Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Mažų upelių karšiai

in Žuvys

Aš, kaip ir daugelis žvejų, ilgą laiką maniau, kad pagauti stambų, karšį galima tik tvenkiniuose, dideliuose ežeruose arba didelėse upėse, dideliame gylyje. Tiesa paskutiniais laikui bėgant ėmiau laikytis kitos nuomones. O to priežastis yra ta, kad nedideliuose upeliuose pradėjau pagauti dviejų – trijų kilogramų bronzinius karšius. Upių gylis ir plotis buvo toli gražu nepanašūs į tipiškus vandens telkinius, kuriuose gaudomos šios žuvys. Tai buvo upės, kurių vidutiniškas gylis yra 1 – 2 metrai, o plotis nuo 10 iki 30 metrų.

Panašiuose upeliuose karšiai būna solidžių dydžių, kas yra visai normalu. Pirmiausia dėka žmogaus įsikišimo: šie upeliai daugelyje vietų pertverti užtvankomis. Karšiai čia nežymiai migruoja ir yra vietinės žuvys. Jų persikėlimas dažnai apsiriboja viena kita dešimčia kilometrų. Ir jeigu vandens telkinyje pakanka pašaro, ir jei iš žvejų pusės, o ypač iš brakonierių yra mažas spaudimas, tai maži gyliai nežymiai daro įtaką žuvies dydžiui ir svoriui.

Po kelių žvejybos metų panašiuose vandens telkiniuose, aš pastebėjau vieną šių žuvų ypatybę: mažų upelių karšiai turi žymiai plokštesnę ir aukštesnę kūno formą, nei jų broliai, gyvenantys ežeruose ir didelėse upėse. Pavyzdžiui, mano karšiai, pagauti upėje, turėjo tokius rodiklius. Karšio, kuris svėrė 2 kg 600 g, ilgis siekė 52 cm, o du kilogramus sveriančių ilgis buvo tik 48 – 50 cm. O ežerinių karšių, svėrusių 2,5 kg, ilgis siekia 54 – 55 cm.

Bet ir mažuose didelių upių intakuose atplaukę neršti karšiai dažnai čia pasilieka ilgesniam laikui. Tipišku pavyzdžiu galima vadinti Osetro upę, kuri prateka per Luchovicko rajoną, esantį šalia Maskvos. Gaudant šioje upėje gerus karšius, žemupyje dominuoja nemažas gylis. Bet ir aukštupy, šalia duobių, žemiau užtvankų, karšių būrys pakankamai didelis, o atskirų egzempliorių svoris pilnai priimtinas įnoringam žvejui.
Jeigu gegužės mėnesį gausiai lyja ir vandens lygis ilgai išlieka aukštas, ir jei pašaro yra pakankamai, tai karšiai lieka aukštupyje. Juos galima gaudyti visą vasarą, dažniausiai jie tūno pusantro – dviejų metrų gylio duobėse šalia meldų ir nendrių, ten jie slepiasi karštomis dienomis. Šie pastebėjimai pasitvirtina Tma upėje, tekančioje Tversko rajone. Čia karšiai, meknės ir salačiai potvynio metu dažnai pakyla iki buvusio grafo Vulfo dvaro, kurį ne kartą lankydavo A.S. Puškinas. Būtent šis, iš pirmo žvilgsnio nežymus mažas upeliūkštis, buvo paminėtas eilėraštyje „Šaltis ir saulė, nuostabi diena…“ įžymaus poeto: po ledu spindi upelis Tma.

Kas dėl kitų žuvų, tai salačiai, ypač stambūs, iki 8 – 10 kg, čia būna retai ir užtikti juos pakankamai sunku. Šis periodas trunka kelias dienas. Bet mūsų dėmesio objektas – karšiai, o taip pat stambios meknės, kurios praktiškai kasmet (išskyrus sausringus metus) lieka upėje visai vasarai. O lieka todėl, kad 50 km ilgio Tima nesiekia 1 metro. Duburiuose ir duobėse giliau, bet tai retos išimtys, žinomos visiems vietiniams brakonieriams, įskaitant ir tinklininkus, ir elektrikus, ir kitus niekadėjus.

Kaip pagauti karšį mažoje upėje? Pirmiausia, būtina įsitikinti, kad karšių joje yra. Jeigu jums papuolė maži karšiukai, tai jūs turite praktiškai 100 % šansų, kad išsirinkus gerą vietą, pašarą ir masalą, tapsite vertingo trofėjaus savininku.

Paprastai aktyvus karšių kibimas prasideda ankstyvą pavasarį, kai ištirpsta ledas. Bet šis periodas yra trumpas. Kai tik potvynio vanduo pradės nešti iš laukų ir miškų durpes, mėšlą ir kitą purvą, karšių aktyvumas sumažėja, kibimai darosi vangūs iki tol, kol vanduo prašviesės. Gegužės vidury karšiai šiek tiek aktyvesni, bet laimikiai, kaip taisyklė, nedideli, nors neišimtis ir karšiai, sveriantys daugiau nei kilogramą. Geriausias karšių medžioklės laikas mažoje upėje yra periodas nuo liepos mėnesio galo iki rugpjūčio galo. O jei ruduo šiltas, tai kimba ir rugsėjį. Šiuo laiku karšiai susirenka į tankius būrius ir augina žiemai riebalus.

Praktika rodo, kad karšiai – labai kaprizinga žuvis. Nenoromis prisimenu vieną atvejį, kuris įvyko 1999 metais. Rugpjūčio pradžioje dvi savaitgalio dienas žvejojau prie Desnos upės. Nors daug laiko sugaišau kelionėje nuo namų iki žvejybos vietos, tačiau per 6 – 8 valandas pagavau 12 – 18 kg karšių, nuo pusės kilogramo iki trijų. Žuvies buvo tiek, kad teko vieną dalį pasūdyti, kitą didelę dalį atiduoti giminėms, o keletą pačių didžiausių, iškeptų krosnelėje, atvežiau į „Rybalov“ redakciją. Trofejai labai sudomino videooperatorius ir redakcijos ekspertus. Ir būtent po kelių dienų mes nutarėme suorganizuoti išvyką, gaudyti karšius mažuose upeliuose. Bet nežiūrint į brangų ir aukštos klasės pašarą, masalo įvairumą, o taip pat palankų orą, karšiai buvo mums negailestingi. Nei aš, nei dar keletas žvejų net karšiuko kibimo nepamatėme. Buvo gerai pašerta nedidelė upės dalis, bet viskas pasirodo veltui. Į mūsų rankas, kaip bebūtų gaila, papuolė tik keletas kuojų iki 100 g. Bet darbas yra darbas ir kitoje dienos pusėje redakcijos bendradarbiai nutarė grįžti į Maskvą. O aš su žmona, pasilikau – neprapuls nors pašaras ir masalas. Ir ne veltui. Maždaug likus pusvalandžiui iki sutemų prasidėjo aktyvus ir produktyvus kibimas. Nors gigantų nebuvo, tačiau didžiavausi savo žvejybine intuicija. Trys dešimtys karšiukų nuo 100 iki 300 g, daugybė kuojų ir mažas šapaliukas per trumpą laiką – visai neblogas rezultatas.

Vladimiras Dorofeevas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų