Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lietuvos meteoritai

in Istorija

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma jų, pakliuvu­sios į atmosferą, dėl didelio greičio ir trin­ties į oro daleles užsidega, garuoja, sklei­džia ryškią šviesą. Dėl to jos vadinamos krentančiomis žvaigždėmis, arba moksliškai — meteorais. Jų keliai danguje aiškiai ma­tyti giedrią naktį. Didesni meteorai nesus­pėja atmosferoje sudegti, nukrenta ant Že­mės, ir tuomet jie vadinami meteoritais. Krentančių meteoritų dažnai nepasiseka pamatyti. Kartais jų randama Žemės pavir­šiuje, tačiau ne visada meteoritus lengva atskirti nuo Žemės uolienų. Pasitaiko, kad skriedamas atmosferoje ir degdamas mete­oras susprogsta į daugelį smulkių meteoritinių dalelių, kurios nukrenta ant Žemės tam tikrame ovalo formos plote.

Meteoritai krenta į visas Žemės rutulio vietas. Labai daug mikrometeoritų randama vandenynų giliavandenėse nuosėdose, An­tarktidos bei kalnų ledynuose, ypač tirps­tančiuose. Meteoritų paieškos tebevyksta, planuojamos naujos. Vis dėlto dažniausiai jie aptinkami, jų kritimai matyti sausumoje, tankiai gyvenamuose kraštuose, — ten daugiausia surenkama jau anksčiau nukri­tusių stambių gabalų.

Lietuvos teritorijoje iki šiol aptikti keturi meteoritai. Juodiju, Akmenės, Andrioniškio ir Žemaitkiemio. Pirmasis seniausiai surastas meteoritas — ak­meninis achondritas nukrito XIX a. antroje pusėje — 1877 metų bir­želio 17 dieną Juodžių kaime netoli Pane­vėžio. Pradinis meteorito svoris nežinomas. Tikriausiai jis buvo patekęs pas garsų to meto meteoritų kolekcionierių Peterburge I. Simašką. Po šio mokslininko mirties jo įpėdiniai meteoritų kolekcija pardavė už­sienyje. Dabar yra išlikę tik nedidelių šio meteorito skeveldrų. Jos saugomos Čika­gos gamtos Istorijos muziejuje (48 gramai), Britų gamtos istorijos muziejuje — Londo­ne (1,5 gramo), Paryžiaus nacionaliniame gamtotyros muziejuje (1 gramas) ir Vienos gamtos muziejuje (maži gabaliukai, 1 gra­mas). Mokslininkų šis meteoritas vadina­mas suslavintu „Jodzie” vardu. Jį 1893 metais aprašė čekų mokslininkas A. Bžezina. Tai retos hovardito atmainos meteori­tas. Jo inertinių dujų sudėtį yra ištyrę Či­kagos mokslininkai E. Andersas ir E Ma­žoras.

Meteoritas – tai uolienos gabalas, asteroido nuolauža, nukritusi ant Žemės, kurią mes galime pačiupinėti ir tirti.
Meteoritas – tai uolienos gabalas, asteroido nuolauža, nukritusi ant Žemės, kurią mes galime pačiupinėti ir tirti.

Antrasis meteoritas nukrito praeito šimtme­čio pradžioje — 1908 metų gegužės 25 dieną Akmenės apylinkėse. Jo svoris — 1001 gramas, o likimas nežinomas. Vargu ar galima rasti kur nors saugomų šio me­teorito likučių. Jo gabalai galėjo patekti į Latviją — Jelgavą, Rygą ar kitur, todėl bet kurios žinios apie šio meteorito radinius būtų labai vertingos meteoritikos mokslui.

Kaip krito kiti — Andrioniškio ir Žemait­kiemio meteoritai, matė daugelis vietinių žmonių. Kritimą lydėjusius reiškinius apra­šė Kauno universiteto darbuotojai pagal gyventojų pasakojimus. Beje, tie du kosmi­niai kūnai atmosferoje susprogo ir nusėjo vietoves gabalais, tai yra iškrito vadinama­sis meteoritų lietus. Žemaitkiemio meteoritas dar vadinamas didžiuoju Lietuvos mete­oritu, nes jo surinktų gabalų masė sudaro daugiau kaip 44 kilogramus. Andrioniškio ir Žemaitkiemio meteoritus tyrė Lietuvos mokslininkai — profesoriai M. Kaveckis, K. Sleževičius, docentas B. Kodatis, geolo­gijos ir mineralogijos mokslų kandidatas V. Vasiljevas, taip pat užsieniečiai profesoriai K. Bušas, A. Lakroiksas, F. Panetas, P. Čirvinskas.

Andrioniškio meteoritas nukrito 1929 me­tų vasario 9 dieną. Padvarninkų kaimo apylinkėse netoli Andrioniškio bažnytkai­mio Anykščių rajone. Vietovę nužėrė me­teoritų lietus, sprogus bolidui naktį. Ma­čiusieji pasakojo, kad šviesa buvusi mėnu­lio pilnaties didumo su ilga siaura uodega. Artėdamas prie Žemės paviršiaus, ugnies rutulys mažėjo ir, nepasiekęs Žemės pavir­šiaus, subyrėjo į kibirkštis. Skriejant boli­dui, šviesa matyta ir garsas girdėtas visoje Lietuvos teritorijoje ir galbūt dalyje Latvi­jos.

Tuojau pat sužinojęs apie bolido sprogi­mą Kauno universiteto matematikos-gamtos fakulteto geofizikos kabineto profesorius K. Sleževičius kreipėsi per spaudą į gyvento­jus, prašydamas atsiųsti žinių apie šį retą reiškinį. Gauta daugiau negu 110 laiškų, kuriuose parašyti stebėjimai. Taip pat buvo atsiųsta net dešimt siuntinių su įvairiau­siais akmenimis, tačiau tarp jų meteorito gabalų nebuvo. Pirmieji Andrioniškio me­teorito du gabalai buvo atnešti į Geofizikos kabinetą tų pačių metų rugsėjo 1 dieną. Tuomet meteorito paieškoms buvo suda­ryta komisija: profesoriai M. Kaveckis ir K. Sleževičius, vyresnysis asistentas P. Brazdžiūnas (vėliau akademikas) ir docen­tas B. Kodatis. Jie nedelsdami išvyko į Padvarninkų kaimą aiškinti meteorito kriti­mo aplinkybių ir ieškoti kosminės medžia­gos. Padedant vietos gyventojams, buvo surinkta 11 meteorito gabalų (gyventojai juos surado vasarą šienaudami pievas). Bendras tų meteorito gabalų svoris buvo 3858 gramai. Kelis metus truko detalūs su­rinktos medžiagos tyrimai. Svarbiausi jų rezultatai buvo paskelbti 1930 metais Kau­no universiteto darbuose. Paaiškėjo, kad atskirų meteorito gabalų cheminė sudėtis šiek tiek kitokia, ji priklauso nuo minera­linės sudėties. Meteorito vidinė sandara yra brekčiška ir šiek tiek primena Žemės ultrabazines uolienas. Jame aiškiai matyti baltos, plikos ir šlakuotos medžiagos atmai­nos, kurių lyginamasis svoris — atitinka­mai 2,88, 2,95, 3,18. Skaidrios amorfinės medžiagos lūžio rodiklis — 1,59. Pagal šį lū­žio rodiklį ji priskirta maskelinitui, tai yra optiškai izotropiniam feldšpatui, kurio mū­sų planetos uolienose nėra. Meteorite vy­rauja piroksenas (hiperstenas), plagioklazas — maskelinitas, bitovnitas — anortitas, geležies intarpai (ferosilitas) ir geležies sulfido (troilito) kristaliukai. Ši sudėtis bu­vo nustatyta, pakartotinai ištyrus meteori­tą. 1968 metais rentgenometriškai tiriant šį retą mūsų planetos „svečią”, padaryta la­bai svarbi galutinė išvada: maskelinitas nėra atskiras mineralas, kaip iki tol manė daugelis tyrinėtojų, o yra tik perlydytas amorfinis piagioklazas (feldšpatas). Pirmą kartą tokią mintį prieš šimtą metų buvo iškėlęs G. Cermakas, tyrinėjęs Sergočio meteoritą, nukritusį Indijoje. Sergočio me­teorite amorfinė medžiaga (maskelinitas) priskiria perlydytam plagioklazui — labra­dorui.

Meteorų lietus („krentančios žvaigždės“) Nuotr. - astronomija.info
Meteorų lietus („krentančios žvaigždės“) Nuotr. – astronomija.info

Maždaug po ketverių metų — 1933 me­tais vasario 2 dieną 20 valandą 33 minutės vietos laiku kosminis lietus nusėjo Ukmer­gės rajono Rundžių, Kliepšių ir Valų kaimų bei Žemaitkiemio bažnytkaimio apylinkes. Dienraštyje „Lietuvos aidas” (vasario 7 dieną) buvo paskelbtas pranešimas apie šį neįprastą gamtos reiškinį:

„Žemaitkiemio apylinkės Ukmergės aps­krityje vasario mėn. 2 d. naktį susilaukė reto erdvių svečio — meteorito. Žemaitkie­mio apylinkės gyventojai vieni jau buvo sugulę o kiti rengėsi gulti….

Kelioliką minučių… visą apylinkę nušvie­tė milžiniška šviesa ir buvo girdėti ūžimas.

Pasigirdo didžiulis sprogimas, panašus į milžinišką perkūno griaudėjimą. Apie 40 metrų aukštumoje pasipylė kibirkštys. Tas griaudėjimas nutilo, bet šviesa dar aki­mirksnį švietė. Taip truko kelioliką sekun­džių, gal iki pusės minutės… Kai kam teko matyti, kaip linkui žemės iš dangaus drie­kėsi spinduliuojantieji ruožai, ir kai kas matė, kur tie ruožai susiliejo su žeme…

Mačiusieji įvykį pasakoja, kad tokių pergyvenimų jie neturėję nei antrojo pasaulinio ka­ro artilerijos atakų metu. Po įvykio žmonės gerai įsidėmėjo tas vietas, kur šviesieji dangaus liežuviai jungėsi su žeme… Tačiau tų vietų jie naktį nėjo tikrinti… Ryto metą žmonės nutarė eiti ieškoti, kas čia iš dan­gaus jiems ką siunčia… Antai Kliepšių kaimo ūkininkas Viktoras Darulis matė, kad iš dangaus „dovana” jam krito tiesiog į sodą. Iš tikrųjų, vos prašvitus, jis rado „dovaną” — gerą gabalą apdegusio, ak­mens. „Dovana” svėrė 4,5 kg. Kitas to pa­ties kaimo gyventojas Steponas Norkūnas taip pat rado apdegusio akmens du gabalus, sveriančius visą kilogramą šios radybos greitai išdavė paslaptį, kad dangus žemaitkiemiečiams jokių dovanų nesiunčia, o dar kokiais akmenimis svaidosi…

Vietos nuovados viršininkas B. Savickas, įsitikinęs, kad nukrito meteoritas, ryto me­tą taip pat ėmėsi jo skeveldrų ieškoti.

Jis pats ir gyventojai surado dar keturis gabalus, iš kurių vienas sveria septyni ki­logramai ir 200 g, ir trys gabalai — iš viso 2 kg 50 g…”

