Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Medžioklės prietarai

in Medžiotojo dienos

– Atsitrauk, ponas, — ponia pamatys, bus skandalo, — ramino savo poną, Barabą, tarnaitė.

– Ką čia ponia! Žinai, visi medžiotojai yra prietaringi. Būtinai turi duoti už blauzdos čiuptelti… Priešingu atveju nieko nenušausiu. Tuš­čiomis grįšiu… Gėda…

– Atsitrauk, ponas! Kodėl būtinai man?…

– Tiktai tau… tiktai…

Vis dėlto ponas pradeda vaikytis tarnaitę po virtuvę. Susirėmimas įvyko ties pačia lentyna. Nelaimei, per imtynes nuo lentynos nukrito puo­das. Kaip paprastai, išgirdusi nepaprastą garsą į virtuvę atbėgo ponia. Trijų susidūrimo rezultatas buvo toks. Tarnaitė išsivadavo iš pono rankų; ponas atsidūrė apačioj laiptų, o ponia nuo tokio didelio darbo salione kanapoje apalpo.

Į sutartą medžiotojų vietą Barabas atvyko laiku.

– Barabai, kas tau? Kas tau akį pamušė? Kritai ar kokis galas? — paklausė vienas me­džiotojas.

– Mažas nesusipratimėlis įvyko … Žinai, išeidamas medžioti, tarnaitei norėjau čiuptelti už blauzdos… Mat, prietaringas žmogus esu, o čia svarbiu momentu žmona pasipynė…

– Tai apkūlė?

– Ne!

– Tai nuo laiptų nuleido?…

– Ne… Pro duris išstūmė, o nuo laiptų tai jau aš pats nusiritau…

– O, tai reiškiu užuojautą… Galėjo atsitikti kur kas blogiau. Kitą kartą pasirink kitą blauzdą!

– E, užteks… Kitą kartą susitvarkysiu kitaip. Nors šiandien ir nukentėjau, bet nesigailiu. Apie zuikį ir kalbėti neverta. Būtinai vilką ar lapę nušausiu…

– Taip, būtinai vilką ar lapę, nes zuikį su­gavai nuo laiptų besirisdamas.

Visi medžiotojai išsiskirstė į paskirstytas vie­tas. Barabas matė, kaip kiti medžiotojai vieną zuikį po kito kimšo į krepšį. Tik jis vienas vargšas, visą laiką išstovėjęs vienoje vietoje, nieko nenušovė. Atsiminė jis ir virtuvėje įvykusį nemalonų nesusipratimą. O blogiausia tai, kad, tokiu karščiu iš namų išvykdamas, nesuspėjo pasiimti flakono zubruvkos. Pasibaigus medžioklei, visi medžio­tojai sugulė pamiškėje ir, kas ką turėjo užkąsti, krovė į vieną vietą. Šnapsavo ir užkandžiavo. Ir Barabas čia savas buvo. Del „nepasisekimo“ Ba­rabas ir zubruvkos nesigailėjo. Pasipylė pasako­jimų apie medžioklės nuotykius.

– Vieną kartą iššaudžiau visus savo šovi­nius. O čia pamačiau zuikį bėgant. Kas daryti? Paskubomis sukrapščiau kišenėje vinį. Tuojau ją į šautuvo tūtą ir kai šoviau, taip ir prikaliau zuikį prie medžio, ir dar gyvą, — gyrėsi jau pražilęs senelis.

– Man taip atsitiko, kad zuikiai kelią pa­stojo. Iššaudžiau visus šovinius. Tuomet plėšiau iš savo švarko sagas ir jomis zuikius šaudžiau. — rietė antras.

– Tai tik niekai, ką judu pasakojate, paly­ginti su tuo, kas man vieną kartą atsitiko. Neti­kėtai pritrūkau šratų. O čia zuikis paskui zuikį traukia visai pro mane. Aš krepšt į kišenę, ogi žiūriu — uknolius. Aš jį į šautuvo tūtą. Staiga lapė! Pykšt! — pataikiau į pačią uodegą ir pri­kaliau lapę prie eglės. Toji šokinėja į vieną pusę, į kitą — ir išsimovė iš odos. Taip ir nukiutino į miško gilumą…

– O ta oda ir pasiliko prie medžio?

– Odą pasiėmiau sau. Mėsa juk man nereikalinga.

– Visa tai dar neparodo jokio narsumo. Bet pabandyk be šovinių apsidirbti su stumbru. O aš apsidirbau. Kai jis šoko ant manęs, aš jam ant sprando. Sustvėriau už ragų ir raitas parjo­jau namo, — pasididžiuodamas gyrėsi dar vienas medžiotojas.

– Man yra atsitikę truputį kitaip. Gerai ži­note, kad aš esu labai didelis ančių mėgėjas. Vieną kartą pakilo nuo ežero antis. Aš čia tik prisidėjau prie šautuvo ir bac! Negyvai nenušo­viau, tik sužeidžiau. Antis pasinėrė į vandenį. Aš paskui. Ji į ežero dugną. Aš paskui, ji į kitą ežero pusę. Aš paskui. O ežeras didelis — 12 kilometrų šiaip ir taip. Tačiau kitame krašte aš ją sugavau. Bet kai išlipau iš ežero, tai taip bu­vau pavargęs, jog net prakaitas varvėte varvėjo.

– Ar seniai tai buvo?

– Tai ne taip jau seniai. Prieš kokius 20 metų.

– Kurį mėnesį?

– Rodos, gruodžio mėnesį.

– E, tėvai, pasakok savo mamai tokius da­lykus. Gruodžio mėnesį buvo ledas.

Pagaliau gavo žodį ir Barabas savo nuoty­kiui papasakoti. Nusišluostė rankove taukuotą smakrą ir pradėjo.

– Man buvo ir tokių atsitikimų. Tokioje kaip šiandien medžioklėje stovėdamas staiga pa­mačiau bėgantį zuikį. Aš — bac, ir į tarbą. Tik pasisuku į šalį, žiūriu—lapė, aš—bac, ir į tarbą. Čia vėl pro nosį bėga vilkas, aš—bac, ir į tarbą. Tik spėjau apsisukti, žiūriu — bėga stirna, aš — bac, ir į tarbą…

—’ Na, Barabai, jeigu pamatęs dramblį pasa­kysi bac—ir į tarbą, taip ir rėšiu į snukį! — nutraukė greta Barabo sėdėjęs kaimynas.

– Nesupratai! Aš į tarbą lindau paimti šo­vinių. O tie savo keliu nuėjo — nė vieno ne­nušoviau…

– Tai taip ir sakyk… Zecas.

T. Ivanauskas “Medžiotojas” Nr. 4 1928 m.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžiotojo dienos

Sibiro medžiotojai

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek

Laukinis kalakutas

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių,
Pakilti į Viršų