Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Medžioklės rinka

in Medžioklės istorija

Mūsų laikais, į medžioklę kaip į pasipelnymo šaltinį, gali žiūrėti nebent žmogus, kuris yra linkęs brakonieriauti, o pati sąvoka „medžioklės rinka“, labiau suvokiama kaip medžioklinės įrangos rinka. O kokią reikšmę ši sąvoka turėjo mūsų proseneliams, skaitykite žemiau pateiktame straipsnyje parašytame beveik prieš 100 metų.

Vis dažniau keliamas medžiotojų tarpe klausimas, ar medžioklė gali būti pelno šaltiniu, t. y. ar gali būti traktuojama kaip profesija. Ši. klausimas domina daugumą, o gal but net visus medžiotojus. Pasistengsiu jj šiek tiek čia pagvildenti, norėdamas tuo būdu sukelti diskusijas šiuo klausimu.

Pirmiausia reikia nustatyti supratimą, kas tai yra medžiotojas profesionalas?

Dabartinėje Europoje, išskyrus keletą sričių žemių Rusijoje ir, gal būt (tikrai nežinau), Skandinavijoje, medžiotojas profesionalas, t. y. žmogus, kuriam medžioklė sudaro svarbiausią verslą ir pragyvenimo šaltinį, labai senai išnyko. Medžiotojas profesionalas, ta prasme kaip rusų „ochotnik promyšlennik“, mūsų laikais pas mus neįmanomas.

Medžioklė, kaip tautos pragyvenimo verslas, yra bene pats primityviausias; jis reikalingas didesnių neapgyventų ir nedirbamų plotų, kaip to reikia piemenų tautoms – klajūnams. Pasak rusų profesoriaus Moslovo, grynai iš medžioklės ir žūklės (tik ne jūrų žūklės) gali pragyventi ištisos tautelės tik tokiam krašte, kur vienam kvadratiniam kilometrui tenka 0,02—0,05 žmonių, kitaip tariant, kur vienam žmogui tenka nuo 20 iki 50 kvadratinių kilometrų. Tirščiau gyvenamam krašte dalis gyventojų jau turi ieškoti kitų darbų, arba medžiotojai turi prasimanyti žemės ūkio ar kitokių padedamųjų verslų. Rusų medžioklės terminologijoje yra ir tokių apibūdinimų: „polupromyšlennik“ ir „polupromyšlemyj rajon“. Pagaliau dar tirščiau apgyventame krašte medžiotojas profesionalas jau turi būti laikomas anomalija.

Visą tai aš kalbu apie taip vadinamąją „ekstensyvu“ medžioklę, žiūrėdamas į ją kaip į ūkio šaką, tai yra apie medžioklę, kur kasmetiniai ištekliai papildomi metinių prieauglių be žmogaus rūpesčio.

Bet žinome, kad jau visame civilizuotame pasaulyje gana senai pradėta tvarkyti medžioklė dirbtinai, intensyviai. Čia vėl pradedama žiūrėti į medžioklę kaip į galimo pelno šaltinj. Medžioklės savininkas ne visada gali turėti gryno pelno, bet vis dėlto atsiranda mažesnių ar didesnių pajamų, kurios padengia bent dalį išlaidų medžioklės ūkio įrengimui ir išlaikymui. Čia vėl atsiranda ir tam tikrų profesionalų. Skirtumas tarp jų ir ekstensyvės medžioklės profesionalų yra stačiai begalinis. Tai yra, visų pirma, žmonės, kurie gyvena iš medžioklės, patys dažniausiai nemedžiodami. Jų darbas yra produktingas, anų, atvirkščiai, yra naikinimo darbas. Aš čia turiu galvoje visą eilę profesijų, surištų su kultūringo, arba, kitaip tarus intensyvaus medžioklės ūkio įrengimu ir laikymu.

Turbūt daugelis medžiotojų žino, kad jau prieš didjjį karą Čekija paruošdavo beveik pusei Europos tūkstančius jėgerių, fazanininkų, šunų dresuotojų ir t. t. Tie žmonės gaudavo teoriškojo ir praktiškojo paruošimo medžiojamus gyvius auginti, maitinti ir saugoti vietoj praktiškojo paruošimo medžiotojo naikintojo ir savo mokslą ir darbą galėdavo pritaikyti ar tai pas atskirus stambius žemės savininkus—medžiotojus ar medžiotojų draugijose.

Nedidelis tokių specialistų skaičius, paprastai su mažesnėmis kvalifikacijomis, išeidavo ir iš mūsų žmonių. Jie gaudavo darbo, daugiausia kaip jėgeriai, ar Lietuvoje, ar gretimoje Rusijoje ir Lenkijoje.

Prie profesijų, surištų su medžiokle, galima būtų priskirti žmones, kurie dirba medžioklei visokius padargus, ginklus, municiją ir kitas reikmenes. Bet apie tas profesijas šį kartą nekalbėsiu, nes jie teturi tik netiesioginių ryšių su paliestu klausimu.

Štai matome, kad medžioklė įvairių kultūros laipsnių kraštuose gali būti traktuojama ne vien tik sportiškai, bet ir ekonomiškai, tik su tam tikrais pagrindiniais skirtumais, atsižvelgiant į bendras geografines ir ekonomines sąlygas.

Dabar įdomu būtų konkrečiai pagvildenti Lietuvos medžioklės šiuo atžvilgiu padėtį, atsižvelgiant į mūsų krašto kultūros laipsnį. Prie kurios kraštų kategorijos galima būtų priskirti Lietuvą?

Teritorijos apgyvenimo atžvilgiu mes su savo 40 žmonių kvadratiniame kilometre ir 16% miškų plotu be galo atsitolinome nuo tų normų, kada gyventojas galėjo verstis medžiokle, tiktai išnaudodamas gamtos turtus, nes jų išteklius jokiu būdu negali būti pačios gamtos papildomas metiniu prieaugliu. Kitą vertus, mes dar toli gražu nepavijome ir negreit dar pavysime tuos kraštus, kur medžioklė racionaliai kultivuojama, kaip tam tikra krašto ūkio šaka. Pas mus net paprastos apsaugos reikalavimai dar neduoda apčiuopiamų vaisių. Apie dirbtinį veisima ir auginimą kalbėti dar netenka. Todėl ar gali būti pas mus žmonių, kuriems medžioklė bent būtų papildomasis amatas? Tenka atsakyti tik neigiamai.

Todėl suprantamas ir visiškai pateisinamas mūsų draugijos įstatų 45 §, kuris neleidžia draugijos nariui „paversti medžioklę pasipelnymo amatu.“

Kad sumanytų kas ir įvykdytų šiuo klausimu balsavimą medžiotojų draugijos narių tarpe, tai beveik tikras esu, kad daugumas balsuotų prieš šitą įstatų paragrafą, nes didelis medžiotojų daugumas net draugijos narių nušautus gyvius parduoda. Žinoma, toli gražu ne visus juos galima palyginti su profesionalais ta prasme, kaip rusų „promyšlennik“ ir „polupromyšlennik“; betgi yra tikrų žinių apie atskirus medžiotojus, kurie per rudens ir žiemos sezoną gerokai pasipelno iš medžioklės. Kitas klausimas, ar tai gali būt imama kaip grynas uždarbis, nes medžiodami po kelias dienas savaitėje tokie medžiotojai dažnai smarkiai apleidžia net savo tiesioginį darbą.

Aukščiau pabrėžėme, kad šių medžiotojų negalima lyginti su „verteivomis“ rusų prasme, bet jie nieko bendra neturi ir su kultūringų medžioklių profesionalais. Nuo pirmųjų juos skiria: 1) stoka begalinių laisvų medžioklės plotų, kur žvėrių ištekliai naturaliu būdu kasmet papildomi be žmogaus rūpesčio; 2) jie registruojami, kaip kitų profesijų žmonės, tad ir jų kontrolė yra sunkesnė. Su antraisias jie stačiai nieko bendra neturi, nes jų darbas yra ne tik neproduktingas, bet tiesiog žalingas naikinimo darbas.

Mūsų laikais ir mūsų sąlygomis medžiotojas, užsidirbąs medžiokle, vistiek iš kokios pusės į tai žiūrėsime, yra parazitas, naudojantis turtus, prie kurių gamybos (šuo atveju auginimo) ir išlaikymo (šiuo atveju maitinimo ir apsaugos) jis nei savo darbu, nei savo lėšomis neprisideda. Toks medžiotojas, neturėdamas medžioklei laisvos teritorijos, kur nuosavybė ir sienos nėra griežtai nustatytos, iš tikrųjų pasisavina svetmą, ar tai privatų ar visuomenės turtą.

Mano oponentas galėtų atsakyti, kad, girdi, medžiotojas mėgėjas, sportsmenas, ar kaip jis ten save vadintų, taip pat eksploatuoja turtą, kurio pats negamina; o jeigu ir prisideda kiek prie jo apsaugos, tai ne daugiau kaip ir anie, kurie medžioja mėsos rinkai. Žinoma, griežtos sienos tarp vienų ir kitų nustatyti nepasiseks: kiškiui toks pat smagumas, ar sportsmenas suvalgys jį pats ar dovanos savo geriems pažįstamiems. Bet tai mums ir nesvarbu. Mums rūpi šis klausimas ne kokybės, o daugiau kiekybės atžvilgiu. Todėl ir draugijos medžioklės taisyklėse greta kitų su varžymų yra §§, kurie nustato, kiek leidžiama nušauti tam tikros rūšies gyvių per vieną medžioklės diena, bet nėra nurodyta, kas su nukautais gyvuliais leidžiama ar neleidžiama toliau daryti. Ir tikrai medžiotojų draugijos narių tarpe pasitaiko tokių, kurie, nors ir neprekiauja nukautais gyviais, vis tik ne visada moka ar nori saikuoti savo medžioklinį karšti. Miškų departamento atstovai, rašydami valstybinių miškų nuomos sąlygas, įdėjo gana sunkią medžiotojams sąlygą: registruotis atskiriems medžiotojams pas eigulius. Aišku, kad ir šiuo atveju departamentui nerūpėjo, kaip bus suvartotas nušautasis gyvis, bet tik rūpėjo apriboti, suvaržyti ir sukontroliuoti medžiotojus, kurie per žiemos sezoną po kelias dienas savaitėje medžioja. Iš kalno galima atspėti, kad ši sąlyga labiausiai suvaržys kultūringus medžiotojus sportininkus. Bet vis dėlto, jeigu ši taisyklė nors vienur kitur bus stropiai vykdoma miškų sargybos, tai neabejojame, kad per artimiausią trimetį turi teigiamai atsiliepti mūsų miškinių gyvių kiekyje. Jeigu mes, pradėję čia paliestą klausimą gvildenti, surūšiavome medžiotojus į sportininkus ir profesionalus, tai pirmiausia todėl, kad toks padalyjimas jau vartojamas beveik visur; antra vertus, tos neigiamos ypatybės, su kuriomis manoma kovoti, vis tik vyrauja tų medžiotojų tarpe, kurie medžioklėje ne vien tik pramogos ieško, bet ir pelno.

Del sumedžiotų gyvių pardavinėjimo griežtai neigiamo nusistatymo neturėtų būti. Bet imant mūsų medžioklės, kaip ūkio, dabartinę padėti, kitokios pažiūros, kaip čia išdėstyta, rodos ir nė turėtų būti.

Paimkime paprastą pavyzdį. Jeigu ūkininkas gali gerai išlaikyti 10 avelių, o turi veislei tik porą, tai kiekvienam aišku, kad jis, būdamas geras ūkininkas, stengsis auginti visą tinkamą veislei prieaugli per keletą metų, kol prieis prie tos normos, kurią jam leidžia išlaikyti jo ūkio dydis; nepradės nuo pirmųjų metų pardavinėti jėriukus, o jeigu ir parduos arba pats suvartos, tai tik nereikalingą ar netinkamą veislei. Lygiai tajp pat ir su medžiok’ės ūkiu. Paimkime paprasčiausią iš medžiojamųjų gyvių – kiškį. Mokytų medžiotojų augintojų apskaičiavimais, tokiame krašte, kur žemės ūkis eina vidutiniškai, be žalos žemės ūkiaui gali būti laikomas 1 kiškis 2 – ms hektarams. Prie tokių kraštų gali būti priskirta ir Lietuva. O kaip iš tikrųjų pas mus yra? Tikrai galima tvirtinti, kad pas mus vidatiniškai vargu ar tenka 1 kiškis 50 ha plotui. Su kitais medžiojamais gyviais dalykas atrodo dar blogiau.

Todėl galutinoj išvadoj turime pasakyti su visišku įsitikinimu ir su visišku griežtumu: kada būsime geri ūkininkai – medžiotojai, kada padarysime mūsų medžiojamąją fauną tokią, kokia yra padaryta kultūringose valstybėse, tada kalbėsime ir apie mūsų ūkio eksploatavimą ir pelną; o tuo tarpu mokykimės taupyti, saugoti ir auginti; pasitenkinkime sportiška medžiokle ir tai aprėžtom ribom.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų