Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Medžioklė senovėje ir dabar

in Medžioklės istorija

Nors mūsų šalyje medžioklė ir neturi tokių gilių tradicijų kaip tarkime Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, tačiau atsigręžti į praeiti ir patyrinėti to laikmečio dvasią yra įdomu, o tuo pačiu toks domėjimasis praplečia akiratį ir galbūt net būtų galima teigti jog keičia požiūrį. Šiuo straipsniu kuris buvo išspausdintas 1927 metais viename, tuo metu, Lietuvoje ėjusiame žurnale, skirtame medžiotojams, pradedame straipsnių ciklą apie mūsų krašto medžioklės istoriją.

Seniausiais laikais medžioklė ir žūklė sudarydavo pagrindinį žmogaus verslą, nes tas verslas duodavo jam maistą ir rūbus. Panašios aplinkybės dar ir mūsų laikais tebėra tolimo Sibiro kraštuose, kur žmonės vien tik iš medžioklės ir žūklės gyvena; jei del kokių nors priežasčių jiems čia nesiseka, tai tenka skaudžiai badauti ir net badu mirti.

Laikui bėgant dalykai pakito. Žemės ūkiui besiplečiant mažėjo miškai, balos ir kiti neapdirbti žemės plotai. Žingsnis po žingsnio žmogus išplėšdavo iš gamtos jos ligi šiol neliečiamą žemę, paversdamas ją ariamais laukais. Medžioklė pamažėl nustojo tos didelės reikšmės, kurią ji turėjo tolimoje praeityje. Nebe laukiniai gyvuliai ir paukščiai, bet javai ėmė tiekti žmogui pagrindinį maistą. O žmogui dirbant žemę ir sėjant javus, laukiniai gyvuliai ir paukščiai dažnai pasireikšdavo kaip jo priešai, nes jie dažnai kenkdavo jo kuitiruojamiems augalams. Tuo būdu kilo nauja priežastis medžiojamiems, o ypač dideliems gyvuliams naikinti. Del to šie gyvuliai ėmė nykti ir jų nebeužtekdavo kiekvienam medžiotojui. Aukštieji visuomenės luomai, nenorėdami išsižadėti gražaus, nuo senovės priprasto darbo, pasiskubino išleisti įstatymų, kurie vien tik jiems bedavė teisę medžioti. Medžioklė virto privilegija karaliams, kunigaikščiams ir kitiems galiūnams. Kiti žmonės medžioti nebegalėjo ir nusižengimai buvo skaudžiai, kartais net mirtim baudžiami. Maža to – žemesni luomai turėjo pareigą padėti ponams jų medžioklių laiku.

Laikui bėgant ir tie santykiai pakito. Karaliai ir šiaip dideli valdovai už visokius nuopelnus apdovanodavo savo valdinius teise medžioti didelius žvėris. Grumtynės su meška, šernu arba briedžiu buvo laikomos geriausiu mankštymusi ir pasiruošimu karui su valstybės priešu, ir del to didelių žvėrių modžioklė buvo aukštai vertinama. Tuo būdu medžioklė virto sportu, o teisę medžioti jau turėjo ir vidutinis visuomenės luomas. Medžiojamų gyvulių išteklius dar buvo tiek žymus, kad pirmieji medžioklės įstatymai neminėjo pačių gyvulių apsaugos, o vien tik privilegijas to luomo, kuris turėjo teisę medžioti. Jau XVII amžiuje medžioklės teisę pamažėl įsigijo ir valstiečiai, nes ponai dažnai užleisdavo ją su sąlyga aprūpinti dvarus žvėriena ir paukštiena.

Vėliau šia teise ėmė naudotis vis platesnės gyventojų masės, ir XIX amžiuje galėjo medžioti jau visi.

Šaunamiems ginklams tobulėjant, medžiojamų gyvių skaičius ėmė sparčiai mažėti. Bemaž visose kultūringose šalyse kilo opus reikalas normuoti medžioklę tam tikrais įstatymais. Tie įstatymai sulaikė beprotišką gyvių naikinimą, bet toli gražu negalėjo sugrąžinti medžioklei to, kas buvo senovėje. Tačiau išleisti įstatymai turėjo dar vieną gerą pusę: jie atkreipė visuomenės domę, kad į medžioklę reikia žiūrėti kaip į žemės ūkio šaką, ir kad ji gali turėti nemažos ekonominės reikšmės. Nuo šio momento medžioklė įžengia į tręčią savo vystymosi formą: atsiranda medžioklė, sujungia su gyvių globojimu ir auginimu. Medžioklė tampa pastatyta į taisyklingas vėžes ir ji pasidaro ne tik malonia pramoga, bet ir rimto pelno šaltiniu. Tuo atžvilgiu nuostabių rezultatų posiekė Vokietija, bet ir niekur kitur nėra taip griežtai laikomasi principo, kad tik žvėrių augintojas tegali būti medžiotoju. Kiek tasai principas sveria Vokietijos gyvenime, rodo nors ir šis to krašto ūkio vaizdelis: kasmet Vokietijoje sumedžiotų laukinių gyvių vertė sudaro sumą per 43 milijonus markių, o vien tik Prūsuose— 26 milijonus markių; už išnuomotus medžioklės plotus valsčiai ima nuomos per metus 22 440 000 markių.

Be to, šiems išnuomotiems plotams prižiūrėti tarnauja 30.000 žmonių, kurie gauna vidutiniškai po 8l6 markių, o bendrai jiems išmokama 24 480 000 markių kasmet. Visa Vokietijos medžioklės apyvarta sudaro ne mažiau kaip 170 milijonų markių per metus. Kadangi medžioklės aplinkybės nuolat gerėja, tai nuoma už medžioklėj plotą nuolat kyla, ir savivaldybės už gautus pinigus stato mokyklas, tiesia kelius, daro įvairias melioracijas ir panašiai. Iš to trumpo vaizdelio galime išvesti, kad kultūringuose kraštuose medžioklė vėl įgijo tos reikšmės, kurią ji turėjo istorinių laikų pradžioje, nes ji vėl tampa svarbia ūkio šaka, kuri maitina tūkstančius žmonių. Atsižvelgę į savo kraštą pastebėsime, kad esame baisiausiai atsilikę nuo mūsų kaimynų, užuomazgoje naikindami tas vertybes, kurios galėtų duoti mums didelio pelno. Rasi neapsiriksime pasakę, kad mūsų laukinių gyvių apsaugai nieko nedarome ir reikia stebėtis, kad jų dar pas mus šiek tiek yra. Medžiojami paukščiai ir žvėrys dar net sudaro gana žymų mūsų eksportą. Tas rodo, kad medžioklė galėtų duoti geroką mūsų krašto pajamų poziciją. Bet kad tai įvyktų, rėikia nutraukti ryšius su senom plėšriom tradicijom ir imti pavyzdį iš mūsų pažangesnių kaimynų.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų