Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Margasis upėtakis museline meškere

in Patarimai žvejui

Margasis upė­takis — viena gražiausių žuvų, gyve­nančių mūsų vandenyse. Ant jo kūno ir ant nugarinio peleko yra juodų ir raudonų dėmelių, jos apjuostos šviesiu lankeliu. Žuvies šonai turi auksinį at­spalvį, šviesus riebalinis pelekas bai­giasi geltona viršūne. Margojo upėta­kio varsos kinta priklausomai nuo to, kokiuose vandenyse jis gyvena: švariuose vandenyse būna šviesesnis, tam­sesniuose jo varsos tamsėja. Vienuose vandenyse gyvenančių upėtakių mėsa esti balta, kituose — daugiau ar ma­žiau rausva arba oranžinė.

Upėtakiai minta vėžiagyviais, vabz­džių lervomis ir vabzdžiais, moliuskais, žuvytėmis (ypač mėgsta medžioti rai­nes), varlėmis, smulkiais žinduoliais.

Nedideli upėtakiai laikosi mažais bū­reliais, o didesni gyvena vieniši. Upė­takiai vengia atviro vandens, ypač die­ną, ir didesnę laiko dalį praleidžia tūnodami įvairiose slėptuvėse po akme­nimis, šaknimis, olose. Iš savo buvei­nės jie budriai seka artėjantį grobį, staigiai jį čiumpa ir grįžta atgal. Savo vikrumą upėtakiai parodo, kai ima vai­kytis ant vandens nukritusius vabz­džius, kuriuos griebia su triukšmu, kar­tais net iššokdami iš vandens. Išgąs­dintas upėtakis plaukia labai greit, me­tasi nuo vienos slėptuvės prie kitos.

Muselininkai margąjį upėtakį vertina ne tik tai dėl skanumo bet ir dėl jo atsargumo, stipraus pasipriešinimo, neužmirštamos kovos, kurioje ši žuvis dažnai nugali.

Šaltuose Kolos ir Karelijos ežeruose (Ladogoje, Onegoje, Topozere ir kt.) gyvena ežeriniai upėtakiai — Salvelinus namaycush. Šių žuvų kūnas aukščiau ir žemiau šoninės li­nijos padengtas X pavidalo dėmelėmis.

Jauni upėtakiai minta vabzdžių ler­vomis, vabzdžiais, vėžiagyviais, suau­gę — žuvimis.

Po neršto, per žiemą pailsėję, margie­ji upėtakiai intensyviai maitintis pra­deda dar ne visiškai praskaidrėjus vandeniui — kovo mėnesio gale ar balan­džio pradžioje. Upėtakiai po neršto laikosi nuolatinėse vietose, o maisto ieško tam tikrame plote plaukiodami arba laukdami prisiartinant grobio. Kai vabzdžiai (lašalai, ankstyvės, apsiuvos) masiškai išsirutulioja, tai upėtakiai daž­nai triukšmingai čiumpa juos ir nuo vandens paviršiaus, sukeldami ratilus. Vasaros metu stambūs upėtakiai daž­niausiai medžioja naktimis, o dieną bu­voja lindynėse.

Sėkmingam museliavimui labai svar­bu surasti upėtakius. Tai ne visada lengva, nes jie gali laikytis įvairiai: už akmenų ar uolų, kur teka stipri srovė, sūkuriuose ar duburiuose po kaban­čiais krantais, po medžių šaknimis ar kerplėšomis, giliose duobėse, srovių su­sikirtimuose, slenksčiuose, tarp žolių lysvių ir kitur.

Per visą museliavimo sezoną upėta­kiai gaudomi 5 – 8 numerio muselėmis, bet gaudant nimfomis ar sausomis muselėmis tenka naudoti ir mažesnius — 3 – 4 numerio masalus. Muselės paren­kamos atsižvelgiant į skraidančių ar besineriančių vabzdžių dydį — pava­sari imamos didžiausios, vasarą — vi­dutinės, rudeni — mažiausios muselės. Jeigu abejojama, tai geriau parinkti mažesnes negu per dideles museles. Pastebėjus, kad pasiūlytų muselių upė­takiai neima, reikia jas pakeisti kito­mis. Museles parinkti padeda sugauto upėtakio skrandžio turinio patikrinimas.

Apydrumsčiame vandenyje reikia naudoti ryškesnes, o skaidriame vande­nyje — tamsesnių spalvų museles. Mū­sų vandenyse pasitaiko, kad upėtakiai čiumpa kiršliams skirtas museles.

Pastebėję artėjanti ar nukritusį ma­salą, upėtakiai čiumpa jį be atodairos ir metasi prie dugno ar į šalį, mėgin­dami kur nors pasislėpti. Besiginančiam upėtakiui dažnai pavyksta pasaitėlį ap­vynioti apie žoles, akmenis, kerplėšas, todėl ypač svarbu priversti jį gintis atvirame be kliūčių vandenyje. Upėta­kio masalo griebimo zona visada būna plati.

Upėtakius lengviau sugauti tada, kai jie medžioja. Visada galima susilaukti daugiau sėkmės, kai oras būna šiltas, dangus apsiniaukęs, dulksnoja smulkus lietus, o vanduo būna šiek tiek susi­drumstęs.

Margasis upėtakis laikomas labai sportiška žuvimi: jį galima sugauti vi­sais museliavimo būdais. Įspūdingiau­sia gaudyti sausa musele ir nimfa, bet našiausias būdas — šlapia muselė. Lašišinėmis, srovinėmis ir kitomis muselė­mis gaudomos stambios žuvys.

Gaudant sausa musele labai svarbu, kad ji nukristų ant vandens švelniai, kaip natūralus vabzdys, vandeniu plauk­tų kaip gyvas vabzdys, laisvai, kad nesudarytų vagelių vandens paviršiuje.

Muselę visada reikia patupdyti prieš srovę aukštėliau pastebimų ratilų. Jeigu žuvis būna arti vandens paviršiaus, tai muselę galima patupdyti prie pat jo, nosies. Upėtakį ypač gąsdina pavadėlis, todėl muselę geriau svaidyti šiek tiek įstrižai srovės. Kartais tenka mu­selę sviesti ir skersai srovės, kai ten reikia pasiekti kylančią žuvį, tik rei­kia atminti, kad valas neturi būti per­ daug įtemptas, nes čia greičiau prasi­deda vagojimas. Tą patį tenka padaryti, kai sausa muselė sviedžiama pasroviui įstrižai. Valas čia turi būti tiek palai­das, kad nekliudoma muselė galėtų nu­plaukti bent porą metrų.

Žuvaujant šlapia musele, labai nau­dinga plaukiančią muselę trumpai pa­tampyti, patraukiant valą 5 – 10 centi­metrų. Geresnių rezultatų galima sulauk­ti naudojant dvi skirtingas museles.

Margojo upėtakio gaudymas sausomis bei šlapiomis muselėmis ir nimfo­mis labai panašus į kiršlio museliavimą (jie gaudomi tose pačiose vieto­se), tik reikia didesnio atsargumo. To­dėl tenka atsargiai braidyti, stengtis, kad į vandenį nekristų įrankių šešėliai, o gaudant nuo kranto — likti atokiau, atsisėsti arba svaidyti muselę gulomis.

Upėtakius galima gaudyti įvairaus standumo kotais. Šių žuvųžiotys esti mėsingos, stiprios, todėl kabliukas dažniausiai įsibeda tvirtai. Bet ir čia rei­kalingas atsargumas, nes upėtakiai la­bai stipriai priešinasi ir lengvai nepasiduoda. Taisyklingai nuvarginant gali­ma išvilkti stambius, nors ir silpnai už­kibusius upėtakius.

Alfonsas Kasulaitis


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų