time of year 2890054 960 720 - Luokijimas

Luokijimas

in Žvejybos būdai

Atšąlus, ramiam orui esant, ant lygaus ežerų paviršiaus susiklosto ledas — lygus ir skaidrus, kaip stiklas. Tuomet paežerių gyventojai eina luokyti. Svarbiausias luokijimo įrankis yra žeberklas. Dar reikalinga kirvis eketei iškirsti ir smalėkų bei rogutės ugniai susikurti. Rogutės turi būti žemos, tuomet sudaro mažesnį šešėlį ir geriau apšviečia vandenį. Smalėkai nešiojami maiše arba vežiojami rogutėmis (didesnėmis). Luokytojų grupę gali sudaryti trys žmonės, bet paprastai būna daugiau.

Luokijimui pasiruošimas paprastas. Ant rogučių padedama velėna, o ant velėnos iš smalėkų sukuriama ugnis. Apsirūpinę reikalingais įrankiais, luokytojai ieško žuvų. Dažnai ant vieno ežero susikuria net keliolika ugnių. Tuomet atrodo lyg ežeras dega, o ežeringoje šiaurės rytų Lietuvoje, pro tamsias pušynų viršūnes, visuose kraštuose šviečia lyg miestų šviesos ar gaisrų pašvaistės. Luokijimo sėkmingumas pareina nuo ledo storumo ir skaidrumo, nuo ežero gylio ir nuo ežero dugno. Plonas, skaidrus ledas lengvai peršviečiamas ir žuvys vandenyje geriau matomos. Gilūs ežerai ilgai neužšąla ir jei užšąla, tai dažniausiai neskaidriu ledu, todėl geriausia luokyti negiliuose ežeruose. Čia ir dugnas arti, ir žuvys geriau matomos, nes šviesa neišsisklaido ežero gelmėse. Dar geriau, jei ir dugnas šviesus, smėlėtas. Nakties metu žuvys šviesos nebijo; ir juo tamsiau, juo geriau.

Pastebėjus žuvį, ties ja prakertama eketė ir žeberklu ji nuduriama. Prityrę luokytojai lengvai nuduria žuvį kiek tik žeberklu pasiekia — net iki 2 metrų ir giliau.

Kertant eketę žuvis, pajutusi pavojų, išsibaido ir pabėga. Kad nebijotų, kertant eketę, ji viliojama, šalia lengvai į ledą kalenant plaktuku. Tokiu būdu žuvis apgaunama. Luokijant nuduriama didelių žuvų, daugiausiai lydekų ir ešerių. Pasitaiko lydekų nudurti net kelių kilogramų, o ešerių — svarinių. Taip pat nuduriama ir šamų. Per keletą valandų prityrę luokytojai sugauna net kelias dešimtis kilogramų žuvų.

Luokijimas yra visų labai mėgiamas žuvų gaudymo būdas. Tačiau jis yra žiaurus ir neracionalus, nes sugaunamos žuvys labai sužalojamos; neprityrusieji luokytojai daug žuvų sužeidę palieka vandenyje. Šis žuvų gaudymo būdas yra draudžiamas. Ežerų saugotojams su luokytojais tenka kovoti. Ežerų apsauga luokijimo metu yra sunki. Laimė, kad luokijimo sezonas dažniausiai būna neilgas, be to, ir ne kiekvienais metais.

Luokyti pradeda tik ežero pakraščiams užšąlus. Tuomet luokytojai apjuosia visą ežerą kelių, o dideliuose ežeruose net keliolikos kilometrų juosta. Kai vienoje ežero pusėje luokytojai persekiojami, antroje pusėje kiti kuo ramiausiai luokija, nes žino, kad juos eigulis negreit pasieks, nes juos skiria neužšąlęs ežero vidurys; o, be to, nežinančiam ledu ir pavojinga vaikščioti, nes greit galima atsidurti po ledu. Kurioje nors vietoje luokytojams pajutus pavojų, tuoj, užgęsus vienai ugniai, užgęsta ir kitos, o žmonės nuo ežero pasišalina. Kartais luokytojai, netikėtai užklupti, palikę ir įrankius ir žuvis, išbėgioja. Didelį ežerą vienam eiguliui apsaugoti beveik negalima. Luokijimo metu eiguliai eina vieni kitiems į talką ir surengia „medžioklių“. Tuomet pavyksta luokytojų ir sugauti. Tačiau, neatsižvelgiant į visus persekiojimus, luokijimas plačiai paplitęs ir paežerių gyventojai nepraleidžia nė vienos progos išmėginti per vasarą surūdijusius žeberklus, negailestingai žeisdami po ledo tiltu ramiai tamsią naktį besnaudžiančius šaltųjų vandenų gyventojus.

V. K. „Mūsų girios“ 1939 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*