Sužinoję apie bolido sprogimą Žemait­kiemio apylinkėse, profesoriai M. Kaveckis ir K. Sleževičius vasario 8 dieną nuvažiavo į įvykio vietą atlikti tyrimų. Meteorito gabalai buvo pasiskleidę beveik apvalios formos plote, kurio ilgoji ašis — 2,5 kilo­metro, o trumpoji — 2,25 kilometro. Ma­čiusieji patvirtino, kad tuo metu rytinėje horizonto dalyje pasidarė labai šviesu, poto pasigirdo ūžesys ir į perkūniją panašus trenksmas. Meteorito kritimo kryptis, pa­gal stebėtojų pasakojimus, buvo iš rytų į vakarus, o tikriausiai ėjo iš pietų—pie­tų rytų į šiaurės—šiaurės vakarus, tai yra ta kryptis, kur krito didesni meteoritai (tai vėliau paaiškėjo). Meteoritai buvo renkami kelias dienas. Juos aptikti padėjo vietiniai mokytojai ir mokyklos mokiniai. Tąsyk lietus sniegą suplakė — kiekvienas juodas daiktas buvo matyti iš toli. Tačiau reikėjo tikrinti beveik kiekvieną lauko ak­menį, ar tai ne meteoritas. Kosminiai kū­nai buvo išsibarstę pievose ir laukuose aplink Kliepšių ežerą, bet daugiausia jų nukrito ties senomis kaimo kapinėmis. Dalį meteoritų jau buvo radę vietos žmonės. Iš viso tąsyk surinkta 20 įvairiausio dydžio gabalų, svėrusių 42 194 gramus.
Vėliau, 1964 metų gegužės 16 dieną su­rengus Lietuvos meteoritų komisijos ekspe­diciją į Žemaitkiemio meteoritinio lietaus kritimo vietą, buvo surinkta papildomų žinių. Be to, tuomet ir šiek tiek vėliau buvo gauti du šio meteorito gabalai, svėrę 1840 gramų ir 36,6 gramo. Juos išsaugo­jo vietos gyventojai daugiau negu 30 metų. Ekspedicijos dalyviams (V. Vasiljevui, A. Juškai ir V, Suchockiui) apie 1933 metų įvykius papasakojo Kliepšių kaimo valstie­tis B. Šilkas:

„1933 metais vasario 2 dienos vakare aš dar nemiegojau, Staiga išgirdau stiprų, lyg perkūno, dundesį, sudrebinusį langus. Išbėgau į kiemą. Ore kažkas griau­dė. Garsas priminė lėktuvo ar automobilio motoro ūžimą. Juodame danguje aiškiai buvo matyti krentančios raudonos kibirkš­tys, lyg žarijos. Paskui viskas nutilo. Kai­me staugė šunys, Rytą išėjau į kiemą ir pamačiau kažkokį juodą akmenį, kurio anksčiau čia nebuvo. Akmuo pasirodė man neįprastas. Prie svirno pastebėjau dar du nedidelius juodus akmenis, panašius į pirmąjį. O dieną sužinojau, kad mūsų kai­me nukrito meteoritas…”

Kitas Kliepšių kaimo gyventojas patvirti­no, kad jo sodybon nukrito net penki mete­oritai. Iš jų didžiausias gulėjo prie šulinio, kiti — kieme, o dar vienas įlėkė tiesiai į svirną pro atviras duris. Beje, didžiausi Žemaitkiemio meteorito gabalai (tai pasa­kojo mačiusieji) buvo surasti po kelių mė­nesių arba kelių metų. Pavyzdžiui, stam­biausias gabalas, sveriantis daugiau kaip dešimt kilogramų, aptiktas praėjus penke­riems metams po meteorito kritimo. Prieš karą šio meteorito gabalai buvo laikomi vietos gyventojų namuose. Karo metais per gaisrus dauguma gabalų dingo. Įvertinus gyventojų pranešimus, padaryta išvada, kad Žemaitkiemio meteorito atrastų gabalų skaičių galima padvigubinti. Ateityje ga­lima tikėtis, kad tyrimams bus gauta dar kitų šio meteorito gabalų. Žemaitkie­mio meteorito gabalai turi orientuotą for­mą, susidariusią dėl oro pasipriešinimo, bo­lidui skrendant atmosferoje. Jie nevieno­dai apsilydę. Atrodo, tarytum meteoritas supresuotas iš atskirų mažų kristalinės me­džiagos gabalų, o tarp jų vingiuoja metali­nės gyslos ir plėvelės. Apvalūs grūdeliai — chondros sudarytos iš pirokseno ir olivino lizdų. Jos aptrauktos metalo plėvele. Že­maitkiemio meteoritas priklauso akmeninių chondritų meteoritams.

Aptikę meteoritų prašome kreiptis į Vilniaus universiteto, Gamtos fakulteto, Geologi­jos ir mineralogijos katedrą.

Algirdas Gaigalas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų