Medžio ir pieno drabužiai

in Mokslas

Išradimas tekstilinių dirbtinų vilnų nėra naujas dalykas. Pirmas šį klausimą tyrinėjo anglas Robert Hooke 1665 m., išrasdamas mik­roskopą, kuriuo žiūrėdamas į voratinklį, priėjo išvados, jog galima pagaminti tokią skystą limpamą masę, kuri perspausta per plonas skylutes sutvirtėtų į siūlą. Panašią mintį pareiškė termometro išra­dėjas prancūzas de Reamur 1734 m. — šis norėjo dirbtiną vilną pa­daryti iš gumos skiedinio. Tačiau modernioji chemija buvo pačioje savo užuomazgoje. Ypač dėl to, kad rinkas užplukdė bovelna, kuri savyje turi gryną celulozą. Celulozą pasisekė padaryti ir iš medžio, bet nuo Reamur’o laikų truko veik šimtmetis, kol Schonheim’as Šveicarijoje ir Otto Vokietijoje surado būdą, kuriuo buvo galima nitruoti celulozą. Praslinko ir dar dešimtmetis, kol Andromars iš­tirpdė nitrocelulozą skiedinyje alkoholio ir eterio ir pagamino kolodiumą, kuriame ir surado ieškomą medžiagą, žaliavą, dirbtinoms vilnoms gaminti. Pirmus dirbtinos vilnos siūlus Andromars išdirbo 1854 m. Darė tai labai paprastu būdu: kolodiumą spaudė per smulkų rėtį ir nugarindavo alkoholį ir eterį. Jo išradimas buvo mokslinė sensacija, bet nesidavė panaudoti praktiškam gyvenimui.

Tą mintį toliau nagrinėjo prancūzas Hilaire de Chardonnet’as, Pasteur’o mokinys. Chardonnet’as dirbo veik 30 metų visoms kliū­tims pašalinti ir tik 1884 m. užpatentavo savo rezultatus. Chardon­net’o būdas buvo šis: kolodiumą spaudė plonyčiais rėčiais, kurių skylučių diametras buvo 8/1oo milimetro; tos skylutės buvo išgraižytos stikle. Tuos siūlus, išspaustus per rėčius, perleisdavo per van­denį, kuris atimdavo alkoholį, eterį ir siūlelis sutvirtėdavo.

Chardonnet’o dirbtinis šilkas buvo sensacija Paryžiaus parodoje 1889 m. Chardonnet’as sudėjo į šią įmonę visą savo kapitalą 6.000.000 frankų. Pirmos dirbtinio šilko medžiagos pasižymėjo di­deliu spindėjimu, pareikalavimas jos didėjo ypačiai vakariniams drabužiams. Tačiau Chardonnet’o šilkas turėjo vieną blogą ypatybę: dirbtini siūlai yra vis tik nitratas celulozos, kas yra ir sprogstamoji bovelna. Su nauja medžiaga buvo daug nelaimių. Per vieną vakarą nuo papirosų persimetė ugnis ant drabužių dviejų moterų, kurios gyvos vietoje ir sudegė, nes jokios pagalbos nebuvo galima joms suteikti. Tas tragiškas pasėkas išnaudojo natūralaus šilko įmonininkai ir Chardonnet’as buvo žuvęs. Įmonė Besaucon’e buvo užda­ryta, Chardonnet’as neteko viso savo turto ir mirė dideliame varge.

Tačiau Chardonnet’o nepasisekimas neatbaidė mokslininkų nuo tolimesnių bandymų. Dar ir pats Chardonnet’as, būdamas dideliame varge, stengėsi atimti dirbtinam šilkui degimo pavojų. Bet tai pasi­sekė vėliau tik kitiems. Didele kliūtimi buvo taip pat aukšta išdir­binio kaina, nes alkoholio ir eterio mišinys, kuris ištirpindavo celu­lozą, buvo brangus. Ieškota naujas ir pigesnis būdas. Pasisekė tai pirmiausia prancūzui Despaissis’ui, kuris celulozą tirpdė vario amonikate (NH3 + Cu(OH). Šis įvykis davė akstiną išdirbimui dirbtinų vilnų trečiu būdu, iš naujos medžiagos — viskosos. Viskosa (arba celulozos xautogenatas) buvo išrasta pradžioje dvidešimto šimtme­čio mokslininkų: Gross’o, Beran’o ir Beadle’o. Pagaminimas visko­sos yra gana paprastas ir pigus. Išdžiovinta celuloza mirkoma natriaus šarme, paskui vėl džiovinama, vėliau sumalama į piūvenas, kurios ištirpomos sieros anglyje (CS), sudarydamos tirštą, šviesiai geltoną (nuo sieros) masę — viskosą. Tuo būdu viskosa yra pa­ruošta presavimui per smulkias iš platinos padarytų rėčių skylutes, kurių diametras siekia vos keletą tūkstantinių dalių milimetro. Iš tų skylučių išeina siūliukai ir stingsta druskos skiedinyje. Jei rei­kalinga, galima pašalinti spindėjimą taip, jog siūlai būna ir spindin­tieji ir matiniai. Prekyboje tie siūlai turi „Rayon” vardą.

Prieš pasaulinį karą dirbtino šilko pramonė buvo labai menka. Karo metu celuloza buvo naudojama parako gamybai. Pareikalavi­mai celulozos buvo begaliniai dideli, ir šios rūšies pramonė klestėjo. Karui pasibaigus, vaizdas pasikeitė: celulozos gamyba gavo visai kitą kryptį — dirbtino šilko link. Kai karo metu celulozą dirbo tyliai ir be reklamos, po karo gi leido milijonus propagandai ir reklamai celulozos, tuo pačiu ir dirbtinam šilkui, iš kurio pradėta gaminti kojines, moterų tualetų reikmenis ir vakarinius drabužius. 1936 m. pasaulinė dirbtino šilko pramonės produkcija siekė 590.000 tonų. Pasaulinio sunaudojimo tekstilinės žaliavos dirbtinas šilkas sudaro daugiau kaip 10 procentų.

Darant dirbtiną šilką, buvo rasti būdai gaminti dirbtiną bovelną ir vilną. Principas liko tas pats, tik reikėjo pašalinti kai kuriuos trū­kumus: dirbtinas siūlas atsisukdavo, kaip paprastas nesuktas siūlas, siūlas gana stiprus, bet nelankstus. Negalima buvo jų pešioti ir verpti. Audiniai iš tokių siūlų buvo gana sunkūs ir nepraleisdavo oro. Chardonnet’as gamino siūlus, kurie praeidavo stiklinius vamz­delius 8/1oo milimetro, dabartiniu laiku tos skylutės žymiai mažes­nės. Zischka pažymi tuo, jog fabrikas Pont de Nemours Co padirbo 1936 m. pavasarį dirbtino šilko siūlą, kuris ištiestas per visą Atlanto vandenyną svertų tik ¼ kg. Šie ypatingai smulkūs ploni siūlai buvo tikras technikos triumfas, nes pagaliau pasiekta, ko norėta: bet kuris skaičius tų siūlelių galima buvo suverpti į sudėtingą siūlą, pakanka­mai praleidžiantį orą, ir tuos siūlus yra galima sunaudoti įvairiems tikslams. Darant bandymus, pastebėta, kad geriausia yra trumpas vilnos siūlelis, kuris savo ilgumu atitinka kerpamos avies vilnos il­gumui ir šiuo atveju sekama gamta. Galutinai problema išspręsta, kai dirbtini siūlai iš celulozos buvo lengvai supešiojami, išdraikomi kaip avies vilnos. Naujas produktas, išdirbtas Italijoje, gavo „Fiocchi” vardą.

Italijoje buvo išrastas grynai itališkas būdas dirbtinoms vilnoms gaminti. Vilnos buvo daromos ne iš celulozos, bet iš kaseino (žalia­va), kuris daromas iš pieno. Kaseinas vartojamas taip pat ir fanerai klijuoti. Kaseino siūlų išdirbimas pradėtas 1935 m., pagal išradėjo Ferrati metodą ir pavadintas lanital’o vardu; pirmą sykį parodytas 1936 m. Milano parodoje. Pramonė labai augo. Fabrikai Cezano’e Maderna’je 1938 m. išdirbo 1.750.000 kg siūlų, o tekstilinė pramonė pažadėjo jos sunaudoti apie 3.000.000 kg. Iš hektolitro (100 litrų) pieno, be sviesto, gaunama 3 kg kaseino ir toks pat kiekis lanital’o. Nauja vilna, palyginant su natūraline vilna, turi beveik 2/3 stiprumo natūralinės vilnos, o kaina žemesnė 60%. Sunaudojimas dirbtinos vilnos taip paaugo, jog 1938 metų gale buvo galima uždrausti tekstilinei pramonei naudoti natūralinę vilną. Kadangi šiais klausimais labiausiai susirūpinusi Italija ir jos pasiekti rezultatai yra geriausi, gal ir vertėtų kiek ilgiau ties tuo sustoti.

Pasaulinėje dirbtinų vilnų gamyboje 1937 m. Italija buvo pir­moje vietoje. Ši pramonė plėtėsi šitaip: nuo 1930—1934 metų Italija kasmet pagamindavo apie 2.000 kg dirbtinų vilnų. 1935 metais — 30.700.200 kg; 1936 m. — 49.922.300 kg, o 1938 metais pasiekė 50.000.000 kg.

Neturėdama žaliavos net ir celulozos gamybai (iš viso Italija turi mažai miškų), stengiasi celulozą gaminti iš nendrių ir laukinės ,,halfa“ žolės, kurios yra nemažai itališkoje Libijoje. Nendrėmis jau dabar apsėti dideliausi plotai. Žolė „halfa” dideliais kiekiais vežama iš Šiaurės Afrikos, kur jos niekas iki šiol nenaudojo. Didžiausias dėmesys kreipiamas į auginimą žolės „sorghum”. Vaisiai šios žolės pilni saldaus skysčio ir tinka syrupo bei spirito gamybai. Sėklos tin­ka gyvulių pašarui. Patys gi vaisiai, išspaudus saldų skystį, tinka ce­lulozos gamybai. Italijoje net norima auginti šią žolę 20.000 ha plote; iš tokio ploto galima pagaminti 500.000 centnerių celulozos ir tiek pat hektolitrų spirito. Celulozai gauti yra dar kitos žaliavos: ryžių šiaudai ir valgomojo kaštano liekanos. Pagal nustatytą programą, 1941 m. Italija celulozos pramonėje bus visai nepriklausoma nuo kitų kraštų, o tuo pačiu natūralus celulozos žaliavos šaltinis — me­dis bus pakeistas. Medis gi bus tausojamas ir ypatingai gerbiamas.

A. Končius “Mūsų girios” 1939 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*