Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Medžioklė seniau ir dabar 1938 m. straipsnis

in Medžioklės istorija

Nepriklausomybės dvidešimtmečio sukaktį švenčiant, tarp dau­gelio kitų stambių laimėjimų galima konstatuoti ir mūsų medžioklės ūkio srities pažangą. Iš menkų likučių po didžiojo karo, okupacijos ir pokarinių suiručių laikų prisiauginome tokį kiekį net retesnių me­džiojamų žvėrių bei paukščių, kad kai kuriems iš jų grėsęs išnykimo pavojus mūsų miškuose jau praėjo. Daug pažengta pirmyn ir ki­tose medžioklės tvarkymo bei apsaugos srityse. Svarbiu įvykiu čia reikia laikyti naująjį, jau žymiai tobulesnį už senąjį, medžioklės įstatymą, o taip pat ir tam įstatymui vykdyti taisykles. Šių įstaty­mų dėka turime medžioklės fondą, kuris tikrai turėtų mūsų me­džioklę jau artimiausioje ateityje pastatyti ant tvirtesnių pagrindų.

Bet, deja, medžioklės literatūros srityje, reikia pripažinti, iki šiol viešpatauja tikras skurdas. Net vienintelis medžiotojų žurnalas „Medžiotojas“ pasirodo’ vos 2—3 kartus per metus. Tiesa, turime dar miškininkų žurnale „Mūsų Girios“ gamtos apsaugos ir medžioklės skyrių, bet tai ir viskas. Apie kokias nors knygas medžioklės srityje netenka ir kalbėti, nes, kiek man žinoma, neturime jų nė vienos, kad nors ir išverstos iš bet kurios svetimos kalbos.

Ar tai ne apsileidimas mūsų medžiotojų, kurių turime vien re­gistruotų, berods, apie 3000 visoje Lietuvoje, kad jie nepasistengia patiekti medžiagos ir išlaikyti savo bent mėnesinį žurnalą ir išleisti vieno kito vertingesnio šioj srityj veikalo vertimą.

Tad nestebėtina, kad mūsų medžioklinei literatūrai esant tokioje būklėje, net daugeliui mūsų medžiotojų yra svetimos platesnės pa­žiūros į medžioklę, į jos reikšmę krašto ūkiui, į taisyklingos me­džioklės tikslus ir uždavinius, į medžioklės tradicijas ir jos etiką, į svarbų medžiotojo vaidmenį gamtos apsaugos atžvilgiu.

Be pakankamos medžioklinės literatūros neįmanomas ir apskritai mūsų medžiotojų intelektualinio lygio pakėlimas, be kurio sunku bus sėkmingai tęsti tolimesnį medžioklės ūkio kėlimo darbą, kuriam visais kitais atžvilgiais turime gana palankias sąlygas.

Pagaliau, dėl tų pačių priežasčių, daug kas nepakankamai įver­tina medžioklės reikšmę žmonių gyvenime, ne tik praeityje, kada ji buvo net vienintelis pragyvenimo šaltinis, bet ir dabartiniais laikais, kada žmonija kaskart labiau tolsta nuo gamtos ir tikrasis žmogaus santykiavimas su gamta vis labiau nyksta.

Šiai medžioklės reikšmei žmonijos gyvenime aiškiau pavaizduoti, pažvelkime nors trumpai į medžioklės istoriją, kuri prasideda drau­ge su žmogaus atsiradimu žemėje, ir į šių dienų, jau kultūringos vi­suomenės tarpe, medžioklės egzistavimo klausimą.


Medžiotojai visai teisingai gali didžiuotis savo tradicijomis — jos taip senos, kaip sena žmonija. Medžioklė žmogaus kultūros ir ci­vilizacijos istorijoje suvaidino didelį vaidmenį. Medžioti, vadinasi, užmušinėti bei gaudyti žvėris ir paukščius, žmogus pradėjo nuo pat savo atsiradimo žemėje, nes medžioklė tais senais, priešistoriniais laikais, buvo žmogui vienintelis pragyvenimo šaltinis. Be to, žmo­gus, volens nolens, turėjo gintis nuo gyvenusių tada mūsų žemėje milžiniškų grobuonių. Tik jau žymiai vėliau, kaip parodo iškasenos, žmogus pradėjo verstis be medžioklės dar ir žemdirbyste bei ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių. Didelę medžioklės reikšmę tos tolimos praeities žmogaus gyvenime mes matome ir iš jo pirmykščių įrankių, kurių tarpe medžiojimo ginklai bei įrankiai užima pirmą vietą. Tie­sa, tie įrankiai dar labai primityvūs, kaip ir visas priešistorinio žmo­gaus gyvenimas. Žmogus gyvena ir slepiasi nuo priešų uolose, nuo šalčio prisidengia sumedžioto žvėries oda, o jo ginklai — tai titna­ginis kirvukas, arba akmenų prisagstyta buožė. Tačiau nepaisant tų ginklų netobulumo, žmogui teko be paliovos kovoti su milžiniškais ledmedžio žvėrimis ir būti nugalėtoju kovoje su gamta.

Šiandien netektų girtis savo drąsa ir laimėjimais net atogrąžų girių ir stepių medžiotojams, ginkluotiems užtaisytais šarvotomis bei sprogstančiomis kulkomis štuceriais, jei mes juos palygintume su anos tolimos praeities medžiotojais, kurių vienintelis ginklas buvo titnaginis kirvukas ar buožė. Ir ne tik ginklų skirtumas kalba prieš­istorinio medžiotojo naudai, bet ir žvėrys tada buvo daug didesni ir baisesni, negu dabar gyvenantieji. Stumbras, tauras, milžiniški drambliai — mamutai (elephas antiquus, e. meridionalis, e. primigenius), urvinis ir baisusis lokis (ursus speleus, u. ferox), kalvų liūtas ir kiti, tai tie žvėrys, su kuriais teko kovoti pirmykščiam me­džiotojui. Taigi kova buvo nepaprastai sunki.

Medžiodamas savo maistui diluvijaus laikotarpio žmogus dau­giausia stengėsi užmušinėti pateles ir jauniklius, nes ir nugalėti juos buvo lengviau ir mėsa jų, kaip žmogus greitai patyrė, buvo daug gardesnė. Savaime aišku, kad apie kokius nors medžioklinės etikos dėsnius tų laikų žmogus ir negalvojo. Svarbiausias jo uždavinys buvo kuo lengviausiu būdu ir su mažiausiu gyvybei pavojumi pasi­gaminti sau ir savo šeimai maisto. Šiam tikslui tarp kitko buvo rengiamos ir bendros medžioklės. Susirinkę didesniu būriu medžio­tojai varydavo žvėris į paruoštus spąstus, arba gaudomąsias duobes, o kalnuotose vietose varydavo juos tiesiog į uolų tarpeklius, kur žvė­rys krisdami į prarajas patys užsimušdavo.

Tas tolimos praeities medžiokles, be iškasamų primityvinių įran­kių bei ginklų, mums dar primena iki šių dienų užsilikę uolose rai­žiniai, vaizduojantieji tų laikų žvėris bei medžioklių scenas.

Prasideda istoriniai laikai. Susikuria ir daug šimtmečų išgyvena aukštos kultūros valstybės — Egiptas, Asirija, Babilonija ir kit. Me­džioklė jau ne visur yra kaip kova už būvį. Ji pasidaro dabar aukš­tojo luomo žmonių garbingu užsiėmimu bei pramoga. Ir ypatingai pagarsėję tų laikų medžiotojai — tai karaliai ir valdovai.

Medžiotojams bus įdomu sužinoti, kad vienas seniausių me­džioklės istorijoje raštų yra išraižytas molinėse plytelėse. Tose ply­telėse yra aprašytos medžioklės vieno Asirijos karaliaus, gyvenusio maždaug 2000 metų prieš Kristų. Tarp kitko tose plytelėse surašyti ir minėto karaliaus medžioklių rezultatai, kurie tikrai nepaprasti — per savo gyvenimą jis nukovė 30 dramblių, 257 buivolus ir 370 liūtų.

Ir, apskritai, asiriečiai ir babiloniečiai buvo narsūs medžiotojai. Vienas jų valdovų, garsusis Babelio bokšto statytojas Nimrodas, yra taip pat žinomas, kaip uolus ir narsus medžiotojas, kad net šiais laikais jo vardas medžiotojų tarpe yra plačiai minimas.

Uolūs medžiotojai buvo ir Egipto faraonai. Apie jų medžiokles mums vaizdžiai byloja iki šiol užsilikę paveikslai ir ieroglifai. Se­novės medžiokles dažnai vaizduoja ir puikiai išsilaikę paveikslai, meno dirbiniai bei užrašai, rasti tarp iškasenų iš Mikėnų, Assuro, o taip pat iš Romos laikų užsilikusios puikios freskos.

Apsaugos laikų ar kitų kurių nors medžioklei tvarkyti įstatymų dar net ir graikų bei romėnų laikais nebuvo. Tiktai pas Xenofoną yra paminėtas įsakymas, draudžiąs medžioti nakties metu, kad Atėnų apylinkėse galutinai neišnaikinus medžiojamų žvėrių.

Azijos klajoklių tautų medžioklės turėjo savo ypatingus savu­mus. Totorių chanai ir kiti rytų valdovai medžiojo su sakalais ir ereliais. Tam tikslui dresiruotus sakalus arba erelius, papuoštus ke­puraitėmis, veždavo į medžioklę, pasisodinę ant stora odine pirštine užmautos rankos. Medžiotojai jodavo raiti dideliais būriais; pamatę pageidaujamą žvėrį ar paukštį, paleisdavo sakalą, kuris pakilęs virš savo aukos puldavo ir stverdavo ją, o tada greitai prijoję medžiotojai atimdavo grobį. Dar ir dabar Azijos klajoklių tarpe, kaip antai, kir­gizų, mongolų, turkmėnų, šis medžiojimo būdas yra dažnai sutinka­mas. Iš ten medžioklės su sakalais paplito ir kai kur Europoje; ir čia dažnai karalių bei valdovų pilyse buvo laikomi sakalai ir medžio­jama su jais.

Garsūs medžiotojai buvo ir Lietuvos kunigaikščiai bei karaliai. Su medžiokle susijęs ir mūsų sostinės įkūrimas, nes, pasak padavi­mų, Gediminas, pavargęs medžioklėje, ilsėjosi Panerio kalnuose ir užmigęs sapnavo pranašingąjį sapną apie geležinį vilką. Šis sapnas buvo išaiškintas, kaip dievų nurodymas pastatyti čia tvirtovę ir miestą.

Vytautas Didysis buvo ne tik drąsus karys, bet ir uolus bei nar­sus medžiotojas. Prieš pradėdamas karus jis dažnai įsakydavo rengti dideles medžiokles, kad paruošus daug džiovintos ir rūkytos mėsos karių maistui.

Iki parako ir šautuvo išradimo svarbiausiais medžiotojų ginklais buvo lankas ir ietis. Medžiotojų grumtynės su žvėrimis, pavyzdžiui, su lokiu ar šernu, ginkluotų dažnai vien tik ietimis, buvo laikomos geriausia mankšta ir pasiruošimu karui, nes ir karo lauke tada daž­niausiai kovėsi priešas su priešu — dvikovoje.

Medžiojimo teisė feodalizmo laikais buvo rezervuota tik aukštes­niems luomams, be to, dideli girių plotai buvo skirti vien karalių bei kunigaikščių medžioklėms. Medžioti neturintiems teisių buvo griež­tai draudžiama ir už prasižengimus šiam nuostatui buvo skaudžiai baudžiama.

Didikų medžioklėse, be tais laikais vartojamų ginklų — lanko ir ieties, dažnai panaudodavo ir įvairius spąstus bei tinklus. Dar ir nelabai tolimos praeities laikais, didelės karalių ir kunigaikščių me­džioklės neapseidavo be įvairių pagelbiniu priemonių didesniam žvė­rių skaičiui į vieną vietą suvaryti ir sulaikyti. Tam tikslui tarp kitko buvo naudojamos virvės su vėliavėlėmis, panašiai kaip dabar vilkų medžioklėse. Tomis virvėmis apsupdavo didelį miškų plotą ir kas kart siaurindami, suvarydavo ten didelį kiekį žvėrių, pavyzdžiui, elnių, į palyginamai nelabai didelį plotą, kuriame jau tada medžio­davo. Tuo būdu tik ir galima išaiškinti nepaprastai gausius rezul­tatus tokių karališkų bei kunigaikštiškų medžioklių.

Stabmeldiškoji senovė turėjo net dievų tarpe medžioklės glo­bėją — deivę Dianą (graikų Artemis), kuri buvo vaizduojama su šunim ir stirninu.

Bet ir krikščionys medžiotojai turi savo globėją. Juo yra Šven­tas Hubertas (Hugubertas), apie kurį legenda pasakoja, kad jis Did. Penktadienį medžiodamas sutiko girioje elnią, tarp kurio milžiniškų ragų spindėjo kryžius su nukryžiuotu Išganytoju. Tas stebuklas taip jį paveikė, kad jis įstojo į vienuolyną, vėliau liko vyskupu, o po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Mirė Šv. Hubertas 727 me­tais. Jo kūnas yra palaidotas Andaino vienuolyne, kuris nuo to lai­ko gavo Šv. Huberto (Saint Hubert) pavadinimą. Švento Huberto šventė — lapkričio 3 diena. Nuo tos dienos, pagal tradiciją, prasi­deda linksmos rudens medžioklės — trimitų garsais aidi laukai ir girios.


Taip, nors trumpai, peržvelgę medžioklę senovėje, pažiūrėkime, kokią vietą medžioklė užima dabar mūsų laikų žmonių gyvenime.

Sunku būtų užtikti, net ir dabartiniame — XX amžiuje, mūsų žemės rutulyje tokį kraštą, kur nerastumėm medžiotojų ir nebūtų, medžiojama. Nuo šiaurės ir pietų ledynų iki atogrąžų kraštų, išskyrus gal tik tirštai apgyventas vietas — miestus ir miestelius, visur rasime kokius nors medžiojamus gyvius. O pačių medžiotojų nestinga ir miestuose, iš kurių nuo bildesio ir triukšmo jie stengiasi nors trum­pam laikui ištrukti, kad galėtų atsikvėpti girių ir laukų grynu oru ir pamedžioti. Be to, dar ir dabar rasime tokių vietų, kur medžioklė yra, jei ne vienintelis, kaip buvo seniau, tai bent vienas iš svarbes­niųjų pragyvenimo šaltinių, ar tai dėl mėsos — maisto, ar dėl kitų iš medžioklės gaunamų produktų — kailių, taukų, plunksnų ir kit.

Be abejo, medžioklės instinktas pasireiškia įvairiose tautose ne­vienodai ir gal būt daugiausia priklauso nuo aplinkos (gamtos), ku­rioje tauta gyvena. Tačiau kultūra ir civilizacija nenuslopino žmo­guje medžioklės instinkto, nes ir aukštai kultūringos tautos tarpe randame nemažai medžiotojų, nors jie dabar jau iš dalies ir kitų tikslų siekia medžioklėje, negu laukiniai medžiotojai.

Kaip įvairi ir įdomi medžioklė kai kuriuose pasaulio kraštuose. Kiek įvairūs medžiojami žvėrys ir paukščiai, tiek, o dar ir daugiau, įvairūs jų medžiojimo būdai. Kai kur ir nemažas pavojus tebevai­dina svarbų vaidmenį medžioklės pergyvenimuose. Nors apsiginkla­vusiam moderniu ginklu medžiotojui šis pavojus nepalyginamai mažesnis, negu senovės lanku arba ietimi ginkluotam žmogui, tačiau dar ir dabar yra kraštų, kur medžiotojas dažnai rizikuoja savo gy­vybę. Be to, prieš žmogaus ginklą, protą ir gudrumą stoja medžio­jamo gyvio pojūčių persvara: žvėrys ir paukščiai dabar nepaprastai atsargūs, akylūs ir budrūs; jų dauguma pasidarė naktiniais ir tik vakaro prieblandoje, arba nakties tamsumoje palieka savo slėpynes. Bet ne tik medžiojamo gyvio pojūčių ar jėgos persvara pastoja kelią medžiotojui. Jis turi pergalėti nemažas ir pačios gamtos statomas kliūtis pageidaujamam grobiui pasiekti. Šaltis, karštis, aukšti uoloti kalnai, sniego pusnys, smėlio dykumos, užžėlusios įvairiais vi­jokliais ir erškėčiais džiunglės, neišbrendamos pelkės — visa tai rei­kia gerai pažinti ir nugalėti. Ir nors šios kliūtys kartais nepaprastai apsunkina medžioklę ir pareikalauja nemažos ištvermės ir didelio jėgų įtempimo, tačiau visa tai neatbaido medžiotojų. Priešingai, tos visos kliūtys daro medžioklę dar labiau viliojančią ir, jas nugalėjus, įgytas grobis suteikia medžiotojui daugiau džiaugsmo ir malonumo.

Medžiotojams gal ir retai tenka pagalvoti, kodėl jie medžioja, arba kokiu būdu atsiranda ir dar dabar tebeglūdi mumyse medžiok­lės instinktas, kuris neretai pavirsta aistra, kuriai mes dažnai auko­jame visą laisvą laiką, o kartais nemaža jėgų, sveikatos ir pinigų.

Kai kas mėgina medžioklės instinktą aiškinti, kaip gamtos ste­bėjimo pamėgimą. Be abejo, medžioklė duoda daug progų gamtai pažinti, stebėti ir pamėgti. Bet juk tam tikslui galima taip pat vie­toje šautuvo apsiginkluoti foto aparatu, žiūronu, arba dėžute kolek­cijoms. Tačiau medžiotojui visuomet kažko trūksta jo įspūdžių ir jo išgyvenimų pilnumui, kai jis be šautuvo patenka į laukus ar miškus. Ir pasakykim atvirai: tiktai su šautuvu rankose mes gamtos aplin­kumoje pajuntame savyje tą tebeglūdintį medžiotojo instinktą ir ne tik susekti, pamatyti, stebėti, bet ir nušauti mums rūpi.

Kodėl taip yra? Ar tai kokie kraugeriški instinktai atbunda mumyse, noras naikinti, žudyti ? Kodėl ir šiais laikais ne vienas kul­tūringas žmogus, net užaugęs ir gyvenąs mieste, vis dar tebeturi tą stiprų medžioklės instinktą ir visą laisvą laiką pašvenčia medžioklei?

Kaip jau aukščiau minėjau, žiloje senovėje medžioklės buvo vie­nintelis žmogaus užsiėmimas ir svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Tiek maistą, tiek rūbams medžiagą žmogus pasigamindavo beveik be išimties iš sumedžiotų gyvių. Amžiams slenkant, žmogus padarė daugybę išradimų, kurie jam sėkmingiau padėjo kovoti už būvį. Patobulinus įrankius, o taip pat suradus naujų pragyvenimo šaltinių, kaip antai: žemdirbystę, amatus, prekybą ir kt., žmogaus kova su gamta savo giminės (genties) išlaikymui žymiai palengvėjo. Kartu su tuo ir medžioklės pirmykštė reikšmė, kaip pragyvenimo šaltinis, žmogaus gyvenime sumažėjo. Pasibaigė žmogaus kovos už būvį pirmasis laikotarpis, kada jis beveik vien tik savo fizine jėga turėjo atsispirti daugeliui gresiančių jam pavojų. Bet už tai pasibaigė ir tie laikai, kada kiekvienas žmogus galėjo patirti pergalės džiaugsmą, ar tai perbloškęs stipresnį priešą, nukovęs laukinį žvėrį, arba iškirtęs mišką ir pavertęs jį dirbama žeme. Šiandien, modernioje, organi­zuotoje visuomenėje šis pergalės džiaugsmas atitenka tik nedauge­liui išrinktųjų — ypatingai gabiems vadams, filosofams, mokslinin­kams, tyrinėtojams, keliautojams ir kit. Jie ir toliau palaiko žmo­nijos užkariavimus ir viešpatavimą gamtoje ir tik jiems tetenka pa­tirti minėtąjį pergalės džiaugsmą, panašiai, kaip primityviam me­džiotojui prie jo nugalėto priešo ar sumedžioto grobio.

Iš antros pusės, didžiausiai žmonių daugumai modernus gy­venimas pasidarė milžiniška, be jokios pertraukos pašėlusiu greičiu besisukančia, mašina, kurioje atskiri žmonės užima lyg, tam tikrose vietose patalpintų mažučių, atskirų ratelių vietas. Savarankiškas, subjektyvus, atskirtas nuo to milžiniško komplikuoto mechanizmo, gyvenimas daugeliui pasidarė neįmanomas. Gyvenimas jau dabar ne vien tik grumtynės su gamta ir priešu, kaip buvo praeityje, bet kartu ir žiauri kova už būvį tos pačios visuomenės žmonių tarpe.

Šitokios civilizacijos sudarytos gyvenimo sąlygos turėjo žmogu­je iššaukti pasipriešinimą, ir todėl mes dažnai pastebime, kaip žmo­gus stengiasi visokiais būdais ištrūkti iš kasdienio kovos už duonos kąsnį triukšmo, bent valandėlei būti savarankišku individu, nors trumpam laikui laisviau atsikvėpti ir būti gyvenime subjektu, o ne vien objektu. Ir štai žmogaus pasąmonėje glūdintis medžiotojo instinktas atbunda, jis padaro vieną kitą nedrąsų bandymą ir neretai jis labai greitu laiku pasidaro aistringu medžiotoju. Žmogus džiau­giasi pajutęs savyje tą tolimą gamtos ir praeities šaukimą, kurs jį padaro medžiotoju, kurs tiek daug jam laukų ir girių paslapčių at­skleidžia ir leidžia giliau pažvelgti į laisvos gamtos gyvenimą. Vienu šuoliu jis persikelia į priešistorinius akmens ar bronzos amžiaus žmogaus laikus: jis grįžta vėl į gamtą kovoti dėl jos turtų, dėl gro­bio. Medžioklėje žmogus vėl atranda nutrukusį kontaktą su gamta, jo sieloje sukyla malonus laisvoms gamtos jėgoms viešpatavimo jausmas.

Sąmoningas, susipratęs medžiotojas — tai gamtos ir joje gyve­nančių laukinių žvėrių bei paukščių globėjas ir saugotojas. Todėl ne vien tik noras nušauti vedžioja jį po laukus ir girias. Visa me­džioklės aplinkuma, gamtos grožis ir juo gėrėjimasis artimame kontakte su visais gamtos gyvenimo pasireiškimais, galia giliau pa­žvelgti į uždengtas paprastam, nesuinteresuotam praeiviui paslaptis, stebėjimas gyvių jų gyvenimo aplinkoje — laisvėje — tas viskas sudaro būtiną ir nepamainomą foną, be kurio medžioklė pasidarytų be­prasmiškomis žudynėmis.

Ką duoda medžioklė žmogui, štai kaip puikiai apibūdina vienas, gamtininkas — medžiotojas: „…viską, ką tik gali duoti gamta žmo­gui, medžioklė suteikia medžiotojui. Ji atidaro jam girios gelmę, veda per žalius slėnius ir kalnus, supa upių ir jūrų bangose, parodo kelią per neišeinamas balas, vairuoja jo laiveli ramiame ežero pavir­šiuje, perkelia jį ant kupranugario per dykumą, suranda jam takelį neįžengiamoje atogrąžų girioje ir eina prieš jį kaip nenuilstamas pa­lydovas, kada jis nedrąsiu žingsniu kopia į brilijantinę kalnų viršūnę. Ji parodo jam jūrą visoj jos didybėj ir rimtyj. Ji taip pat atskleidžia prieš jį dykumos baisumą ir stiprina jo širdį tuo metu, kada kitos šir­dys dreba. Ji apšviečia jam niūrias neįžengiamos girios prieblandas. Ji daro dar daugiau — moko jį ir stengiasi iš jo padaryti stipraus kūno ir kilnios sielos žmogų. Anksti rytą pakelia jį iš guolio, saugoja nuo dykinėjimo, grūdina ir stiprina raumenis, duoda sąnariams jėgų, pojūčiams jautrumą, moko būti kantriu ir patenkintu“.

Ir todėl, gal būt, nemažai medžiotojų galėtų drauge su garsiuoju keliautoju Prževalskiu pasakyti: „medžioklėje aš semiu jėgas tam,, kad pasiekčiau užsibrėžtą savo gyvenimo tikslą“.

Leonardas Mejeris “Mūsų girios” 1938 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų