Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lietuvių skalikai

in Kinologija

Kas gi tie mūsų vietiniai, lietuvių skalikai? Ar Jie tikrai jau tokie „vieti­niai“, nuo žilos senovės, nuo neatme­namų laikų mūsų krašte gyvenę? O jei ne, tai kada ir iš kur jie atkeliavo, kaip atsirado?

Daug faktų, liečiančių skalikus, jau spėjo išbyrėti pro laiko rėtį ir dabar gan nelengva tiksliai atsakyti į šiuos ir daugelį kitų mus dominančių klau­simų. Viena aišku: dairydamiesi tik iš savo kiemo, netruksime paklysti tarp gausybės buvusių ir tebesančių skali­kų veislių, tarp jų skirtumų ir panašu­mų. Juo labiau, kad net prieš šimtą ar du šimtus metų pas mus ir kaimyni­niuose kraštuose buvusių skalikų ap­rašymuose randame gan daug priešta­ravimų.

Taigi, norint geriau suprasti, ant ko­kios skalikų genealoginio medžio ša­kos tupdyti mums savo skalikus, ko iš jų galima tikėtis, teisingiausia bus iš pradžių žvilgtelėti į amžių glūdumą, į tuos laikus, kai ėmė formuotis dabarti­nės šių šunų veislės.

Skalikai jau nuo seno skirstomi į dvi grupes: rytų ir vakarų skalikus.

Pirmajai grupei priklauso rusų, arba azijinės kilmės, antrajai — visos Vaka­rų Europos skalikų veislės.

Žinios apie medžioklę su skalikais se­novės Rusijoje gan negausios ir prieš­taringos. Ne visiškai aišku, kada čia skalikai atsirado, kokios jų kilmės šak­nys. Medžioklinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad skalikus į Rusią atvežė totoriai. Dabar imta po truputį šiai nuomonei prieštarauti. „Opozicijos“ ar­gumentai gana svarūs. Sakysime, skali­kai — miško medžioklės šunys, o to­toriai — tikri stepės gyventojai. Tad ar ne labiau tikėtina, kad jie medžio­jo su tais šunimis, kuriuos užkariau­tuose kraštuose jau rado? Juoba, kad apie skalikus Rusijoje yra šiokių tokių žinių iš ankstesnių laikų. Gan pana­šus į skaliką šuo, vejantis elnią, yra pavaizduotas vienoje XI amžiuje staty­to Kijevo Sofijos soboro freskoje. Sprendžiant iš imperatoriaus Maksimilijano pasiuntinio Herberšteino „Užrašų apie Moskoviją“, XVI amžiaus pradžio­je didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III šunyne, be kurtų, buvo ir nemaža ska­likų. Ar ten buvę totorių atvežti šu­nys? „Opozicija“ dėl to labai abejoja, nes apie šiuos šunis ir medžioklę – su jais kalbama, kaip apie įprastą daly­ką, o ne kokią nors naujieną. Kaip ten bebūtų, niekas neprieštarauja, kad bū­tent totoriai bemedžiodami bus „pastūmę“ rytinius skalikus prie Rytų Euro­pos sienų. Sprendžiant iš dabartinių ir ankstesnių skalikų veislių išvaizdos, rytiniai ir vakariniai skalikai „susitiko“ maždaug ties Pabaltliju, Lenkija, Užkar­pate.

Vakarų grupės skalikų protėvius ankstyvais viduramžiais, Kryžiaus žygių laikotarpiu iš Mažosios Azijos atvežė grįžę riteriai. Ilgainiui medžioklės su skalikais Vakarų Europoje tapo labai populiarios. Bene seniausia ir garsiau­sia skalikų veislė laikomi švento Hu­berto skalikai. Jie buvo išvesti Pran­cūzijoje, to paties vardo vienuolyne. Juodi su įrudžiu, stiprūs šios veislės šunys greit papilto daugelyje Europos šalių. Britų salose, Skandinavijoje bei kituose senojo žemyno kraštuose, net Šiaurės Amerikoje išvestų skalikų gys­lose teka nemaža jų kraujo dalis.

Nors dabar ši skalikų veislė jau iš­nyko (išlikusi jų atmaina, bloodhoundai, savo išvaizda mažai beprimena ankstesniuosius švento Huberto skalikus), tačiau pėdsakus ji paliko gi­lius — ne tik dešimtyse dabartinių ska­likų veislių, bet ir medžioklinėje lite­ratūroje. Dar ir šiuo metu įvairiuose kraštuose leidžiami jų vardu pavadinti žurnalai, pavyzdžiui, Belgijoje „Kara­liškasis šv. Huberto klubas“, Prancūzi­joje „šv. Hubertas“ ir daugelis kitų.

Dabar rytų ir ypač vakarų skalikų grupėse priskaičiuojama nemaža skir­tingų veislių ir atmainų. Tačiau abiejų šių grupių skalikai turi daug ryškių, visoms veislėms būdingų skirtumų. Ge­rokai skiriasi jų bendra išvaizda (ausų, akių, galvos forma, plaukų struktūra ir spalva, kūno proporcijos), psichinės ir darbinės savybės.

Manoma, kad tolimi vakarų skalikų protėviai yra buvę laukiniai Afrikos šunys, o rytų skalikų — pirmykštės Azijos šunų veislės.

Vakarų grupės skalikai ištvermingi, greitai varo žvėrį, ypač pasižymi pik­tumu žvėriui (su žmonėmis, atvirkščiai, švelnūs). Šie bruožai buvo būtini me­džiojant stambius žvėris, ypač ,,par force“ medžioklėse. Iš visu būriu žvėrį varančių šunų nebuvo reikalaujama „dirbti nosimi“. Žvėriui surasti, pakelti ar bevarant vėl „dingusiam“ suieškoti, tarnavo kiti šunys.

Visiškai kitokio pobūdžio reikalavi­mai buvo keliami rytų grupės skali­kams. Senovės Rusijoje stambūs ir plėš­rūs žvėrys buvo medžiojami su kurtais. Skalikai tarnavo tik žvėrims ieškoti ir išvaryti iš tankmės į pamiškę, kur jų laukė raiti medžiotojai su kurtais. Toks medžioklės būdas, dažniausiai vilkų, Rusijoje išsilaikė iki XIX amžiaus vidurio. Tiesa, kai čia buvo atvežta vakarų grupės skalikų — anglų fokshoundų, šiose medžioklėse jie atstojo kurtus. Su vilkais fokshoundai susido­rodavo nė kiek ne prasčiau už kur­tus.

Atsiradus šratiniams šautuvams, pa­klius medžioklės būdui, nebereikėjo bū­rio skalikų — pakako vieno ar kelių šunų. Už tai skalikai privalėjo turėti puikią uoslę, mokėti greit išpainioti kiš­kio ar lapės kilpas, melodingai skalyti. Šiomis savybėmis ir pasižymėjo rytų grupės skalikai — juk iš esmės, jie skirtingai nuo vakarinių, tuo užsiimi­nėjo ir anksčiau.

Lietuvoje su medžiokliniais šunimis buvo medžiojama nuo senų laikų. Anot XIII amžiaus kronikų, medžiokliniai šunys buvo auginami jau Mindaugo lai­kais. Vystantis feodalizmui, vystėsi ir medžioklinė šunininkystė. Didikai ir ku­nigaikščiai dvaruose laikė šunynus, ku­riuose augino įvairių veislių šunis. Hedemanas mini dvylika medžioklinių šu­nų veislių, jų tarpe skalikus, bretanus — karališkuosius skalikus (les flanes du Rol) — švento Huberto ir bretanų skaliko mišrūnus (balti, su geltonomis dėmėmis).

Skalikai (gončai) minimi ir 1588 me­tų Lietuvos statute.

Deja, to laiko literatūroje neranda­me aprašymų, kurie leistų tiksliau at­kurti tuometinių mūsų skalikų išvaiz­dą.

Grynaveislių šunų bajorai atsivežda­vo iš Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų Europos kraštų bei totorių že­mių. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse ėmė plisti įvairios juodų skalikų su įrudžiu atmainos. Vė­liau tos skirtingos atmainos imtos va­dinti atskiromis veislėmis. Reikėtų pa­sakyti, kad tų veislių, net tokios gar­sios, kaip kuršių skalikai, požymius įvairūs autoriai aprašo gan skirtingai. Kaltinti tuos autorius neobjektyvumu, būtų visiškai neteisinga. Matyt, apra­šinėjo jie, ką matė, o matė jie skir­tingai. Daugelis didikų laikė savo šu­nynus izoliuotai, parinkdami poras kergimui, nesivadovavo kokiais bendrais standartais, o tik savo skoniu, ir vedė veislę kaip sakoma „savyje“ — nekryž­mino savo šunų su kitų šunynų skali­kais. Didžia dalimi dėl to Rusijoje dar XIX amžiaus pabaigoje buvo pri­skaičiuojama arti penkiolikos skalikų veislių.

Vargu ar vertėtų gilintis į įvairių pas mus ir kaimynuose buvusių juodų su įrudžiu skalikų veislių aprašymus, tų aprašymų prieštaravimus. Skirtumus tarp šių veislių dažnai lėmė tai, kiek jų gyslose tekėjo švento Huberto, vė­lesniais laikais Vakarų Europoje išvestų bei rytų grupės skalikų kraujo. Mūsuo­se vakarų ir rytų grupių skalikai buvo kryžminami ne tik dėl to, kati čia su­sitiko jų arealai. Labiausiai tuomet pa­plitusioms kiškių ir lapių medžioklėms vakariniai skalikai tiesiog nelabai ti­ko, kaip jau minėjome, ne tokiam dar­bui jie buvo išvesti. Taigi juos ir „ge­rino“, įliedami senųjų rusų veislių kraujo.

Kokią gi vietą šių skalikų grupėje užima lietuvių skalikai?

Kaip atskira veislė jie jau minimi imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnale, išleistame 1876 metais spalio mėnesį. Tuo metu jų nemažai būta apie Raseinius, Šiaulius, Kelmę.

Palyginti išsamų lietuvių skalikų iš­vaizdos aprašymą randame 1922 metais Poznanėje išleistoje Vlodziniežo Korsa­ko knygoje „Medžiotojo metai“. Čia, be kita ko, pažymima, kad su šiais šu­nimis praktiškai joks veislinis darbas nedirbamas ir jie yra ant išnykimo ri­bos.

Maždaug prieš septyniasdešimt metų telšie­tis kinologas Zigmas Goštautas, ėmėsi atkurti lietuvių ska­likų veislę. Tada šių šunų dar šiek tiek buvo likę Žemaitijoje — apie Tel­šius ir keliuose kaimyniniuose rajonuo­se. Laimei, didžiuma jų buvo medžio­tojų rankose (kaip sarginiai nelabai tinka) ir atrodo, „žemos kilmės šunys jų kraujo nepagadino. Labai galimass dalykas, kad tie išlikę lietuvių skalikai bus išeiviai iš šiose vietose buvusiu garsiu šunynų. XX amžiaus pirmais dešimtmečiais gausius šunynus turėjo Gorskis Biržuvėnų dvare (Telšių rajone netoli Luokės) ir Čapskis Varputėnų dvare (13 kilometrų į pietus netoli Kuršėnų).

Savo išvaizda Lietuvių skalikai labai primena švento Huberto skalikus ku­rie, be abejonės buvo jų netolimi protėviai. Įdomu tai, jo letuvių skalikai turi labai mažai rytų grupes ska­likų bruožų, kur kas mažiau negu lat­vių skalikai, nekalbant jau apie lenkų ogarus.

Latvių skalikai iš pažiūros į mūsiš­kius gan panašūs. Jie, jei neminėsime kitų smulkių skirtumų, yra truputį gau­sesnio kūno sudėjimo (rytų skalikams būdingas bruožas) ir mažesni. Kaip tie skirtumai atsirado? Prieš antrąjį pasaulinį karą Latvijoje buvo šiek tiek likę sunkių vakarų grupės skalikų (pana­šių į mūsiškius), buvo keletas kuršių skalikų atmainų, atsiradusių didelėje rusų skalikų įtakoję. Kai Latvijos vyriausybė uždraudė medžioti su didesniais negu 45 centimetrų aukš­čio skalikais, dvarininkai atsivežė ma­žų anglų kiškinių skalikų — biglių. Karo ir pokario metais visos šios veis­lės galutinai susimaišė, grynų biglių iš viso nebeliko. Tačiau jie savo darbą jau buvo padarę — atsirado kelios atmainos smulkių skalikų. Vieni jų tu­rėjo rusų skalikams būdingą spalvą, kiti buvo juodi su įrudžiu. Iš visų šių neaiškios kilmės atmainų kryptingos atrankos būdu ir buvo išvesti laivių skalikai.

Skaitant senovinę medžioklinę litera­tūrą gali susidaryti įspūdis, kad „lenkų ogaras“ labai sena skalikų veislė. Iš tikrųjų taip nėra. Lenkų kinologų tvir­tinimu, anksčiau čia visi skalikų tipo šunys buvo vadinami ogarais. Manoma, kad senovėje ogarais galėjo būti vadi­nami net visi medžiokliniai šunys. Sprendžiant iš veislių aprašymų vieni ogarai buvo artimesni vakarų, kiti ry­tų grupės skalikams. Vienai tokiai veis­lei (rusų-lenkų) 1925 metais buvo pa­tvirtintas standartas. Ta­čiau 1947 metais pas mus ši veislė bu­vo pripažinta „negaliojančia“ dėl per­nelyg didelio jos atstovų įvairiatipiškumo. Maždaug tuo metu skalikų me­džioklės mėgėjas Piotras Kartavikas Iš Lietuvos parsivežė keletą šios, jau „nebesančios“ veislės šuniukų į Vroclavą ir pradėjo juos veisti. Vėliau buvo pa­ruoštas šių šunų standartas, kurį ir pa­tvirtino Tarptautinė Kinologinė federacija, kaip lenkų ogaro etaloną.

Dabar šie šunys yra vieno tipo ir turi tiek vakarų, tiek rytų skalikų sa­vybių. Bendra išvaizda, galvos forma, ausimis jie primena vakarų, o plaukų danga ir spalva — rusų skalikus. Tai­gi, su mūsų skalikais jie maža ką turi bendro. Tiesa, be šio, formaliai pripa­žinto ogaro, Lenkijoje yra dar viena neišlyginto tipo skalikų atmaina. Ji iš­vesta iš vietinių Lenkijos skalikų, negausiai išlikusių po karo, kryžminant juos su slovakų skalikais, vadinamai­siais „kopais“. Šie šunys yra juodos su įrudžiu spalvos ir dažniausiai nau­dojami šernams medžioti.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų