams medžioti. Lietuvoje paplitusios šios paukštinių šunų veislės: pointeriai, taškuotieji (anglų) seteriai, raudonieji (airių) seteriai, juodieji seteriai (gordonai), vokiečių grifonai, dratharai (šiurkščiaplaukiai paukštiniai šunys), langharai (ilgaplaukiai paukštiniai šu­nys), kurcharai (trumpaplaukiai paukštiniai šunys), mažieji miunsterlenderiai ir spanieliai.

Skalikai. Jų paskirtis — surasti žvėries pėdsakus arba jį pati ir persekioti. Pati charakteringiausia skalikų savybė —jų balso žilumas, skalijimas, persekiojant žvėrį. Lietuvoje labiausiai plitę rusų, rusų margieji (anglų-rusų) ir estų skalikai.

Lietuvių skalikai — tai stambaus kūno sudėjimo, ramaus būdo , labai ištvermingi šunys. Šunų aukštis — 50—55 cm, kalių — 45—50 cm. Plaukai tankūs, su poplaukiu. Ant nugaros jie 5—4 cm ilgio, tiesūs arba truputį banguoti, ant kojų trumpi. Kakta, ausys, nugara ir kojų išorinė pusė tamsiai juodos spalvos. Snukis, krūtinė, papilvė, kojų vidinė pusė rudos spalvos, virš akių rudos dėmės. Galva kylio formos, stambi. Kakta plati su žymiu perėjimo slenksčiu nuo galvos į snukį. Snukis su­iro pusę galvos ilgio. Ausys vidutinio ilgio, galuose apvalios, prigludusios prie skruostų, pagrindas aukštas. Akys tamsiai rudos spalvos, kiek įstrižos. Krūtinė plati ir gili, kaklas tvirtas, raumeningas be klosčių. Nugara tiesi, plati, su kaklo linija sudaro nežymų kampą. Pilvas ties strėnomis nežymiai įtrauktas, prriekinės kojos tiesios, žiūrint iš priekio — lygiagretės. Užpakalinės kojos taip pat lygiagretės. Uodega nuleista žemyn ir siekia šokikaulį. Kai šuns nuotaika pakili, jis uodegą laiko kiek ukščiau nugaros linijos.

Laikos. Jų tėvynė — Europos ir Azijos šiaurinė miškų zona. Čia su laikomis dažniausiai medžiojami maži kailiniai žvėreliai (voverės, sabalai, kiaunės ir kt.), stambūs plėšrūnai, kanopiniai žvėrys ir vištiniai paukščiai. Sugrupavus įvairius laikų tipus, išskirtos keturios jų veislės: rusų-europinė, vakarų Sibiro, rytų Sibiro ir karelų-suomių.

Urviniai. Su šiais medžiokliniais šunimis medžiojami barsukai, usūriniai šunys ir lapės urvuose. Tai nedidelio ūgio, laisvai įlendą į urvus, stiprūs šunys. Pasislėpusį urve žvėrį šuo arba pasmaugia ir išvelka lauk, arba iš urvo išvaro. Pas mus labiausiai paplitę taksai ir foksterjerai. Taksų yra trys atmainos, kurios viena nuo kitos skiriasi tik plaukų danga (trumpaplau­kiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai), o foksterjerų dvi atmainos (trumpaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai).

Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose yra paplitusi dar viena medžioklinių šunų gru­pė retriverai. Tai vidutinio ir didelio ūgio šunys, kurių pa­grindinė paskirtis — nušautų ir sužeistų paukščių atnešimas.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų