Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lietuvos drugių spalvinės variacijos

in Flora ir fauna

Lietuvoje aptikta per 2000 rūšių dru­gių. Dauguma jų plačiai paplitusios tiek Europoje, tiek ir Azijoje. Esti ir šiauriečių kuriems Lietuva — toliausiai nu­tolęs pietinis arealo pakraštys, ir atvirkš­čiai, pietinėms rūšims Lietuva — šiauri­nė paplitimo riba. Mūsų respublikoje nėra stačių kalnų, gilių tarpeklių, tad neturėtų būti geografinės izoliacijos. Ta­čiau daugelį metų tiriant drugius, teko pastebėti, kad Lietuvos drugių kintamumas nemažas.

Daugeliui Lietuvos dieninių drugių būdingas lytinis dimorfizmas. Tai žino net moksleiviai. Kopūstinio baltuko (Pieris brassicae) patelės labiau taškuotos. Pelkinio gelsvio (Colias palaeno) patinė­lis geltonas, o patelė balsva. Panašiai spalvoti ir citrinukai (Gonopteryx rhamni). Bet štai 1953 metais Rumšiškėse sugauta balsvai gelsva patelė, kurios sparnuose buvo ryškiai geltoni (patinė­liui būdingos spalvos) dryžiai. Toks mo­zaikinis spalvų pasiskirstymas liudija, jog sutrikusi hormonų veikla — pate­lės lyties organai produkuoja nedidelį vyriškų hormonų kiekį. 1972 metais Saulius Karalius sugavo didįjį perlinuką (Argynnis paphia), kurio du vieno šono sparnai turėjo patinui budingą spalvą ir raštą, o du kito šono — patelės spalvą ir raštą. Tokio drugio lyties organai irgi padalinti pusiau. Tačiau nei viena jų pusė nebūna normaliai išsivysčiusi, to­dėl šie drugiai nepalieka palikuonių.

Dvilyčiai drugiai — nepaprasta rete­nybė, ir per visą Lietuvos drugių tyrimo laikotarpį jų rasta vos keletas. Dažniau pastebėti galime klimato įtaką. Dar pra­eitame šimtmetyje entomologai įrodė, kad nuo temperatūros ir oro drėgmės priklauso drugių sparnų spalva ir raštas. Kai lėliukės laikomos žemoje tempera­tūroje ir padidintos drėgmės sąlygomis, suaugėlių raštas kontrastingesnis, spalva tamsesnė (dažnesni melanistai). O kaip gamtoje? Eksperimentų duomenys pasi­tvirtina, bet ne visada. Gamtoje sąlygų komplekso poveikis organizmui gerokai skiriasi nuo atskiro veiksnio eksperi­mente.

Lietuvai būdingos drėgnokos ir vėsios vasaros. Taigi toks klimatas labiausiai veikia pietinius drugius, kurių arealo didesnė dalis apima šiltus sausus Vidu­rio ar Pietų Europos rajonus. Akivaiz­dus pavyzdys usninukas, atskrendantis į Lietuvą karštomis vasaromis birželio mėnesį iš Viduržemio jūros rajonų. Atskridėliai būna gerokai mažesni ir šviesesni už savo palikuonis, išsivysčiusius Lietuvoje ir pradedančius skraidyti rug­pjūčio mėnesį arba rugsėjo pirmoje pu­sėje. Lietuvoje usninuko vikšrai gerokai ilgiau auga nei pietuose, todėl ir drugiai išsirita didesni. Ilgiau vystosi ir lėliu­kės, tad fermentai ilgiau veikia propigmentą, iš kurio vėliau susidaro intensy­vesnės spalvos oranžinis pigmentas. Tai­gi dviejų kartų drugiai sktriasi išvaizda. Įdomu, kad mūsų usninukai nuskrenda žiemai į šiaurinę Afriką. Iš padėtų kiau­šinių išsivysto nedidukai gelsvi drugiai, dar šviesesni, dar smulkesni už Italijos usninukus, kurie yra afrikiečių, ankstyvą pavasarį perskridusių Viduržemio jūrą, palikuonys.

Usninuko spalviniai pakitimai nepaveldimi, jų spalvos intensyvumas keičiasi iš kartos į kartą. Visai kitaip esti, kai pietiečių drugių populiacija izoliuota tūkstančius metų. Joje susidaro porūšiui būdingi požymiai. Dukstynos entomologiniame draustinyje saugomi stepiniai perlinukai (Brenthis hecate), izoliuoti tūkstančiu kilometrų nuo ištisinio area­lo, kuris siekia Dunojų. Lietuvoje šie perlinukai tamsesni už pietiečius, suda­ro atskirą porūšį Brenthis hecate duxti­ną.

Iš kitų pietinių rūšių drugių paminė­tinas kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius). Vidurio Europoje jis žydras, o Lietuvoje, kur yra jo šiaurinė paplitimo riba, esti tamsus — pilkai melsvas. O štai mūsų miškams kenkiančio verpiko vienuolio (Lymantria monacha) Lietuvo­je esti ir šviesių margų drugių, būdingų Vidurio Europai, ir tamsių — melanistinių. Beje, populiacijoje pastarųjų gali buti iki 40 procentų. O dar didesnę dalį gali sudaryti tarpinių spalvų drugiai.

Pakitimų gali turėti ir šiaurinių rūšių drugiai, kurių pietinė arealo riba siekia Lietuvą. Baltajuostis juodsprindis (Baptria tibiale) — juodas drugys, kurio prie­kiniuose sparnuose ryški balta juosta. Suomijos drugiai ryškią baltą juostą tu­ri ir užpakaliniuose sparnuose. Latvijos drugių ši juosta nežymi, o Lietuvos drugiai jos nebeturi.
Kartais spalvinės variacijos būdingos tik vienos kurios nors lyties drugiams. Pietinis melsvys (Lysandra bellargus) Lietuvoje gyvena tik Nemuno slėnyje iki Alytaus. Patinai ryškiai žydros spalvos, kaip ir kitose arealo Europoje vietose. O patelės ne tamsiai rudos, kaip visame areale, bei žydrasparnės (ceronus), tik labai retai aptinkamos Pietų Europoje. Didžiojo dviuodegio (Cerura vinula) patinų Lietuvoje sparnai iš da­lies permatomi kaip Šiaurės Europai bū­dingo porūšio Cerura vinula estanica. Patelių sparnai su būdingu Vidurio Eu­ropai šios rūšies drugių intensyviu raštu.

Dar įdomesnis laukyminis perlinukas (Clossiana euphrosyne). Lietuvos sau­suose šiluose gyvena Vidurio Europai būdingi drugiai, o aukštapelkėse — Šiaurės Europai būdingas porūšis Clos­siana euphrosyne finigal. Latvijoje ir Estijoje aptinkami tik šiaurinio porūšio drugiai. Taigi Lietuvoje eina šių dviejų porūšių riba. Pelkiniai drugiai mažesni, tamsesniu raštu. Nesutampa ir šių porū­šių drugių skraidymo laikas.

Mažesni spalviniai pakitimai gali būti dėl mitybos skirtingais augalais, skirtin­go gyvenamosios vietos mikroklimato. Tai atsitinka, kai, pristigę pagrindinio mitybinio augalo, išbadėję vikšrai min­ta jiems nelabai tinkamu maistu, Pasitaiko, kad jauna lėliukė kartu su žolės stiebeliu liūties priplakama prie žemės. Viena jos pusė, gulėdama ant šaltos, drėgnos dirvos, atsiduria visai kitose, sąlygose nei antra. Iš tokios lėliukės gali išsiristi drugys nesimetriškomis blyškiomis dėmėmis.

Kai kurių rūšių Lietuvos drugių būna du skraidymo periodai. Rudeninės ge­neracijos (kartos) vikšrai maitinasi grubesniais rudeniniais augalais, o lėliukės žiemoja per šalčius. Nenuostabu, kad skirtumai tarp pavasarinių ir vasarinių drugių gali būti labai ryškūs. Pavasari­niai machaonai šviesiai geltoni ir ma­žesni už stambesnius geltonus vasarinius šios rūšies drugius. Be to, jeigu vasara karšta ir sausa, tai išsirita intensyviai geltoni, net su oranžiniu atspalviu vasa­riniai machaonai. O lietingą šaltą vasarą skraido blyškūs machaonai, spalva pana­šūs į pavasarinius, tik stambesni. Pažvel­gę kai kurių drugių serijas, galime pa­sakyti, kokios buvo tais ar kitais metais meteorologinės sąlygos.

Mūsų klimato nepastovumas tiesiog stebėtinas. Po karštos vasaros gali būti šaltas lietingas ruduo. Kitais metais — viskas atvirkščiai. Nenuostabu, kad tai atsiliepia mūsų drugiams. Po šalto lie­tingo rudens ir speiguotos žiemos griežtintai baltukal (Pieris napi) būna tokio tamsumo, kaip Karpatų alpinėse pievose ar Suomijos tundrose. Mažojo dilgėlinuko (Arascbnia levana) pavasarinės gene­racijos drugiai geltoni, o vasarinės — juodi. Po labai šaltos 1948 – 1949 metų žiemos ir šalto pavasario Vilniuje vasa­rą sugavau geltonus drugius, kurie buvo didesni už įprastus vasarinius drugius. Dar įdomiau, kad jie visai ne­siskyrė nuo drugių, pastoviai vasarą skraidančių Usūrijos taigoje.

Dirvožemiai pajūryje ir Dzūkijos smė­lynuose panašūs. Šiuose smėlynuose auga daug panašių augalų, tačiau kli­matas gerokai skiriasi. Pajūryje Baltija jį sušvelnina, užtai Pietryčių Lietuvoje jis gana kontrastingas, žymiai kontinentalesnis. Kai kurios drugių rūšys į tai jautriai reagavo. Pajūryje skraidantys pušiniai satyrai (Hipparchia semele) didesni, jų raštas ryškesnis, vyrauja oranžinė spalva, o pietryčių pušynų dru­giai geltonu raštu. Dirvoninis satyras (Hyponephele lycaon) atvirkščiai — pa­jūryje mažesnis ir blyškesnis.

Kuršių nerijoje dobilinių verpikų (Pachygastria trifolii) spalva gelsvai rus­va, o skersai sparnų eina plačios bals­vos juostos. Kitose Lietuvos vietovėse sugaunami, kaip ir visoje Europoje, kaštoniškai rudi drugiai. Skersai jų sparnų eina gelsvos juostos. Bet štai Vilniuje, Panerių kalvose, skraido vienspalviai kaštoniškai rudi drugiai. Tiesiog sunku suvokti, kodėl šioje vietovėje tokie dru­giai. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Keršasparnis verpikas (Endromis versicolor) plačiai paplitęs Lietuvoje pavasa­rinis drugys. Šios rūšies patelių užpaka­liniai sparnai gelsvos spalvos, būdingos Europos drugiams. Bet štai Jauniūnų pelkių pakraštyje (Širvintų rajonas) gy­venančių patelių užpakaliniai sparnai rožinės spalvos. Kas žino, koks bus to­limesnis šios miško drugių populiacijos likimas: ar ateityje šie drugiai bus įprastos spalvos, ar graži rožinė muta­cija paplis plačiau respublikoje.

Neporinis verpikas (Lymantria dispar) Europoje ir Azijoje — sodų ir miškų kenkėjas. Laimei, Lietuvoje jam klimatas netinkamas. Akivaizdžiai įrodyta jau se­nokai atliktais Vilniaus universiteto profesoriaus J. Priuferio tyrimais, kad neištveria didelių temperatūros svy­ravimų žiemą — kiaušinėliai žūva dides­nėje Lietuvos dalyje. Tačiau šie dru­giai paplitę pajūryje ir iš dalies (spo­radiškai) Suvalkijoje, įdomu, kad šios rūšes izoliuotos populiacijos yra mūsų didesniuose miestuose: Kaune, Šiauliuo­se, Panevėžvje. Miestų mikroklimatas nors ir nežymiai, bet skiriasi nuo apylinkių klimato tuo, kad temperatūra žiemą kiek aukštesnė, todėl temperatūriniai svy­ravimai mažesni. Pajūrio neporinio verpiko drugiai patys stambiausi. Patelės rudo­mis dėmėmis. Šiaulių populiacijos pate­lės mažesnės, beveik baltos, o Panevėžio — atvirkščiai, patelės pilkos, beveik be gelsvo atspalvio. Mūsų miestai išaugo per istoriškai trumpą laiką. Pasirodo ir tokio laikotarpio užteko, kad apskritai lengvai kintantis drugys sudarytų mies­tuose gana pastovias spalviniu požiūriu populiacijas.

Ne visi Lietuvos drugiai linkę vari­juoti raštu ar spalva. Kai kurioms rū­šims būdingas nepaprastai didelis pasto­vumas. Tai dažnai būna atvirų vietovių drugiai, kurių populiacijos nuolatos per­simaišo. Tai migrantai (admirolai, kopūstiniai ir ropiniai baltukai, vikrieji dirvinukai, gaminiai žvitrūnai), geri skra­jūnai (kukulijos ir kiti pelėdgalviai). Bet ir šiuo atveju turime daugybę išim­čių. Liepinių sfinksų (Mimos tiliae). tuopinių sfinksų (Laothoe populi) kinta tiek vyraujanti spalva, tiek ir rašto pobūdis.

Kai kurių rūšių dviejų identiškų drugių praktiškai neįmanoma rasti — labai didelis jų kintamumas. Pušiniai verpikai (Dendrolimus pini) Lietuvoje būna ir vienspalviai kaštoniškai rudi ir pilki, sudėtingu raštu išmarginti. Ta įvai­rovė būdinga net ir iš vienos verpiko patelės kiaušinių, tomis pačiomis sąlygomis išaugintiems drugiams. O štai iš vienos kiaušinių dėties išauginę žie­duotojo verpiko (Malnosoma neusiria) drugius, pastebėsime, kad patinai būna nuo rudos iki šviesiai geltonos spalvos, juostuoti ar vienspalviai, o patelės vie­nodu raštu ir spalva.

Daug metų tirdamas drugius, ir tarp mažiau kintančių aptikdavau skirtingus išvaizda (vadinamus mutantais). Kartais jie būdavo taip pakitę, kad tik ištyrus šių drugių genitalijas (lytinį aparatą), pavykdavo nustatyti rūšį. Mutantai aptin­kami labai retai. Albinosai būna balti — išnykusi ir vyraujanti spalva, ir raštas. Tai itin retas atvejis. Tokie pasitaiko dvispalviai kuoduočiai (Leucodonta bicoloria).

Kartais aptinkami depigmentuoti dru­giai, kai vietoje vyraujančios ryškios spalvos būna balta, o juodas raštas išli­kęs. Vienas toks baltas dilgėlinukas yra Vilniaus universiteto kolekcijoje, pagau­tas prieš penkiasdešimt metų. Daugiau tokių drugių Pabaltijyje nerasta. Auto­riui per keturiasdešimt tyrimo metų tik vieną kartą pavyko pagauti geltonsparnę keršąja meškutę (Arctia caja). Pa­prastai šios rūšies drugių užpakaliniai sparnai raudoni. Per tą patį laikotarpį rastas vienintelis juodas beržinis šeriasprindis (Biston betularius). Anglijoje juodieji šios rūšies mutantai visai nere­ti, o kai kuriuose pramonės rajonuose jie net gausesni už įprastus šviesius drugius.

Dieninių drugių — pievinių perlinukų (Clossiana selene) mutacijos neretos. Tiesa, dažniausiai tai nežymūs rašto pakitimai, bet pasitaiko ir mutantų, kurių raštas labai skiriasi nuo įprasto.

Kartais sugaunamas drugys, ir nežinia kokiai rušiai jį priskirti, nes jis kažkuo artimas dviems rūšinis. Netgi jo lytinis aparatas, kurisšiaip yra geras kriterijus drugių rūšims pažinti, būna kažkoks mišrus. Tai gamtos retenybė — natūralus tarprūšinis hibridas. Laboratorijoje tarprušinius sfinksų, verpikų hibridus gauti nesunku, bet gamtoje tokia hibri­dizacija įvyksta nepaprastai retai. Ją ap­sunkina ir etologinial (elgsenos) barjerai. Ypač sudėtinga dieninių drugių elgsena. Universiteto zoologijos muziejuje yra tik du natūralus hibridai. Tai pušynynio ir juodakio perlinukų (Fabriciana niobe x F, adippe) hibridas ir juodataškio bei tamsiojo lenktasparnių (Drepana lalcataria x D. curvatula) hibridas. Kaip šie drugiai nu­galėjo sudėtingą „vestuvių šokių“ barjerą, sunku suvokti, bet faktai lieka faktais.

Ričardas Kazlauskas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Flora ir fauna

Žuvinto apylinkės

Vidgirėlių miško, Miknonių Palių, Riečių balų gyventojai Lietuvoje mes turime daugybę miškų,
Pakilti į Viršų