Laukinis kalakutas

in Medžiotojo dienos

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių, lūšių bei šernų medžioklės liko praeityje. Išnyko, išretėjo girios, išnyko ar su­mažėjo ir medžiojamieji gyviai. Stumbrų tebeliko vos keliasdešimt galvų visame pasaulyje, išnyko mūsų miškuose lokiai, lūšiai, bebrai, elniai; reta sutikti briedis, kurtinys. Mažėja ir kiti medžiojamieji gyviai. Žemės reforma, servitutų likvidavimas, melioracijos darbai mažina jų skaičių. Na, o prie to prisideda dar visokie brakonjieriai, naikindami lizdus bei šaudydami ar gaudydami kada nori ir kas patinka; neatsilieka kartais ir nesąžiningi me­džiotojai. Tiesa, paskutiniais laikais visur su­prasta, kad medžiojamieji gyviai yra nemažas ekonomiškas šalies turtas, ir visose valstybėse laukinių gyvių eksploatacija bei apsauga nor­muojama tam tikrais įstatymais. Bet įstatymas visada palieka įstatymu, ir be medžiotojo—augin­tojo globos medžiojamieji gyviai vargu ar pa­daugės. O globa turi pasireikšti tuo, kad me­džioklės ūkis, kaip ir kiekvienas ūkis, turi būti eksploatuojamas visai racionaliai. Negalima iš­šaudyti medžiojamųjų gyvių daugiau, negu duoda jų prieauglis. Sunkiais laikais (žiemą) jie turi būti šeriami. Be to, turi būti organizuota apsauga nuo įvairių dvikojų ir keturkojų brakonjierių. „Kein Heger — kein Jager“ (kas neaugina, tas neturi teisės ir medžioti) — sako vokiečių patarlė. Vakarų Europos medžiotojai seniai jau suprato šią tiesą. Ten ne tiktai stengiamasi užlaikyti ir dauginti esamieji gyviai, bet ir stengiamasi iš naujo įkurdinti išnykusių gyvių ar net parvežti ir įkurdinti iš kitur atvežtų visai naujų rūšių. Reikia pasakyti, kad šitas darbas jiems sekasi. Vokie­tijoje, Čekijoje, Vengrijoj, Austrijoj, Anglijoj ne tik beveik kiekvienam miške, bet net didesniame parke sutiksi elnią, danielį, stirną. Iš tolimų rytų jie parsigabeno ir įveisė fazanus. O praeitame amžiuje buvo daryta bandymų įveisti laukinių kalakutų. Rezultatų sulaukta labai gerų. Ame­rikos svečiai čia apsiprato ir veisiasi beveik ne blogiau, kaip tolimojoj savo tėvynėj. Paskutiniu laiku jų tiek padaugėjo, jog Rytprūsiuose jie įtraukti net į medžioklės apsaugos įstatymą (drau­džiama šaudyti patinai nuo gegužės mėn. 15 d. iki spalių mėn. 16 d. ir patelės nuo sausio mėn. 1 d. iki spalių mėn. 16 d.). Apie juos aš noriū kiek plačiau ir pakalbėti.

Taip naminio, taip ir laukinio kalakuto (Meleagaris) tėvynė yra Amerika. Dabartiniu laiku biologai skiria keturias laukinių kalakutų rūšis:

  1. Meleagris gallopavo Line — Kanados kala­kutas; jis pirmiau buvo sutinkamas visoj rytinėj Šiaurės Amerikos daly;
  2. Meleagaris gallipavo osceola Scott — Osceolos kalakutas, sutinkamas Floridos pusiasalyje;
  3. M. g. mexicana Baird — Meksikos kalaKutas, sutinkamas Teksase, Ari­zonoj ir Meksikoj, ir
  4. M. g. Elliote Senned — Rio-Grando kalakutas, sutinkamas Rio-Grando slėnyje ir Meksikos šiaurės rytuose.

Atradę Ameriką ispanai rado Meksikoj jau prijaukintų kalakutų, iš kur jie buvo parvežti ir paplito visoj Europoj, Azijoj ir Afrikoj. Manoma, kad laukiniai Meksikos kalakutai kilę iš Meksi­kos naminių: kai Meksikos užkariautojai ispanai sugriovė senąją Meksikos kultūrą ir aptuštino kraštą, tai daug kalakutų liko be jokios globos ir per 400 metų atprato nuo žmonių ir pavirto į laukinius. Meksikos kalakutai yra tyrų (stepų) paukščiai. Ar buvo kada nors bandyta prijau­kinti Kanados kalakutą — žinių nėra. Sako, kad naminius kalakutus į Šiaurės Ameriką atvežę anglai kolonistai.

Meleagris gallopavo Line. Kanados kalakutas

Kanados kalakutas yra tikras miškų gyven­tojas. Geografiška Kanados padėtis ir klimatas kaip tik sutinka su Europos padėtimi ir klimatu. Aišku, kad vakarų Europos ir mūsų miškuose tinka ir galima veisti kaip tik Kanados kalakutai.

Kanados kalakutas skiriasi nuo Meksikos kalakuto šiek tiek paviršutine savo išvaizda ir gyvenimo būdu. Jis yra didesnis už Meksikos kalakutą, turi mažesnę galvą ir labai ploną kaklą. Kaklo ir nugaros plunksnos turi blizgantį misingio (bronzos) atspalvį. Uodegos, nugaros ir sparnų plunksnų galai durpinės (rūdžių) spal­vos, o Meksikos kalakuto jos baltos. Taip vienas, taip ir kitas ant krūtinės turi plaukų puokštę. Šita puokštė atsiranda 9—12 mėnesių patinams ir senų patinų beveik žeme velkasi. Panaši puokštė išauga ir senoms patelėms, nors jos dar gali dėti kiaušinius ir išperėti jauniklius.

Kalakutų tuoktuvės Vokietijoj prasideda dar gerokuose šalčiuose kovo mėnesį ir trunka iki gegužės mėnesio.

Tuoktuvės prasideda dar prieš saulėtekį. Saulei užtekėjus būva trumpa pertrauka ir vėl trunka iki 6—7 val. ar dar vėliau. Tuoktuvėms vietą kalakutai dažniausiai pasirenka nesenuose kirtimuose. Patinai mėgsta groti užšokę ant gulinčio medžio liemens. Laukinio kalakuto meilės daina ir laikymasis tuoktuvių metu nieku nesi­skiria nuo naminio kalakuto. Patelės atsiliepia vienu garsu „tik“, kuris kartu abiem lytim yra ir pavojaus ženklu. Tuoktuvių metu patinai, ži­noma, neapsieina be peštynių.

Pasibaigus ryto tuoktuvėms, patelės katra sau eina ieškoti vietos lizdams ir maisto; pati­nai eina skyrium maisto ieškoti į savo nuola­tines mėgstamąsias vietas.

Pavakare visi grįžta į tuoktuvių vietą ir čia kurį laiką vėl girdėti tuoktuvių daina.

Gegužės mėnesį tuoktuvės baigiasi. Dabar patinai atsiskiria nuo patelių ir vaikščioja pulke­liais, ieškodami maisto, kad atganytų per tuok­tuves suliesėjusį kūną.

Patelės pradeda dėti kiaušinius jau balan­džio mėnesį. Vietą lizdams parenka kartais visai atvirą, kartais mažiau, o kartais ir visai paslėptą. Neretai lizdus ruošia ir prie pat kelių. Vienas nuo kito lizdai būva ne mažiau kaip 100 mtr. atstumo. Patelė deda nuo 9 iki 15 kiaušinių; didesnis ar mažesnis skaičius užtinkamas labai retai. Peri patelės labai rūpestingai. Lizdą nuo priešų stengiasi slėpti visokiais būdais. Lizdo niekad nepalieka pėsčia, o stengiasi lėkti vingėmis. Ne be to, kad palikto lizdo kiaušiniais ne­pasmaguriautų varnos. Na, žinoma, atsiranda ir daugiau šitų skanumynų mėgėjų. Iš jų uoliausi kiaušinių vagys yra barsukas ir lapė, paskiau kiaunė, šeškus. Dažnai šitų grobuonių auka lieka ir beperinti kalakutė.

Išsiritusius kalakučiukus motina vedžioja su savim ir visada rūpestingai juos gina nuo plėš­riųjų priešų. Mažiems kalakučiukams gana pa­vojinga yra žebenkštis.

Laukiniai kalakučiukai ne tokie lepūs kaip naminiai. Bet šalta lietinga vasara labai neigia­mai veikia jų sveikatą ir dažnai ištisi būreliai žūva. Šitos aplinkybės reikia neužmiršti, ypač norint įveisti kalakutus naujoj vietoj. Čia iš eilės viena dvi lietingos, šaltos vasaros gali medžio­tojui augintojui suteikti nemaža nuostolių ir atimti norą tolimesniems bandymams.

Praslinkus porai savaičių, jaunikliai pradeda nakvoti jau žemų medžių šakose. Šiame laiko­tarpyje jų nemaža žūva nuo įvairių grobuonių. Vasaros pabaigoj patelės su jaunikliais susirenka į pulkus ir vorelėmis vaikščioja ieškodami maisto. Vėlai rudenį prie jų prisijungia ir patinai.

Dieną kalakutai praleidžia beieškinėdami maisto, beveik visada pėsti. Pajutę pavojų, sten­giasi bėgti greičiau. Čia jie palenkia kiek galvą, ištiesia kaklą ir bėga pirmyn. Kuo greičiau bėga, tuo labiau tiesia kaklą ir pagaliau galvą, kaklas ir kūnas sudaro beveik tiesią liniją. Žmogus, pirmą kartą matydamas bebėgantį kalakutą, ypač per žolę, kai apatinė kūno dalis yra paslėpta, mano, kad ne paukštį, o koki nors žvėrį mato.

Meleagris gallopavo mexicana Baird. Meksikos kalakutas

Pajutęs pavojų ir tokiu būdu kurį laiką bė­gęs, kalakutas galų gale pakyla ir tupia į medį. Čia nuo šakos ant šakos, nuo medžio ant me­džio perlekia aukštyn prie medžio viršūnės. Čia jis jaučiasi gana ramiai ir leidžia žmogui, kuris jį pabaidė, vaikščioti ar praeiti apačioje. Žinoma, taip ramiai kalakutai jaučiasi tik ten, kur jie, yra gerai apsaugojami ir kur juos mažai šaudo. Šiaip jau yra labai atsargus paukštis, ir juos medžioti, ypač kur jie įbauginti, yra gana sunku.

Apskritai reikia pasakyti, kad nors kalaku­tai laksto labai gerai, bet lekia dažniausiai tik dideliam pavojui esant; paprastai naudojasi grei­tomis savo kojomis. Kyla lėkti su dideliu triukšmu.

Perbėgdami iš vieno miškelio į kitą, kala­kutai kiek naudojasi ir sparnais, bėgdami ištiesia juos į šonus.

Nakvoja kalakutai aukštuose, šakotuose me­džiuose, dažniausiai 8—10 metrų aukštumoje.

Minta kalakutai įvairiais vabzdžiais bei jų lėlytėmis, sliekais, straigėmis; neniekina pelių bei varlių; pavasarį skabo jauną žolelę; rudenį minta ąžuolų bei būkų gilėmis, įvairiomis uogomis, ypač šermukšnių, augalų šaknimis; iš javų la­biausiai mėgsta kukuruzus; neniekina kviečių, miežių, žirnių.

Stiprios kojos palengvina kalakutui žiemą iškapstyti sniegą ir surasti ten sau maisto. Į pavasarį, kada pasidaro stora ir kieta sniego pluta, kalakutai nužarsto ištisas aikšteles iki 25 kvadratinių metrų. Tokios „knisyklos“ matyti iš tolo. Suprantama, kad sunkiomis žiemomis ka­lakutams reikia duoti maisto. Čia į duodamus grūdus gera įmaišyti smulkiai kapotų kopūstų lapų.

Jeigu kalakutai miške turi pakankamai maisto, tai aplinkinių laukų beveik nelanko.

Vokiečių medžiotojų augintojų patyrimai rodo, kad apgyvendinti mažuose miškeliuose kalakutai net per dažnai lankydavo aplinkinius laukus, su­grįždami miškan tik nakvoti. Nepakankamai še­riami žiemą aplankydavo net aplinkinių gyven­tojų sodybas. Kalakutai gerai veisiasi taip spyg­liuotuose, taip ir lapuotuose miškuose. Mėgsta kalnuotas vietas, ypač senus ąžuolynus, kur randa pakankamai sau maisto. Gera, kad miške būtų ir vandens. Rudenį kalakutai, beieškodami maisto, keliauja iš vienos vietos į kitą. Tose kelionėse dažnai aplanko gretimai esančius miškus. Suprantama, kad norint kalakutus įveisti nau­joje vietoje, reikia ją tinkamai parinkti. Gera, kad parinktas miškas nesijungtų ar nebūtų per arti nuo gretimų didelių miško masyvų, kur užklydę kalakutai žūva ar nuo grobuonių, ar nuo brakonjieriaus šūvio.

Atsigavę patinai rudenį sveria 9—10, o kar­tais net iki 12 kilogramų. Jų tėvynėj Amerikoj retkarčiais senų patinų svoris siekia net iki 20 kilogramų.

Norint įveisti kalakutus, reikia žiūrėti, kad būtų gauti ne tik tikri Kanados kalakutai, bet kad jie nebūtų per ilgą laiką išbuvę ar net už­auginti nelaisvėje. Iš tokių paukščių maža naudos. Pripratę prie nuolatinės žmogaus globos, jie neišlaikys kovos už būvį ir žus, ar tai nemokė­dami surasti sau maisto, ar nuo įvairių priešų. Užtat nepatartina jų įsigyti iš kurios nors lau­kinių gyvių eksporto bendrovės, bet geriau susi­žinoti su medžiotojais augintojais, kurie turi ka­lakutų savo miškuose. Kalakutai gyvena poli­gamija (daugpatyste). Geriausia skirti vienam pa­tinui dvi patelės. Išimtinais atsitikimais ši norma gali būti padidinta 1:3 ir net 1:4. Geriausias lai­kas kalakutams užveisti — tai žiemos pabaiga. Tada jie yra daug lengviau sugauti ir medžioto­jas augintojas bus tikresnis, kad pargabenti ka­lakutai ne per ilgai išbuvo nelaisvėje. Be to, žiemos pabaigoje kalakutai ras mažiau maisto, taigi nuolatinis šėrimas pripratins juos prie nau­jos vietos.

Paleisti vieta geriausia tinka senas, ne per tankus miškas su tankiu prieaugliu apačioje, ne­toli vandens. Čia turi būti iš anksto paruošta maistavietė (vok. Futterstelle), kur reikia pabars­tyti kukuruzų ir kapotų runkelių su kopūstų lapais. Takučiai prie maistavietės reikia irgi pa­barstyti kukurūzais, kad kalakutai lengviau ją su­rastų. Maistavietės gera įtaisyti keliose vietose. Kada jau būva viskas paruošta, pavakare atneša dėžėje ar narve kalakutus, o temstant atsargiai atidaro dureles ir atsitolina. Kiek palaukus galima, sugrįžti ir atsargiai iš tolo pažiūrėti, ar kalaku­tai išėjo iš narvo. Jeigu kalakutai būtų neišėję, tai reikia jiems pasirodyti. Tada jie greičiau išlįs ir pasistengs sutūpti į medžius. Taip iš lėto ka­lakutai apsipranta ir susipažįsta su vieta ir ap­linkuma. Negera kalakutus išleisti per arti gy­venamų namų. Per dažnai susitikdami su žmo­nėmis, jie apsipranta, pameta taip reikalingą lau­kinį savisaugos instinktą ir dažnai žūva. Lygiai žalinga per dažnai arba net visai be reikalo maistavietės lankyti.

Kalakuto atmintis labai gera ir šitų maistaviečių jie neužmirš net rudenį. Laiku padėtas maistas dažnai sulaiko kalakutus net nuo rude­ninių tolimų kelionių, kurioms kalakutas turi nemažą patraukimą.

Vokiečių medžiotojai augintojai sako, kad perdaug didelių miškų masyvų kalakutai vengia. Geriausiai mėgsta senus miškus, kur yra daug aukštų ir šakotų medžių. Gera, kad apačioje būtų pakankamai dengiančios augmenijos (krūmų, žolių, uogienojų).

Geroms sąlygoms esant kalakutai veisiasi labai greitai. Vokietijoj (Hessene) grafo Heyl’o dvare, Reino saloje, kur yra apie 400 ha miško, ir daugiau kaip 500 ha laukų ir pievų, iš esamų 250 veislinių kalakutų kasmet atšaudydavo apie 200—300 št. prieauglio. Prieš karą buvo įveista kalakutų Veimare, Ettersburgo miškuose ir su­laukta labai gerų rezultatų, bet per karą čia ka­lakutai labai nukentėjo nuo brakonjierių. Bet nemaža bandymų nuėjo niekais. Gale praeito amžiaus buvo bandoma įveisti laukinių kalakutų Latvijoje, Siverso miškuose. Išdavos buvo pa­tenkinamos. Ar liko ten kalakutų po didžiojo karo, žinių neturiu. Bendrai reikia pasakyti, kad įveisimas kalakutų nėra labai sunkus ir kartais ne sunkesnis už fazanų įveisimą. Be to, vieni ir kiti galima veisti kartu (lygiagrečiai). Sugyvena jie vieni su kitais labai gerai.

Vienas lenkų medžiotojas prieš didįjį karą (1909 m.) parsigabeno iš Kanados 4 kalakutus (3 pateles ir vieną patiną). Pavasarį paleidęs juos į parką, rudenį turėjo jau apie 20 št. Vė­liau veisėsi jie irgi labai gerai. Tik retkarčiais įsikasusios apačia tvoros lapės gerokai prare­tindavo jų skaičių. Tiesa, veisimosi sąlygos buvo labai geros. Parkas buvo didelis (apie 200 ha). Čia buvo apie 120 ha seno spygliuoto miško su geru priemaišų ąžuolų ir beržų, 40 ha šimtmečių lapuočių, daugiausia uosių, 30 ha jaunų sky­nimų, 4 ha tvenkinio su pertekančiu upokšniu Sky­nimuose buvo daug jaunos, geros žolės, žirnučių, dilgių. Tarp senų medžių buvo pakankamai įvairių uogienojų, krūmų. Štai ką jis rašo:

„Auginimas Kanados kalakutų, kurie net žiemą, esant sniegui ir didesniems šalčiams, maža naudodavosi duodamu jiems maistu, davė ge­resnius rezultatus, negu buvo laukta. Savo stip­riomis kojomis jie iškapstydavo sau maistą iš po sniego ir iš skruzdėlynų. Maitindavosi var­lėmis, gilėmis, įvairiomis uogomis ir bendrai nieko neniekindavo. Šalčius pakeldavo geriausiai, žodžiu, jautėsi kaip tolimoj savo tėvynėj. Jau­niems, tik ką iš kiaušinių išsiritusiems kalakučiukams nekenkdavo nei šaltis, nei lietus ir ben­drai visa, kas taip blogai veikia naminių kala­kutų auginimą. Ne kartą tekdavo pastebėti pa­telę su mažais jaunikliais vaikščiojant kūdros krantais ir net braidančią vandenyje. Gyvendavo dažniausiai mišriame miške. Iš pradžių ne labai bijojo žmonių; tai mane blogai nuteikdavo. Bet po metų, kai importuotus senius iššaudžiau ir, apskritai, kai „pauostė parako“, pasidarė labai atsargūs; dvejiems metams praslinkus, nu­šauti kalakutui reikėjo jau nemaža laiko, mo­kėjimo ir įpratimo“.

Neblogų rezultatų susilaukė ir kitas lenkų medžiotojas augintojas, įveisęs kalakutus praei­tais metais Voluinėje.

Medžioti kalakutai galima rytais, tuoktuvių metu, arba vakarais rudenį tose vietose, kur pa­prastai jie nakvoja. Šaudyti geriau mažo ka­libro kulkomis.

Manau, kad ir pas mus, organizavus geresnę apsaugą ir apnaikinus grobuonius, tinkamesniuose miškuose vertėtų padaryti keletas ban­dymų kalakutams įveisti. Jie to tikrai verti.

L. G. “Medžiotojas” Nr. 5, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.