Mato Grosas. Paslaptingas pasaulis

in Ekspedicijos

1965 metais Brazilijos valdžia per Mato Grosą — milžiniš­ką, atokų ir beveik netyrinėtą Brazilijos regioną — pradėjo tiesti plentą, turėjusį įeiti į didžiąją Pietų Amerikos plentų sistemą. Kelių šalių, tarp jų ir Didžiosios Britanijos mokslinin­kai buvo pakviesti tyrinėti tiesiamo kelio apylinkių tokiu svar­biu šio krašto istorijos momentu.

Karališkoji geografų draugija ir Karališkoji draugija ne­delsdamos priėmė šį malonų kvietimą. Ne taip dažnai mokslininkai— botanikai, zoologai ar geografai — gauna progą tyri­nėti dar neliestą sparčiai besivystančios šalies kampelį. 1966 metais ten buvo nusiųsta žvalgybinė grupė, o nuo 1967 me­tų liepos iki 1969 metų liepos už kokių 500 mylių nuo naujo­sios sostinės Brazilijos pakaitomis dirbo 44 britų ir 20 brazi­lų mokslininkų.

Dėl tam tikrų aplinkybių ekspedicija buvo ne visai tradi­cinė. Kad būtų galima atlikti visus tyrimus vietoje, ekspedicijos bazinė stovykla buvo įkurta kaip nedidelė laikina tyri­mų stotis pačiame viduryje beribių plotų, kurie moksliniu po­žiūriu buvo labai menkai pažinti ir žmogaus bei jo gyvulių dar beveik netrikdyti. Dalis tyrimų buvo atliekama gana toli nuo stovyklos, daugiausia prie Suja Misų ir Singaus upių, kur gyveno nykstančios indėnų gentys, kadaise tokios gausios Mato Grose.

Įvairių sričių mokslininkams nuodugniai tiriant dar nelies­tą kraštą, gaunama daug informacijos, kuri yra neįkainojama, kai ateina laikas tą kraštą vystyti. Jeigu ekspedicijos surink­ta mokslinė informacija krašto plėtotojams yra nepateikiama arba jų ignoruojama, negandos gali ištikti ne tik patį kraštą, bet ir visus suinteresuotus asmenis — tiek valstiečius ir dar­bininkus, tiek kapitalistus ir politikus.

Didumą lėšų ekspedicijai skyrė Karališkoji draugija, kuriai finansinę paramą maloniai suteikė Karališkoji geografų drau­gija, Astoro fondas Niujorke, Užjūrio kraštų vystymo minis­terija, Times laikraščio korporacija ir kiti.


Lordas Bleketas, Karališkosios draugijos prezidentas 1965—1970 m. Seras Gilbertas Leityeitas, Karališkosios geografų draugijos prezidentas 1966—1969 m.

Šiame ir kituose įrašose (Mato Grosas) bus aprašomi Didžiosios Britanijos geografų draugijos tyrinėjimai mažai žinomoje Brazilijos valstijoje Mato Grose, supažindinama su to krašto gamta ir gyventojais indėnais.

Kiek aprėpia akys — bekraštis medžių kilimas. Jis nesi­baigia valandų valandas, tik retkarčiais į jį įsipina vandens gyslelės. Iš aukštai atrodo, kad šios vinguriuojančios, saulėje blyksinčios upės ir yra vienintelis jo privalumas. Skrendant žemiau ir kuklesniu lėktuvu, jos įgyja ir kitą prasmę — tai pa­tikimas orientyras šturmanui, paguoda, kai pagalvoji, kad ga­li sugesti variklis, ir šiaip yra tarsi kokia gyva būtybė mono­toniškoje žalumos jūroje. Indėnams, kai jie plūdo į šią že­myno dalį, jos atstojo kelius, o čia įsikūrusiems jos tiesiog buvo visas gyvenimas. Amžinoje augmenijos apsuptyje jos atrodo tokios pat atgaivingos kaip ir oazės dykumoje.

Kiek aprėpia akys — bekraštis medžių kilimas. Jis nesi­baigia valandų valandas, tik retkarčiais į jį įsipina vandens gyslelės.
Kiek aprėpia akys — bekraštis medžių kilimas. Jis nesi­baigia valandų valandas, tik retkarčiais į jį įsipina vandens gyslelės.

Pavyzdžiui, Suja Misų — sujos genties vandenys. Si upė — tik viena iš srauniojo Singaus intakų, o pats Singus — viena iš daugelio toliau šiaurėje į milžiniškąją Amazonę įtekančių upių. Niekam nepažįstamos Suja Misų ilgis — apie 800 my­lių, tačiau ji gali būti daug ilgesnė arba daug trumpesnė, nes žemėlapyje dar niekas nėra jos pažymėjęs. Ji prasideda Serą du Ronkadoro kalnuose, o maždaug už šimto mylių pasidaro tokia plati, kad praskiria daugiamečio miško skliautą. Čia ji jau būna įgavusi neskubraus orumo ir lėtai, vienos ar dvie­jų mylių per valandą greičiu, plukdo savo vandenis į Singų, Amazonę ir į atvirą jūrą. Kelionė nuo ištakų iki vandenyno trunka porą mėnesių; per žiemos sausras, aišku, ilgiau, o per lietymetį tikriausiai trumpiau, tačiau upė niekuomet per­nelyg nesiskubina.

Ji nepaprastai vingiuota. Sukaria kokius keturis kartus il­gesnį kelią negu virš jos vagos tiesiai skrendantis lėktuvas. Teka plačiu pačios susikurtu slėniu ir panaši į zigzagą ant gyvatės nugaros, o abipus to slėnio stūkso miškas. Slėnyje matyti ne tik dabartiniai vingiai, bet ir ankstesnių klaidžio­jimų pėdsakai. Kiekvienas įlinkis stengiasi kuo labiau išsiriesti, ir upė, rinkdamasi tiesiausią kelią, nukerta nereikalin­gą lankstą. Susidariusi alkūnė išlieka kaip savarankiškas ežeriukas, prisišliejęs prie jo išsižadėjusios upės. Abipus Suja Misų — šimtai tokių ankstesnių jos fragmentų. Visi jie skir­tingo amžiaus, todėl nevienodo gylio bei formos. Kai kurie, atsiradę visai neseniai, patys dar panašūs į upes, tačiau van­duo juose stovintis. Vieni nusekę, dumblėtais arba smėlėtais krantais. Kiti užakę — pavirtę pelkėmis, treti jau apaugę me­džiais, — taip miškas vėl susigrąžinęs savo valdas.

Jos vanduo, ypač sausesniuoju metų laiku, nepaprastai skaidrus, jame plaukioja būriai žuvų.
Jos vanduo, ypač sausesniuoju metų laiku, nepaprastai skaidrus, jame plaukioja būriai žuvų.

Upė dar išlaikiusi neužmirštamą pirmykštį pavidalą. Jos vanduo, ypač sausesniuoju metų laiku, nepaprastai skaidrus, jame plaukioja būriai žuvų. Smėlėto dugno fone visuomet galima pamatyti vinguriuojančių durklauodegių, pasigrožėti, kaip kitos žuvys staiga virpteli ir šauna didžiuliu greičiu to­lyn. Atrodo, kad jos niekada nemažina greičio, o lekia vis sparčiau ir sparčiau. Sekliuose pakraščiuose sukiojasi smul­kios žuvytės, be paliovos ieškančios maisto, nors jų pačių čia nuolat tyko pavojai. Paukščiai čia sminga grobio į vandenį visada sėkmingai, o plėšrūnės žuvys neretai prašauna pro šalį — neregėto skaidrumo vandenyje iškart matyti, kad pra­šaus, dar joms tik puolant.

Pati upė buvo neabejotinai puiki, pirmovinė, visiškai nenu­kentėjusi, bet vis dėlto jos pagimdyti ežerai atrodė dar giliau nugrimzdę į praeitį. Jų netrikdė jokios srovės, ir gal­būt todėl atrodė, kad laikas irgi sustojęs. Tas įspūdis dar labiau sustiprėdavo, kai praplaukdavo kaimanas, tose vietose paplitusi šešių pėdų ilgio aligatoriaus atmaina. Pamatydavai slenkančias akis ir šnerves arba vos įžiūrimą, tarytum sava­rankiškai judantį pėdsaką vandenyje.

Visuomet patirdavome didžiulį malonumą, irstydamiesi po kurį nors iš tų ežerėlių. Jie buvo įvairiausių formų — pupos, rombo, pusmėnulio, kvadrato, širdies, apskritimo, strėlės, — ir jų gyventojai taip pat buvo labai įvairūs. Kartą, kai pervilkome valtį per dumbliną krantą į mažą apskritą ežeriuką, smarkiai pliaukštelėjusios nuo mūsų spruko dvi didžiulės žu­vys. Abi tas tucunare pagavome juokingai paprastai — du­syk užmėtėme meškerę, ir ežeriukas ištuštėjo. Jame daugiau neliko didelių žuvų, vien kažkokios smulkios žuvelės, kurios kramsnojo juodą mažytę tukunarę. Jų debesis išsklisdavo, kai negrėsdavo pavojus, bet akimirksniu vėl suaugdavo į juodą, tankų kamuolį, kai pasirodydavo koks plėšrūnas, ir to­liau godžiai kandžiodavo besiraitančią žuvį.

Abi tas tucunare pagavome juokingai paprastai — du­syk užmėtėme meškerę, ir ežeriukas ištuštėjo.
Abi tas tucunare pagavome juokingai paprastai — du­syk užmėtėme meškerę, ir ežeriukas ištuštėjo.

Tas ežeriukas ir jo žuvys buvo senovinis ir tikrai dar nelytėtas, ir čia natū­rali atranka sąlygojo visų išlikusių gyvūnų vystymąsi… kol nepasirodė žmonės. O tada, du kartus užmetus meškerę, eže­riukas akimirksniu buvo ištuštintas ir be ceremonijų paliktas likimo valiai. Mes perstumėme valtį atgal į upę ir patraukė­me toliau tenkinti savo smalsumo kitur.

Mes, turėję laimės pamatyti tą vietą, suvokėme, jog buvom įžengę į praeitį. Žinojome, kad senųjų laikų dvelksmas netrukus pranyks amžiams, todėl didžiavomės privilegija pama­tyti ir užfiksuoti tiek daug senojo pasaulio liekanų. Mus sužavėjo Suja Misų — ilga, vingiuota natūralios ramybės nuo­trupa, švelniai išplaunanti purią žemę viename krante ir sunešanti baltą smėlį į kitą. Visuomet džiaugdavomės smėlin­gais krantais. Jie būdavo stačiausi ten, kur upė siauriausia, ir lėkštesni, kur upė praplatėdavo. Į juos ropšdavosi dėti kiau­šinių vėžliai (paprastai rugpjūčio mėnesį), gana dažnai pama­tydavome ant karšto smėlio besišildantį kaimaną. Ar upė te­kėdavo skaidri, ar ruda ir žalia nuo lietaus, jos smėlingi kran­tai visą laiką likdavo balti ir buvo ideali vieta keliautojams pailsėti. Tarpais sausi ir girgždūs, tarpais drėgni ir kieti, jie buvo vieninteliai augalijos neužkariauti plotai, todėl atrodė be galo svetingi.

Keliaudamas upe ir priekyje tematydamas artimiausią vingį ar smėlėtą krantą, visą laiką jauti judėjimą. Visos žuvys plau­kia atgal, prieš srovę, o visi paukščiai, atrodo, skrenda pir­myn, tarytum jausdami vandenyno trauką. Garniai sunkiai pakyla į orą, paskui palengva vėl nusklendžia paupin, kas­kart nutūpdami vis toliau pasroviui. Tulžiai, kurių čia penkios skirtingos rūšys, kiek įkabindami skuta į kitą krantą beveik liesdami sparnais vandenį, o paskui, kaip jiems įprasta, šau­na stačiai į viršų iki artimiausios patogios šakos. Kairinos ilgai plekši sparnais, o paskui įsibėgėjusios atsiplėšia nuo van­dens. Anachronistinės išvaizdos, keistų spalvų sauliapaukščiai garsiai nuplasnoja į kitą krantą, kuo skubiausiai grįžta atgal ir nutupia kokiais penkiasdešimčia jardų toliau. Atgal plau­kiančios žuvys, pirmyn skrendantys paukščiai, tarytum stovintis, bet iš tiesų vis judantis vanduo kelia neišdildomą nuo­latinio nepastovumo įspūdį. Upė be paliovos teka ir visąlaik lieka tokia pat, tačiau kai ankstyvą rytą virš vandens pakim­ba tiršta migla, atrodo, kad laikas visiškai sustojęs. Vanduo, dieną buvęs skaidrus, naktį pasidaro juodas kaip rašalas, bet nė akimirkos nepaliauja tekėti, paklusdamas tolimosios Ama­zonės valiai.

DSC_3666_TG
Keistų spalvų sauliapaukščiai (Eurypyga helias) garsiai nuplasnoja į kitą krantą, kuo skubiausiai grįžta atgal ir nutupia kokiais penkiasdešimčia jardų toliau

Užsimanęs palaipioti Suja Misų krantais, palakstyti jais kaip sauliapaukštis, pakliūni į žemėtų šakų raizginį. Kiekvienais metais vanduo, aukštai pakilęs į tuos krantus, suneša arba, atvirkščiai, išplauna žemes ir atsitraukia, palikęs nudžiūvusias arba dumblu apneštas šakas. Nelengva prasiskinti kelią per tas stangrias lapojančias šakas ir trapius, papuvusius žagarus, kurie netikėtai lūždami pridaro daugybę nemalonumų. Tuoj pat už šio kliūčių ruožo želia žemaūgių medžių miškas su tokia tankia lapija, kad po jais negali augti jokie kiti auga­lai. Kelis kiekvienų metų mėnesius tuos medžius skalauja van­duo, todėl iš žemės nuobodžiai kyšo daugybė nuogų kamienų. Tokią monotoniją gali pagyvinti tik pats vanduo — ežeras, upės atšaka ar šiaip koks jos vingis.

Kelis kiekvienų metų mėnesius tuos medžius skalauja van­duo, todėl iš žemės nuobodžiai kyšo daugybė nuogų kamienų.
Kelis kiekvienų metų mėnesius tuos medžius skalauja van­duo, todėl iš žemės nuobodžiai kyšo daugybė nuogų kamienų.

Naujokui tai tikra painiava. O pažįstantys šias vietas žmo­nės turbūt neįsivaizduoja tobulesnės gynybinės sistemos, kur lėtai upe slenkančią valtį galima užklupti iš pasalų prie bet kurios didesnės kilpos; ši aplinkybė gana svarbi tiems, kurie nori patekti į indėnų valdas. Žvalgydamasis iš lėktuvo užjau­ti naujoką, nes upė išsiraičiusi tikrai įspūdingai. Graudu žiū­rėti, kaip tuo labirintu atkakliai kilpoja mažytė valtelė, ku­rios pastangos atrodo tokios pat beviltiškos kaip ir vabalėlio, spėtinai mėginančio išvengti betoninės autostrados pavojų.

Abipus upės slėnio auga mata seca — sausasis miškas. Jis ne toks aukštas ir tankus kaip drėgnasis, tačiau stebina savo vienodumu. Žalias medžių kilimas užkloja visą akiratį, ir žmo­gui norisi (ypač kai skrendi lėktuvu, kurio didžioji dalis prie­taisų pakeista šventųjų paveikslais) pamatyti kokį neapaugu­sį lopinėlį, laukymę ar tūpimo aikštelę, kuri paįvairintų tą šakų užtiesalą, kabantį mažiausiai per šešiasdešimt pėdų virš žemės. Kai tokia vienodybė, bet koks gamtovaizdžio pasikei­timas tuojau pat krenta į akis: kartais tai būna Mauiitia pal­mių giraitė (vadinasi, ten drėgnesnė dirva), kartais pro šakas kažkas sublykčioja — tai reiškia, kad keli tūkstančiai sauso­jo miško medžių apsemti vandens.

Abipus upės slėnio auga mata seca — sausasis miškas.
Abipus upės slėnio auga mata seca — sausasis miškas.

Kaip kad sunku patikėti, jog už posūkio Suja Misų nė kiek nepasikeis, taip pat sunku suvokti, koks bekraštis miškas, kai eini per jį ir už penkiasdešimties jardų jau nieko nebegali įžiūrėti. Tai greičiau miręs, o ne vešantis miškas, nors iš vir­šaus ir atrodo kitaip. Jis pilnas didžiulių negyvų kamienų, kurie tyso ant žemės, šliejasi prie gyvųjų medžių arba net stovi stati, niekieno nelaikomi. Apatinės visų medžių šakos nudžiūvusios, buvusieji miško milžinai stirkso tuščiaviduriai. Nors daugelio aukštaūgių laja žaliuoja, jų kamienai dažniau­siai papuvę; jie arba minkšti ir sutrešę iš viršaus, arba kieti, tačiau viduje mediena gerokai išvarpyta. Norisi aptikti bent vieną sveiką medį, kurio žievė būtų tvirta kaip eglės, kurio lapai būtų neišėsti, kuris būtų pilnaviduris. Bet neįmanoma rasti netgi sveiko lapo — tuo pasirūpina vabzdžiai.

Vos pagalvoji, kad miškas šiek tiek panašus į mišrias Va­karų Europos giraites, tą įspūdį tuoj pat išsklaido skruzdėlės, termitai bei erkės. Jų čia pilna visur. Medžiuose kabantys že­mių kamuoliai — tai termitų namai; iš kiekvieno žemyn vin­guriuoja siauručiai dengti takai. Ant žemės termitai turi susinešę kokių šešių pėdų aukščio kauburius, o žemėje ir senes­niuose medžiuose pasidarę panašaus gylio įdubas. Skruzdė­lės įsirengusios lengvesnius lizdus, kurie irgi nukarę nuo medžių arba yra jų viduje. Tik atsisėskite kur nors, ir jūsų kelnėmis jau ropos energinga skruzdėlė. Pakaskite kur nors, ir būtinai rasite termitų. O erkė įsikibs bet kada — nereikia nei sustoti, kasti ar sėdėti. (Šis erkių, skruzdėlių ir termitų triumviratas paneigia nuomonę, kad sausasis miškas kažkada augęs nuosaikaus klimato zonoje.)

Ant žemės termitai turi susinešę kokių šešių pėdų aukščio kauburius
Ant žemės termitai turi susinešę kokių šešių pėdų aukščio kauburius

Didžiausius skruzdėlynus sausajame miške suneša Atta sextus. Skruzdėlynai tokie dideli — nuo 20 iki 30 pėdų, — kad iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dalis reljefo. Tik vėliau pa­stebi, jog į tuos milžiniškus kauburius iš visų pusių subėga judrūs keliai, kuriais gabenamos maisto atsargos. Apskaičiuo­ta, kad kiekvienoje iš didžiųjų „stovyklų” gyvena apie ket­virtį milijono skruzdėlių; tai pačios didžiausios bendruomenės pasaulyje. Ir atrodo visai natūralu, kad sausajame Centrinės Brazilijos miške jos išsimėčiusios maždaug kas šimtas jardų.

Vaikščiodamas po tuos bekraščius miškus, aplinkui tematai gausybę medžių, tačiau beveik po kiekvienos iškylos paaiš­kėja, kad didžiausią įspūdį visgi palieka skruzdėlės, tikrieji čionykščiai šeimininkai. Visa, kas gyva ir nenori pražūti, turi saugotis jų antpuolių. Jokiam gyvūnui, kuris neįstengia nuo jų pasprukti, neturi apsauginių šarvų ar pakankamai bjauraus kvapo, nėra nė menkiausios galimybės išlikti gyvam toje skruzdžių karalystėje.

Jokiam gyvūnui, kuris neįstengia nuo jų pasprukti, neturi apsauginių šarvų ar pakankamai bjauraus kvapo, nėra nė menkiausios galimybės išlikti gyvam toje skruzdžių karalystėje
Jokiam gyvūnui, kuris neįstengia nuo jų pasprukti, neturi apsauginių šarvų ar pakankamai bjauraus kvapo, nėra nė menkiausios galimybės išlikti gyvam toje skruzdžių karalystėje

Gana netikėtai sausasis miškas pavirsta dar sausesnėmis cerado — šen bei ten išsimėčiusių krūmokšnių ir neaukštų medžių savanomis, panašiomis į blogai prižiūrimą sodą. Reto medžio kamienas čia tiesus, dažniausiai jie bet kaip išsikrai­pę į visas puses. Žemė tarp jų arba plika, kepinama saulės, arba nuklota lapais, kurie kartais stebina minkštumu tokioje sausoje vietovėje, bet dažniausiai būna traškūs ir milžiniški. Jie nėra tokie elastingi kaip miške, o užmynus pykši nely­ginant petardos. Seradose keistai susipina gležnumas ir šiurkš­tumas — gumbuoti medžiai apsupę ką tik išdygusį augalą su vienišu ryškiu žiedu, švelnus papartis stiebiasi šalia aštrios kaip skustuvas viksvos. Palyginti su mišku, serados atrodo visai neapžėlusios, tačiau ir čia nieko neįžiūrėsi už penkias­dešimties jardų.

Ir staiga campo. Nuostabu, kai miškų karalystėje atsiduri ten, kur neauga nė medelis. Viename krašte gali būti saulės išdeginti seradų krūmokšniai, kitame — aplink upelį tarsi šilt­namyje lapojantis miško lopinėlis, o viduryje — keistas reiš­kinys: ne itin ilga ir ne itin plati kuokštuotos žolės juosta, kurioje nedygsta joks už žolę aukštesnis augalas. Gali pasi­rodyti, jog visa tai tarytum perkelta iš kitur ir lygiai taip pat nedera prie aplinkos, kaip ir gražiai nušienautas rėžis apleistame didingame parke. Tačiau iš tikrųjų tos žolės juos­tos — kampos — toks pat pozityvus ir natūralus gamtovaiz­džio bruožas, kaip ir aukštieji miško medžiai ar saulės išde­ginta, kresna seradų augalija.

Vis dėlto, kaip ir buvo galima tikėtis, nariuotakojų esama ir šiuose plotuose. Nemažai skruzdėlynų ir termitynų yra se­radose, o kampose jų — nesuskaitoma daugybė. Kadangi čia, be žolių kuokštų ir retai pasitaikančių krūmokšnių ar papar­čių, beveik nieko daugiau nėra, tie kauburiai atrodo dar įspūdingiau. Stebėtinai kieti, panašūs į granito luitus, jie išsi­mėtę čia vienur, čia kitur ir nuolat primena, kad nuo skruz­dėlių bei termitų niekur nepasislėpsi. Centrinė Brazilija, ar ji būtų apaugusi mišku ir tamsi, ar beveik plika ir deginama saulės, yra vieta, kur žmonės linkę ilsėtis stovėdami. Atsisės­ti tolygu prisišaukti skruzdėlę. O čia ir šiaip pakanka puolė­jų, kurie prisistato ir be tokio akivaizdaus pakvietimo.

Nemažai skruzdėlynų ir termitynų yra se­radose, o kampose jų — nesuskaitoma daugybė
Nemažai skruzdėlynų ir termitynų yra se­radose, o kampose jų — nesuskaitoma daugybė

Kampos bent jau padeda žmogui susigaudyti aplinkoje. Miš­ke ar seradose buvo nesunku prarasti orientaciją ar paklysti, net ir stengiantis nenutolti nuo tako arba kelio. Krypties ju­timas sutrinka akimirksniu, ypač jei kas nors patraukia žvilgs­nį ir tu susidomi kokia spygliuota palme, užuot pabandęs įsidėmėti, kur esi. Paskui suskatęs dairytis ypatingų žymių ir jų neradęs, pamatęs, kad saulė zenite, greit gali pulti į pa­niką. Tačiau keliaudami su indėnais įsitikinome, jog miškas pilnas įvairiausių ženklų kaip ir šiuolaikinis miestas. Indėnas, nušovęs paukštį, paslepia jį medyje, palieka kone visai die­nai, o paskui pasiima, atėjęs iš priešingos pusės. Pokalbio lo­gika paprastai būna keistoka: „Kaip suradote tą medį? — „Jis buvo toje pačioje vietoje.”

Aquí nao tem nada (čia nieko nėra) — posakis dažnai kar­tojamas laukinėse Brazilijos vietovėse. Indėnai sakydavo atvirkščiai: „Miške yra visko. Jis tenkina visas mūsų reikmes — duoda mums maistą, rąstų statybai ir lapų stogui, medžiagos lankams ir strėlėms, vaistų ir vaisių.” Miškas — viskas arba niekas. Nelygu, kas jūs esate.

Viena iš tokio prieštaringumo priežasčių — skirtingi atė­jūnų ir senbuvių tikslai. Šio regiono — miškų, seradų ar upių — istorija rodo, kokie nevienodi, nors ir kryptingi buvo tie tikslai. Bandeirantės, ankstyvieji Brazilijos žvalgytojai, buvo greičiau sausumos piratai negu pasiaukojantys tyrinėtojai. Niekas iš taip trokštamo ir lengvai transportuojamo jų prisi­grobto turto savo verte negalėjo prilygti brangakmeniams. Nors tie vyrai ir pasakodavo apie sunkumus ir grįždavo ne visuomet susijuosę diržais iš indėnų ausų, vis dėlto gana dažnai atsigabendavo deimantų, aukso, smaragdų ir kitų gei­džiamų mineralų. Šiaurės Amerikoje didžioji dalis žmonių traukė į vakarus, norėdami įsikurti ir dirbti žemę. Dauguma tų, kurie brovėsi į Brazilijos gilumą, buvo linkę ne dirbti, o eksploatuoti žemės turtus. Brangieji akmenys labiausiai atitiko jų troškimus.

Turmalinai. Brazilijoje randami brangieji mineralai.
Turmalinai. Brazilijoje randami brangieji mineralai.

Netikėtai beveik tokią pat vertę įgijo ir kaučiukas, kurio medžiai — aukštieji kaučiukmedžiai, arba hevėjos, gerai au­go drėgnesniuose miškuose. Seringeirai irgi ne mažiau ties­mukiškai siekė savų tikslų — rinko kaučiuko sultis, šaudė į kiekvieną, kas pasipainiodavo jų kelyje, o patys dažniausiai būdavo beviltiškai įsiskolinę savo šeimininkams. Brangiųjų akmenų ieškotojams miškas buvo niekas, jei nerasdavo rei­kalingų mineralų. Seringeirams miškas irgi buvo niekas, jei geidžiamieji kaučiukmedžiai augo nepakankamai tankiai. Pa­prastam žmogui, galbūt bėgančiam nuo neteisybės ar baus­mės, taip pat atrodydavo, kad čia nieko nėra, kol jis neperprasdavo savito miško dosnumo.\

Latekso išgavimas iš kaučiukmedžio (Hevea brasiliensis), Amazonės atogrąžų miškuose.
Latekso išgavimas iš kaučiukmedžio (Hevea brasiliensis), Amazonės atogrąžų miškuose.

Indėnams miškas buvo ypač dosnus. Ne taip kaip lygumų indėnai šiaurėje, kurių visas reikmes patenkindavo vienas gy­vulys — bizonas, miško indėnai gyveno daug įvairesniame maisto sandėlyje. Kasmet subręsdavo keli vaisių bei riešutų derliai, nes žydėjimas tropikuose pasiskirstęs tolygiau nei vi­dutinio klimato zonoje. Miškuose gal ir nebuvo tiek kanopi­nių kaip daugumoje pasaulio ganyklų, tačiau juose buvo aps­tu šiaip įvairiausių žinduolių — elnių, tapyrų, šernų, beždžio­nių, visų dydžių katinių šeimos atstovų, net jaguarų. Skrai­dančių ir po žemę vaikštančių mėsėdžių gausybė liudijo, kad netrūko maisto tiems, kurie jo mokėjo ieškoti. Upės ir ežerai buvo žuvingi; daugybė žuvimi mintančių paukščių, ūdrų bei kaimanų tik patvirtina šį teiginį. Ten veisėsi ir kitokių paukš­čių: tiek neskraidančių emu, tiek sunkiųjų mutum, tiek pa­pūgų — didelių arų ir daugybė smulkesnių. Gentys skyrėsi prietarais bei pomėgiais, nes maisto pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo įpročio, tačiau miškas turėjo ką pasiūlyti bet kokiam skoniui — kad ir kai kurių palmių ūglius arba Phimeria medžių syvus.

Nors indėnai buvo pirmieji šių žemių šeimininkai, dauge­lis jų bendruomenių ilgainiui buvo išnaikinta. Neišvengiamos Naujojo pasaulio atradimo pasekmės, negailestingai pakeitu­sios Brazilijos gyventojų santykį (iš pradžių — milijonai in­dėnų ir palyginti nedaug europiečių; paskui — milijonai bra­zilų ir keli tūkstančiai indėnų), savo niokojančia jėga nepalietė tik kelių vietovių. Iš jų didžiausia, esanti į vakarus nur Gojo ir gerokai piečiau Amazonės, buvo maždaug pusės milijono kvadratinių mylių ploto. Milžiniška neištirta teritorija šalies viduryje tebebuvo mįslė netgi XX a. pradžioje, praėjus daugiau kaip 400 metų nuo pirmųjų kolonistų išlipimo Bra­zilijos pakrantėse. Kuo mažiau likdavo paslapčių kituose že­mynuose, atsivėrus Afrikai, atskleidus savo „tuštumą” Australijai, tuo nepaprastesnis ir paslaptingesnis atrodė tas kraš­tas Pietų Amerikoje. Nežinoma teritorija pačioje žemyno šir­dyje pasidarė spėliojimų objektas; ji negalėjo likti bevardė. Tada ir atsirado pavadinimas Mato Grosso.

Mato Grosso
Mato Grosso

Žodis „mato” turi keletą prasminių atspalvių — tai brūz­gynai, atkampi vieta, tankiais krūmais apaugusios nedirbamos žemės. Didžiausi tokie Brazilijos plotai ir buvo pavadinti Ma­to Grosu. Tą patį pavadinimą gavo ir viena didžiųjų Bra­zilijos valstijų — vakarų regionas su Kampu Grandžio, Kujabos miestais ir Šingaus aukštupiu. Šiandieną žmonės kalbėdami apie Mato Grosą, turi galvoje ir valstiją su aiškiomis ribomis, ir neapibrėžtą savitą pasaulį.

Mato Grosas yra tiek reali tikrovė, tiek ir praeities lie­kana. Toji valstija milžiniška — 390 000 kvadratinių mylių. Ji ribojasi su Amazone ir Para, kitom dviem didžiulėm Bra­zilijos valstijom, su Gojų, Minas Zeraju, San Paulu, Parana, Rondonijos teritorija ir netgi su dviem valstybėm — Bolivija ir Paragvajumi. Mato Grosas kartu ir legenda. Jau pats pa­vadinimas skamba ypatingai; panašiai kaip Timbuktu ar Mon­golija jis kupinas mįslingos potekstės, iš anksto susikurtų vaizdų. Pamatęs iškabą „Mato Groso kirpykla”, praeivis iškart suvokia, kokią reputaciją ir šlovę pelnęs šis vardas. Painiavą didina Mato Groso miestas, iš tiesų kukli, ne ką stambesnė už didelį kaimą gyvenvietė, betgi egzistuojanti kaip ir pats kraštas su savo praeitimi ir dabartimi.

Toji valstija milžiniška — 390 000 kvadratinių mylių. Ji ribojasi su Amazone ir Para, kitom dviem didžiulėm Bra­zilijos valstijom, su Gojų, Minas Zeraju, San Paulu, Parana, Rondonijos teritorija ir netgi su dviem valstybėm — Bolivija ir Paragvajumi
Toji valstija milžiniška — 390 000 kvadratinių mylių. Ji ribojasi su Amazone ir Para, kitom dviem didžiulėm Bra­zilijos valstijom, su Gojų, Minas Zeraju, San Paulu, Parana, Rondonijos teritorija ir netgi su dviem valstybėm — Bolivija ir Paragvajumi

Kuo tvirčiau indėnai laikėsi Mato Groso žemių, tuo labiau jos garsėjo, tuo labiau tikrovę gaubė legendos. „Nežinau ki­tos Pietų Amerikos vietos, apie kurią būtų tiek mažai auten­tiškos informacijos kaip apie šią centrinę plynaukštę; faktai taip susipynę su prasimanymais, kad neįmanoma nustatyti, kur prasideda vieni ir baigiasi kiti”, — 1928 m. rašė kapi­tonas Džordžas M. Dajotas. Kai nėra informacijos, kiekvienas gali kurti savas pasakas. Pulkininkas Persis Fosetas tikėjo, jog ten egzistuoja ištisa civilizacija. „Ar grįšime, pasiekę ko norėjom, ar paliksime savo kaulus ten pūti, vienas dalykas yra neginčijamas: senosios Pietų Amerikos ir, ko gero, prieš­istorinio pasaulio mįslė gali būti įminta, kai tie senieji mies­tai bus atrasti ir moksliškai ištirti. O jie yra, aš žinau…“

Šavantės indėnai Foseto nenužudė, tačiau išgarsėjo kaip pa­grindiniai Mato Groso citadelės gynėjai. Klajokliškas gyveni­mo būdas padėjo jiems ilgai priešintis, traukiantis nuo vienos upės prie kitos — pirmiausia prie Tokantinso, paskui prie Aragvajos ir galiausiai prie Rio das Mortės. Daugelį metų gentis žudydavo kiekvieną baltąjį, persikėlusį per „Mirusiųjų upę“, todėl brangiųjų rūdų ieškotojams ar kitiems pasienio gyventojams, pernelyg ilgai užsibuvusiems netgi vakariau Aragvajos, nuolat grėsdavo pavojus būti užpultiems. Sulig kiekviena mirtimi šavantės gentis vis labiau garsėjo. Anot vieno pranešimo, indėnai mokėjo bėgioti atbuli, kad pėdų kryptis suklaidintų persekiotojus. Jie turėjo vadą Apeveną, kuris nieko nelaukdamas atmesdavo atėjūnų dovanas. Tradi­cinis paprotys — palikti indėnams dovanų — neretai padė­davo pelnyti daugelio kitų genčių pasitikėjimą, o pačioms gentims — prarasti nepriklausomybę. Apevenas buvo pakan­kamai patyręs ir žinojo, jog šitokie susitaikymai dažniausiai baigiasi pavergimu arba mirtimi. Paliktus druskos maišus jis perpjaudavo, o visas kitas dovanas išmėtydavo. Apeveno atsa­kas buvo kuo aiškiausias, kaip ir kajapų genties šiaurėje bei kajabių vakaruose. Indėnas nesileido suviliojamas.

Šavantės indėnai. Daugelį metų gentis žudydavo kiekvieną baltąjį, persikėlusį per „Mirusiųjų upę“, todėl brangiųjų rūdų ieškotojams ar kitiems pasienio gyventojams, pernelyg ilgai užsibuvusiems netgi vakariau Aragvajos, nuolat grėsdavo pavojus būti užpultiems
Šavantės indėnai. Daugelį metų gentis žudydavo kiekvieną baltąjį, persikėlusį per „Mirusiųjų upę“, todėl brangiųjų rūdų ieškotojams ar kitiems pasienio gyventojams, pernelyg ilgai užsibuvusiems netgi vakariau Aragvajos, nuolat grėsdavo pavojus būti užpultiems

Keista, kad kartais abejojama Foseto mirties Aplinkybėmis, bet jo likimą gaubiančios įvairiausios legendos ir pasakojimai apie baltaodžius senius bei pusiau baltas šeimynas šiek tiek paaiškina daug svarbesnę legendą apie pačią vietovę — lau­kinį kraštą, kur prasimanymai užgožę tikrovę. Buvo galima tvirtinti, kad civilizacija egzistuoja, buvo galima netgi įsi­vaizduoti „Paslaptingą šalį“ (kaip kad padarė Konan-Doilis, taip pat įkvėptas paslaptingų baltų dėmių žemėlapyje), ta­čiau nėra jokio pagrindo stebėtis, kodėl Fosetas, jo sūnus ir sūnaus draugas negrįžo iš miškų. Toji Šingaus aukštupio tvir­tovė — net jei eitum iš vakarų ir tokiu būdu išvengtum tra­dicinio susidūrimo su šavantės gentim — knibždėte knibždėjo indėnų. Gandai apie baltųjų žmonių darbus turėjo būti ga­na plačiai pasklidę ir, aišku, įpūtę priešiškumo ugnį. Be to, vykdavo genčių tarpusavio karai, todėl ir dar trys anglai pui­kiausiai galėjo būti nužudyti. Iš kelių sunkių kelionių Fosetas sugrįžo sveikas ir gyvas, tačiau lošimas tokio pobūdžio rulete negarantuoja nuolatinės sėkmės. Tereikėjo tiems trims vy­rams, apsikrovusiems pirmoms sutiktoms gentims bei jų kai­mynams skirtomis dovanomis, susidurti su menkiausiu priešiš­kumu, vaidingu vadu ar pavydžiu, dovanų negavusiu kariu, ir jiems lengvai galėjo būti surengta pasala. Strėlės ar kuo­kos akimirksniu galėjo įvykdyti kerštą.

„Jeigu mes negrįžtume, — kalbėjo Fosetas, — nenorėčiau, kad mūsų ieškoti būtų pasiųsti gelbėjimo būriai. Tai pernelyg rizikinga. Jeigu nepasiseks man, turinčiam tokį patyrimą, tai maža vilties, kad pasiseks kitiems. Iš dalies todėl aš tiksliai nenurodau, kur keliausime.” Po poros metų į tas pačias vie­tas išvyko ne gelbėjimo, o paieškų grupė. Jos vadas kapito­nas Dajotas paskui rašė: „Man ir visai mano grupei nekyla abejonių, kad pulkininkas Fosetas ir jo bendražygiai žuvo pakliuvę į priešiškų genčių rankas.”

Niekas nesužinos, kurie indėnai buvo jiems priešiški ir ko­dėl. Dažniausiai dėl Foseto mirties kaltinama kalapalų gentis; anot vieno pasakojimo, Fosetas buvo užmuštas kuokomis, kai su savo sūnum Džeku ir Raliu Rimeliu kopė į upės krantą, ką tik išėję iš supykusio kaimo. Paskui buvo greit susidorota su abiem vaikinais, dovanos išmėtytos, o visi trys kūnai už­kasti. Dajoto nuomone, jie buvo nužudyti maždaug ketvirtą kelionės dieną, eidami į rytus nuo Kuluenės upės, vadinasi, ne per toliausiai nuo naujojo kelio, kurio tiesimas ir buvo akstinas šiai ekspedicijai.

Tam tikra prasme Persis Harisonas Fosetas nežuvo ir nie­kados nežus. „Dajoto ekspedicija sugrįžo nieko neįrodžiusi,— gerokai vėliau rašė kitas Foseto sūnus Brajanas. — Ji net ne­įrodė, kad Foseto grupės būta tose vietose… Tai grynai ka­pitono Dajoto nuomonė, kad mano tėvas buvo nužudytas… Mūsų šeima negali laikyti (jo tvirtinimo) neginčytinu ir ga­lutiniu.”

1932 metais į Braziliją išvyko kiek nerūpestingiau nusitei­kusi grupė, vadovaujama Piterio Flemingo. „Vykdami į šią pramoginę ekspediciją, neužmirškite įsimesti kokį ginklą, — rašė The Times, — ir jeigu bus įmanoma, išsiaiškinkite velio­nio Foseto likimą.” Vėliau, kai pasiirstę po Aragvają jie grį­žo, Flemingas rašė: „Londone aš buvau linkęs šaipytis iš Dajoto nesėkmės rasti įtikinamų ir galutinių Foseto likimo įro­dymų, nes viskas buvo tarsi ranka pasiekiama; dabar, paty­ręs tuos sunkumus, kuriuos turėjo nugalėti Dajotas, aš jau nesišaipau.”

Fosetas pradingo 1925 metais. Tuo laiku pasaulis jau buvo beveik ištyrinėtas. Be Singaus anklavo, Žemėje neliko kitos vietos, kur būtų galėjusi gyvuoti dar neatrasta civilizacija, todėl Foseto dingimas atrodė juo dramatiškesnis. Pasaulis nie­kuomet nesitaikstė su baltomis dėmėmis žemėlapyje ir, nepa­kęsdamas tokių tuštumų, arba skleisdavo absurdiškus gandus, arba imdavo jas intensyviai tyrinėti. Singus negalėjo išsilai­kyti ilgiau nei bet kuri kita citadelė. Tiesiog keista, kad jis ir taip ilgai gyvavo. Žmonės jau skraidė per Atlantą, o Sin­gus dar vis buvo neliestas, tačiau kaip tik lėktuvai ir padarė tam galą.

Ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje generolas Rondonas, atjaučiantis indėnus, nes ir pats buvo metisas, kurio gyslo­mis tekėjo pusiau indėnų kraujas, pradėjo tyrinėti nuošalius Mato Groso valstijos šiaurės rytų plotus. Panašaus pobūdžio darbą jis dirbo visą savo ilgą gyvenimą; 1910 metais jo pas­tangomis buvo įkurta garsioji Indėnų globos tarnyba (IGT), ir jo garbei milžiniška teritorija vakaruose pavadinta Rondonijos vardu. Tomis pirmosiomis Singaus žlugimo dienomis kartu su juo dirbo trys broliai iš didžiulės San Paule gyve­nančios Vilas Bojų šeimos. Visiems trims jau buvo po dvi­dešimt su viršum, kai jie pasirodė tame regione: vyriausias buvo Orlandas, paskui — Klaudijus, o jauniausias — Leonar­das. Po 1946 metų praktiškai visoms ekspedicijoms į Singaus aukštupį vadovavo vienas iš tų trijų vyrų.

Paprastai broliai skverbėsi į krašto gilumą, kirsdami picadas ir tūpimo takus lėktuvams, pristatantiems reikmenis. Pikada — tai takas, tinkamas keliauti per mišką ir savanas; jo plotis gali būti kuo įvairiausias. Svarbu tik nenukrypti nuo tiesios linijos ir iškirsti kelyje pasitaikančius medžius, krūmus bei ūglius. Pikadoje esi saugus, ja gali greitai ir laimingai sugrįžti į bazę. Penktojo dešimtmečio pabaigoje Vilas Bojų ekspedicija į Šingaus krašto gilumą buvo iškirtusi 650 mylių pikadų; iki šiol Klaudijus apie tai šneka su dideliu susijaudi­nimu. Ten jie įrengė dar vieną tūpimo taką, pastatė kelias lūš­neles ir tą avanpostą pavadino Kapitonu Vaskonsela — tuo pa­gerbdami žmogų, 1924 m. išdrįsusį tyrinėti Singų. „Tuo metu džiunglės jau buvo beveik nugalėtos,— pasakė Orlandas,— bet nereikia užmiršti, kad jas nugalėjo lėktuvai.”

Pikada — tai takas, tinkamas keliauti per mišką ir savanas
Pikada — tai takas, tinkamas keliauti per mišką ir savanas

Netrukus Leonardas mirė, ir pagal krašto, taip ilgai skendėjusio legendose, tradicijas apie jo mirtį pasklido visokiausių egzotiškų gandų. „O juk jis mirė, — pasakoja Klaudi­jus, — nuo mitralinio vožtuvo sukalkėjimo. Gojanijoje jam buvo sėkmingai padaryta operacija, bet, užsiuvus krūtinės ląs­tą, po 30 minučių ištiko kolapsas, ir jis mirė.” Broliai jo vardu pavadino centrinį Singaus avanpostą. Nuo pat įkūrimo abudu broliai stengėsi šį avanpostą ir jo turtingas apylinkes paversti indėnų prieglobsčiu.

Didėjant išorinio pasaulio spaudimui, toks prieglobstis buvo mirtinai reikalingas. Beveik visur indėnų padėtis sunkėjo. Kulkos ir epidemijos toliau skynė aukas, o anksčiau neįveikia­mų genčių pasipriešinimas sumažėjo, kai tik išryškėjo jų silp­nosios vietos. Indėnai mirdavo kaip musės, jų gimdavo vis mažiau ir mažiau — jie tiesiog nyko. Teoriškai jų likimu vis dar rūpinosi Indėnų globos tarnyba — Rondono įkurta orga­nizacija, kurios devizas buvo „jei reikia mirk, bet nežudyk”.

1967 m. IGT netikėtai buvo paleista, o iš paskelbtų jos pa­leidimo priežasčių paaiškėjo, kodėl indėnai taip sparčiai nyko. Brazilijos Vidaus reikalų ministerijos paskirta komisija 20-ies tomų ataskaitoje atskleidė kai kuriuos faktus. Ji rado įrody­mų, kad indėnai buvo žudomi masiškai, naudojant dinamitą, kulkosvaidžius, arsenu užnuodytą cukrų. Iš 700 Tarnybos dar­buotojų 134 buvo patraukti į teismą, o dar 200 neteko darbo. Vien per dvejus metus (1964—1966) jos direktorius įvykdė 42 nusikaltimus: netiesiogiai dalyvavo keliose žmogžudystėse, kankinimuose, nelegaliai pardavinėjo žemes.

Tyrimui vadovavęs Žaderas Figueiredus Korėja apskaičiavo, jog šimtai indėnų buvo nužudyti, o tūkstančiai mirė dėl blogų sąlygų. Tyrimų ataskaitose sukrėtė ne tiek aplaidumas — nesiskaitymas su indėnais, jų problemų nępaisymas, kiek šiurpus, tiesiog nežmoniškas žiaurumas. Kaip galėjo „Cesnos” pi­lotas skraidyti virš indėnų kaimelio ir mėtyti dovanas, vilio­damas žmones iš būstų, kad paskui paleistų kitą siuntą — dinamito paketą?! Kaip buvo galima skiepyti indėnams raupų virusą, norint užvaldyti jų žemes?!

1823 metais Žozė Bonifasijus pareiškė: „Mes privalome nie­kuomet neužmiršti, jog esame šią šalį užgrobę, bet taip pat negalime užmiršti, jog esame krikščionys.” Kruvina užmaršu­mo epidemija siautė ir prieš, ir dar kurį laiką po šio atviro pareiškimo. Į indėnų žemes nuolat buvo kėsinamasi, ir galų gale neįveikiamoji Mato Groso tvirtovė žlugo. Tai įvyko be jokių lemiamų kautynių, kurias būtų galėję užfiksuoti istori­kai. Viską padarė lėktuvai, ligos, klasta ir tarytum nekaltas, tačiau atkaklus krašto žvalgymas, palikęs daugybę pikadų. Viskas baigėsi be jokio triukšmo. Staiga paaiškėjo, jog prie­šintis beprasmiška, ir galinga šavantės tauta virto saujele be­jėgių, prie naujų sąlygų nesugebančių prisitaikyti indėnų, pa­našių į sumuštos kariuomenės likučius.

Į indėnų žemes nuolat buvo kėsinamasi, ir galų gale neįveikiamoji Mato Groso tvirtovė žlugo
Į indėnų žemes nuolat buvo kėsinamasi, ir galų gale neįveikiamoji Mato Groso tvirtovė žlugo

Žlugus Šingaus tvirtovei ir neįtikėtinai greitai nykstant jos gyventojams, tik nedaugelis galėjo tuoj pat ir visapusiškai įvertinti pasikeitusią situaciją bei jos prasmę. Be to, šešta­jame dešimtmetyje Brazilija kentė trečiosios sostinės kūrimo kančias. Pirmoji jos sostinė buvo Salvadoras, antroji — Rio de Ženeiras, bet netikėtai šalies politinė reputacija ir diduma finansų buvo pastatyta ant kortos. Buvo ruošiamasi gigantiš­kam, daug išlaidų ir energijos reikalaujančiam šuoliui į kraš­to gilumą. Seniai buvo kalbama, kad Brazilija pernelyg prisi­rišusi prie vandenyno pakrantės, ir jau senokai buvo išrinkta vieta naujajai sostinei. Pasaulyje būta ne vieno atvejo, kai būdavo pastatoma nauja sostinė, pavyzdžiui, Vašingtonas, Niudelis, Ankara ir Kanbera. Tai ir Brazilija staiga nusprendė, jog Brazilijos miestas turi būti pastatytas. Nuotaikos šalyje tokiai permainai tiko. Pinigų netrūko, buvo ir žmogus, ga­lintis energingai imtis šio reikalo, — tuometinis prezidentas Zuskelinus Kubičekas. 1960 m. balandžio 21 dieną naujoji sostinė buvo oficialiai įkurta.

30470
Zuskelinus Kubičekas (Juscelino Kubitschek) Brazilijos prezidentas 1956 – 1961 m.

Brazilijos miestas yra už 600 mylių į šiaurės vakarus nuo Rio de Zaneiro. Iš jo arčiau iki tariamos Foseto mirties vietos negu iki buvusios sostinės vandenyno pakrantėje. Naujos sostinės atsiradimas labai padėjo įgyvendinti kelio iš pietų į šiaurę tiesimo planą ir taip pasiekti tuščius nenaudojamus plotus. Iš Rio įmanoma automobiliu nuvažiuoti į Braziliją, o iš jos per tris vargų dienas nusigauti net iki Beleño prie Ama­zonės žiočių, tačiau nepaprastai sunku, beveik neįmanoma nukeliauti sausuma iš teritorijų, esančių Brazilijos miesto va­karuose ir pietvakariuose, į dar vakaresnius miestus prie Amazonės — Santareną ar Manausą, kur puošnus kaučiuko karštligės laikų palikimas neįprastai susipynęs su dabartimi. Tad buvo sukurtas planas iš Mato Groso valstijos centro nu­tiesti kokių 1 200 mylių ilgio kelią ligi milžiniškosios Amazo­nės. Jis turėtų prasidėti Garso ir Aragvajos upių santakoje ir pirmiausia kilti į šiaurę iki garsiosios Rio das Mortės — se­nojo pasienio vandens kelio, o toliau eiti į šiaurę išilgai Serą du Ronkadoro, virtinės neaukštų kalnų, kurie visuomet buvo laikomi pagrindiniu kadaise grėsmingų šavantės indėnų prie­globsčiu.

Toliau, kol pasieks Manausą, kelias turės aplenkti kiek įma­noma daugiau upių, bet neišvengiamai keletą iš jų kirs. Vi­sos didžiausios šio krašto upės teka į šiaurę, paklusdamos Ama­zonės traukai, ir pirmoji upė, kurią reikės įveikti, bus Šingus. Jo ištakos — tikras labirintas, todėl šis kliūčių ruožas neįkandamas jokiam kelių inžinieriui, tačiau galų gale, kai Šingus jau būna surinkęs visus savo aukštupio intakų van­denis, daugybę problemų pakeičia viena, nors šuolis tuomet ir turi būti platesnis negu anksčiau. Planuotojai manė, jog fon Martijaus krioklys — tinkamiausia vieta tiltui, tad punk­tyrinė linija žemėlapiuose pasuka nuo Serą du Ronkadoro į šiaurės vakarus, link to taško.

Paskui punktyras pradeda vingiuoti ir atklysta prie Kašimbaus. Kur kelias eis po to — ar toliau į vakarus, per Tapažo ir Madeiros upes į Manausą, ar atkirtęs mažesnį neištirto krašto gabalą, pasuks tiesiai į šiaurę, į Santareną, pietiniame kelio gale dar buvo nežinoma. Tiesiausias kelias nuo Aragarso iki Kašimbaus būtų mažiausiai 600 mylių ilgumo, todėl turėjo pa­kakti laiko tolesnei krypčiai nustatyti, kol bent iš dalies bus įgyvendintas ganėtinai sunkus uždavinys pietuose.

Šiaip ar taip, sėkmingai įkūrus Brazilijos miestą ir krašto finansams kol kas nekeliant susirūpinimo, Centrinės Brazilijos fondas galėjo toliau planuoti didįjį šiaurės kelią. Ši organi­zacija, įsteigta prezidento Žetulijaus Vargaus 1942 m. buvo atsakinga už visus pagrindinius to regiono projektus ir kelią pradėjo tiesti daug anksčiau, negu Brazilija oficialiai tapo ša­lies valdymo centru. 90 mylių atkarpa nuo Aragarso iki Savantinos — pirmas neryžtingas šuolis į šiaurę — buvo baigta šeštajame dešimtmetyje, bet tolesni darbai sustojo prie Rio das Mortės. Ant tos upės kranto pastatytas Savantinos mies­tas, turintis ligoninę, bažnyčią, aerodromą, plektrą, futbolo aikštę, toli gražu neprilygsta Brazilijai, bet visgi suplanuotas naujoviškai, kad ir kukliai. Aplink aikštę išsirikiavę dailūs bungalai, iš jos veda tiesios gatvės, tačiau netoliese — neiš­vengiamas vargingų lūšnų miestelis. Jame nėra gatvių, tik pa­prasčiausiai negrįsti takai. Namų sienos iš dumblo ir medžio, o stogai daugiausia dengti palmių lapais. Čia tvarkosi patys gyventojai, o ne projektuotojai.

Toliau pasroviui yra išlikusių šavantės indėnų stovykla. Retkarčiais indėnai nueina į Savantiną, šitaip pavadintą jų garbei, pasidairyti, paelgetauti ar tiesiog prastumti dienas. Miestelio dulkėse jie palieka savo plačių pėdų atspaudus, pa­tys atrodo baisiai netvarkingi su senais, sunešiotais europietiškais drabužiais. Jų plaukai dar vis apkirpti šavantės sti­liumi — labai trumpi viršugalvyje ir ilgi užpakalyje, o prie­kyje kirpčiukai; ir sudėjimo jie vis dar tokio pat tvirto kaip ir karingieji protėviai, tačiau Savantinoje šavantės indėnams vie­tos nebėra. Vienas iš jų dirba mechaniku dirbtuvėje ir plau­kus nusikirpęs lygiai, bet didžioji indėnų dalis nedalyvauja senosiose jų žemėse įsikūrusio miestelio gyvenime.

Indėnai pasakoja, jog kadaise jie medžiodavę papūgas aras, kad galėtų prisipešti ryškių plunksnų, jaguarus — kad turėtų nagų vėriniams, o kaučiuko rinkėjus — kad įsigytų žvejybai kabliukų, nes kabliukai kaučiuko rinkėjų kišenėse buvo toks pat įprastas daiktas kaip ir nagai ant jaguarų letenų. Da­bar šavantės indėnai paprasčiausiai kaulija kabliukų, baterijų žibintuvėliams arba fūmo preto (tabako), o paskui kėblina at­gal į savo kaimą. Jiems nerūpi Savantinos miestelio proble­mos, o juos įveikusi Brazilija dabar dedasi jų nepastebinti.

Anodorhynchus hyacinthinus
Indėnai pasakoja, jog kadaise jie medžiodavę papūgas aras

Septintajame dešimtmetyje Centrinės Brazilijos fondas pra­dėjo ruoštis antram šuoliui į šiaurę. Jis pastatė du tiltus Aragarse; vieną — per žalius Aragvajos vandenis ir beveik tuoj pat kitą — per rudąjį Garsą, tačiau nė vieno tilto Šavantinoje. Vietoj tilto ten buvo įrengtas keltas, kuriuo ir buvo pervežta viskas, ko reikėjo kelio tiesimui toliau į šiaurę. Ke­lias turėjo kirsti dar vieną nemažą upę — Areonišą, Rio das Mortės intaką, todėl per ją buvo permestas nedidelis tiltas, bet vėliau buvo stengiamasi nenukrypti nuo takoskyros. Va­dinasi, buvo stengiamasi laikytis kiek įmanoma vakariau visų upių, tekančių į rytus link Rio das Mortės, bet ryčiau tų, kurios neša savo vandenis į Singų. Naujojo kelio pylimą atstojo Savantinos šiaurėje snaudžiantys Serą du Ronkadoro kalnai. Juos galų gale reikėjo pažadinti.

Tiesėjai nuo pat kelto skynėsi kelią per seradų brūzgynus, gumbuotų, žemaūgių medžių karaliją. Vietomis, kur tik būdavo vandens, skatinančio vešlesnį augimą, pasitaikydavo ir aukštes­nių, palankiomis aplinkybėmis pasinaudojusių medžių. Judė­jimas į priekį tuomet sulėtėdavo, tačiau buldozeriai, kirviai ir ugnis efektyviai naikino augaliją. Kelias buvo grindžiamas čia pat iškastomis uolienomis. Nedideli tiltai per upelius irgi dažniausiai buvo statomi iš vietinių medžiagų: iš laterito — masyvios atramos, galinčios atlaikyti kas vasarą plūstantį van­denį, iš ilgų rąstų — pats tiltas. Apvalūs tinkamų medžių kamienai pirmiausia būdavo aptašomi, o paskui supjaustomi pagal upelio plotį. Visi tokie tiltai buvo statomi pagal vieną šabloną — du rastai viename šone ir trys kitame, kad bet koks automobilis galėtų patogiai apžergti tarpą, bet visuomet stebėdavaisi šia kreivašone ekonomija, matydamas, kaip buk­suoja dideli sunkvežimiai, mėgindami įveikti įkalnę.

Tiesėjai nuo pat kelto skynėsi kelią per seradų brūzgynus, gumbuotų, žemaūgių medžių karaliją
Tiesėjai nuo pat kelto skynėsi kelią per seradų brūzgynus, gumbuotų, žemaūgių medžių karaliją

Maždaug už 170 mylių į šiaurę nuo Savantinos prieš kelio tiesėjus staiga išdygo miškas. Krūmynai virto bekraščiu miš­ku, todėl darbai sulėtėjo. Iš abiejų kelio pusių reikėjo kirsti dvi gana plačias juostas keliui nuo virstančių medžių apsau­goti. Miško masyve atskiriems medžiams nebaisios jokios aud­ros, nes jie vieni kitus prilaiko. O iškirtus proskyną, krašti­niai medžiai liko iš vienos pusės be jokios atramos. Menkiau­sias vėjelis juos išversdavo taip lengvai, jog atrodė neįtikėti­na, kad anksčiau jie galėdavę atlaikyti po kelias smarkias audras per metus. Tad inžinieriai žengdami į priekį palikdavo glotnų rudą (arba rausvą, ar geltoną) naujutėlaičio kelio ruožą su ne tokiais tvarkingais išgriauto miško pakraščiais iš šonų. Jų nereikėjo taip švariai išvalyti, ir jie tapo šaknų, gigantiš­kuose laužuose nebaigusių degti medžių ir susidėvėjusių įren­gimų dalių sąvartynu. Į tą „niekieno žemę” medžiai galėjo virsti kiek tinkami; tą jie ir darė.

1965 m. Brazilijos vyriausybė, suprasdama, kad per neliestą kraštą tiesiamas kelias suteikia nepaprastas galimybes moks­liniam darbui, išsiuntinėjo pakvietimus įvairių šalių vyriausy­bėms. Juose buvo paaiškinta, kad pasidarė pasiekiami didžiu­liai plotai Mato Groso šiaurėje bei Paros ir Amazonės vals­tijose, ir šalys buvo kviečiamos bendradarbiauti naujo krašto tyrinėjimuose. Mokslininkai galės tyrinėti šimtus mylių ne­liestos teritorijos, netampydami visos mantos, kaip paprastai kad būna ekspedicijose, nes viskas: maistas, transportas, de­galai ir darbo reikmenys bus galutiniame tiesiamo kelio punkte.

Pasiūlymas tyrinėti paskutinę didžiulę dar visai nepažįsta­mą mūsų žemės teritoriją turėjo milžinišką reikšmę. Britanija gavo pakvietimą per savo ambasadą Brazilijoje, o ambasada persiuntė jį į Karališkąją geografų draugiją Londone. Paskui buvo informuota Karališkoji draugija; ji irgi labai susidomėjo pasiūlymu. Jos ekspedicijų komitetas pabrėžė, jog kelias eis per „vieną iš nedaugelio pasaulyje likusių plotų, kurie anks­čiau buvo mokslininkams nepasiekiami ir kurie žada puikias galimybes unikaliam tyrinėjimui”.

Karališkoji geografų draugiją
Karališkoji geografų draugiją

Karališkoji draugija ir Karališkoji geografų draugija 1966 m. gegužės mėnesį į Braziliją nusiuntė žvalgymo grupę. Buvęs Užjūrio teritorijų vystymo ministerijos patarėjas žemės ūkio klausimais A. F. Makenzis ir jaunas zoologas iš Lesterio uni­versiteto Jenas Bišopas praleido ten šešias savaites. Brazilijoje prie jų prisijungė botanikas Deividas Hantas iš Londono ir Niujorko botanikos sodo darbuotojas H. S. Irvinas. Ši grupė keliavo iš Rio į Braziliją, paskui per Gojaniją ir Rio Verdę į Aragarsą, o toliau — naujuoju keliu. Ji pasiekė Savantiną, persikėlė keltu per Rio das Mortę ir nusigavo į priešaki­nes tiesiamo kelio pozicijas, kurias nuo galutinio tikslo — Amazonės — dar skyrė tūkstantis mylių.

Žvalgų grupės ataskaita buvo kupina entuziazmo. Jie tvir­tino, jog kraštas nuostabus, o keliui tolstant į šiaurę, jis bus netgi dar nuostabesnis. Antra vertus, naujasis kelias labai patogus, vadinasi, kraštas tuojau pat bus pradėtas eksploatuoti ir jį sutryps dvidešimtasis amžius. Todėl reikia nepaprastai skubėti. Tos vietos turi būti ištirtos, kol jos dar nepradėtos naudoti. Kitas akstinas tyrinėjimui — indėnai, kuriems krašto eksploatavimas smogs smūgį kaip ir jų miškams.

Londono sprendimu Jenas Bišopas buvo paskirtas ekspedi­cijos vadovu ir išsiųstas į Braziliją, o pirmoji mokslininkų grupė turėjo atvykti dviem mėnesiais vėliau. Kartu su Jenų iškeliavo medicinos sesuo Andžela, ne per seniausiai tapusi jo žmona. Abi Karališkosios draugijos, puikiai prisimindamos, kad vadovo sumanymas pasiimti žmoną į anksčiau jų organi­zuotas ekspedicijas būdavo visais atžvilgiais nepriimtinas, šį­kart neišsigando Jeno vedybų, įvykusių jau po jo paskyrimo vadovu. Šiaip ar taip, jis nemanė nusileisti ir jaunosios žmo­nos Anglijoje palikti neketino.

Jenas turėjo nurodymą Rio de Žaneire ir Brazilijoje pirmiau­sia aplankyti įtakingus žmones, pasistengti, kad muitinėje ne­kiltų problemų dėl ekspedicijos bagažo, sutvarkyti viską taip, kad atvykę mokslininkai pačiu trumpiausiu maršrutu pasiektų numatytą vietą, kurią jis pats bus parinkęs. Siunčiant ekspe­dicijas į Antarktidą ar kokią negyvenamą salą, susiduriama tik su vienos rūšies problemomis — tomis, kurias sukūrusi pati gamta. Siunčiant tyrimų grupę šiaip į kokią šalį, kai jūsų paslaugoms lėktuvai, autobusai ir visa kita, prisideda ir kitokio pobūdžio kliuvinių. Keliaudamas į vakarus nuo Bra­zilijos pajūrio, patiri, kaip sulig .kiekviena mylia biurokrati­nius pavojus ir sunkumus keičia šiurkštėjančios aplinkos pa­vojai ir sunkumai. Kai kuriems žmonėms labiau patinka gin­čytis su muitinės valdininku, negu brautis į laukinių kraštą. Kiti mieliau pasirinktų pelkes ar bičių spiečių negu biurokra­tines aklavietes. Brazilijoje ekspedicijos laukė abiejų rūšių sunkumai.

Abi draugijos šį rizikingą žygį į Mato Grosą iš pradžių bu­vo pavadinusios Ekspedicija į Centrinę Braziliją. Vėliau šio pavadinimo buvo atsisakyta kaip pernelyg neapibrėžto ir pasi­rinktas naujas: Šavantinos—Kašimbaus ekspedicija. Nors Savantina yra Mato Grose, o Kašimbus — Paros valstijoje, kelias ga­liausiai turėjo sujungti abi gyvenvietes. Šavantina jau buvo klestintis miestelis, besiplečiantis tiek planuotai, tiek neplanuotai, tuo tarpu Kašimbus turėjo ne ką daugiau kaip pava­dinimą ir lėktuvų tūpimo taką. Jis laukė, kol jį pasieks kelias ir jis pagaliau suklestės, išsiplės ir pradės normalų gyvenimą. Todėl Šavantinos—Kašimbaus kelias — tai kelias iš realybės į troškimus, iš dabarties į ateitį; tai ekspedicijos siekių išraiška, nors nė vienam iš dalyvių taip ir nepavyko priartėti prie Ka­šimbaus mažiau nei per šimtą mylių, nebent tik skrendant lėk­tuvu. Kelias perėjo per Šavantiną, pereis ir per Kašimbų, o jo tiesimas ir davė akstiną šiai ekspedicijai, Šavantinos—Kašim­baus ekspedicijai.

Betgi abi gyvenvietės — tik taškeliai žemėlapyje, o kelias, jį galutinai pabaigus, atrodys kaip siūlelis tuose milžiniškuo­se žemės plotuose. Nuo Šavantinos iki šiauriau esančios Pa­ros valstijos sienos — 400 mylių. Nuo Aragvajos iki Šingaus — maždaug 200 mylių, o šios didžiosios upės aukštupys — tai kvadratas, kurio kiekviena kraštinė ilgesnė nei 200 mylių. At­vykęs prie Paros sienos arba prie Šingaus upės, pasiektum visiškai ne kokį kitokį kraštą, kurio įdirbtos žemės tolumoje ribotųsi su Serą du Ronkadoro kalnais, bet pamatytum, kad čia vis tokia pat nenaudojama teritorija, ir tik suvoktum, ko­kia ji bekraštė. Šavantinos kelią galima palyginti su vienišu takeliu tokiame plote kaip Europa. Baugu sustoti nukeliavus juo, sakysim, šimtą mylių, kai žinai, kad šimtus mylių į va­karus, šiaurės vakarus ar šiaurę nėra jokio kito kelio. Dar neramiau skristi virš to kelio ir matyti, koks jis vienišas tose platybėse. Važiuojant mašina, kelias atrodo be galo svarbus. O kokį nepaprastą įspūdį patiri, kai skrendi virš jo, retkar­čiais netgi pamesdamas jį iš akių toje žalumos jūroje! Šio pla­netos kampelio mastą sunku įsivaizduoti.

Naujasis kelias perskros mišką tarsi XX amžiaus chirurginis peilis
Naujasis kelias perskros mišką tarsi XX amžiaus chirurginis peilis

Taip pat sunku suvokti, jog čia nėra gyventojų. Kai ke­liaudamas po Afriką pasirenki kokią tuščią vietą stovyklai ar piknikui supranti, koks reliatyvus jos gyventojų tankumas. Žmonės išdygsta iš nežinia kur ir akimirksniu sugriauna vie­nišumo iliuziją. Kai važiuodamas per Sirijos dykumą paimi „balsuotojus”, stovinčius ant smėlio kopos ir pageidaujančius, kad juos pavėžėtum iki kokios kitos vienišos kalvelės tuš­čiuose smėlynuose, supranti, jog tas kraštas ne toks jau negy­venamas, kaip atrodo. Didžiuosiuose Mato Groso plotuose taip nėra.

Kosmonautai yra pasakoję, kaip sunku aptikti kokių nors įrodymų, kad mūsų planetoje gyvena žmonės. Didieji miestai dažniausiai būna paskendę dūmuose, o dauguma kitų žmogaus padarytų daiktų per maži, kad galėtum įžiūrėti iš orbitos. Tai­gi ir žalieji plotai, esantys maždaug už 800 mylių į šiaurės vakarus nuo Rio de Žaneiro, pernelyg nesiskiria nuo kitų didžiųjų planetos plotų, panašių savo žaliais ir rudais atspal­viais. Net jeigu kosmonautas būtų nusileidęs žemiau dar ta­da, kai šiuose kraštuose karaliavo indėnai, jis vis vien būtų pamatęs tik mylių mylias miškų bei krūmynų ir vargu ar būtų pastebėjęs kokių gyventojų. Indėnai turėjo savo neįžiū­rimus takus, tačiau žemės veido jie nekeitė. Joje jie medžio­jo. Skynėsi jos vaisius. Rinkosi medieną lankams, būstams ir kanojoms. Jie tik naudojosi juos supančiu pasauliu, bet jo neperdirbinėjo. Jie nedarė taip, kaip moko Pradžios knyga: „Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir ją paverkite.” To­dėl nei jų atėjimas, nei pasitraukimas niekam žalos nepadary­davo. Vien dėl šitos priežasties apie tas vietas galima kalbėti kaip apie nesudrumstą rojų, dalelę praeities, savarankiškai egzistuojantį pasaulį.

Karališkųjų draugijų ekspedicija iš pradžių užsibrėžė tikslą ištyrinėti visas žemes aplink jau nutiestą šiaurės—pietų kelio atkarpą. Nors tas kelias — tik menkas įbrėžimas Žemės pa­viršiuje, per jį galiausiai pakis dešimtys tūkstančių kvadratinių mylių, ir ekspedicijos stovyklų vietos bus įtrauktos į permai­nų verpetą kaip ir šimtai kitų kol kas bevardžių ir nepastebi­mų taškelių žemėlapyje. Dar nėra patikimų topografinių re­giono žemėlapių, tik aeronuotraukos ir pagal jas sudaryti žemėlapiai, kurių netikslumas dar sykį įrodo, koks nuošalus šis senovinis pasaulis. Bėgant laikui, visa tai pasikeis. Atsiras ir žemėlapių, atsiras ir užterštumo problema, ir erozija, ir susirūpinimas gamtos apsauga. Viso to priežastis bus kelias, lei­dęs pasiekti tuos kraštus. Nelyginant menkutis plyšelis už­tvankos pylime jis galiausiai bus priežastis savotiško potvy­nio, kokį šiuolaikinis žmogus neišvengiamai sukelia beveik visur, kur tik žengia.

Tačiau kai Jenas ir Andžela Bišopai iškeliavo iš Londono į Rio, kelias dar buvo naujas, o rojaus sodas, kurį jie tyri­nės kartu su kitais mokslininkais, dar buvo neliestas, nenukentėjęs. Teritorija, taip ilgai buvusi tuščia, paskui tapusi indėnų prieglobsčiu, o dar vėliau taip liūdnai daugumos tų pir­mųjų gyventojų netekusi, buvo fantastiškas praeities dividen­das. Kelias skrodė ją tarsi dvidešimtojo amžiaus chirurginis peilis, o savo infekciją šis amžius skleidžia nesulaikomai ir kur tik įmanydamas. Reikėjo skubėti. Kraštas veikiai atsidurs antrųjų paveldėtojų rankose, o naujieji šeimininkai nė negal­vos tausoti palikimo. Jis bus neatpažįstamai pakeistas.

Entonis Smitas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.