Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Laukiant šuniukų

in Kinologija

Pirmąjį kartą kalė paprastai rujoja 8—9 mėnesių. Bet tokio amžiaus šunį sukergti dar per anksti, nes jis nesuspėja fiziškai susiformuoti. Sukergti galima tik dviejų metų kalę (anksčiau galima sukergti greičiau subręstančius mažų veislių šunis — taksus, jagdterjerus, foksterjerus, spanielius). Ir šuo, ir kalė turi būti stiprūs, sveiki, gerai išsivystę. Veislei kalės tinka iki 8—9, šunys iki 11 —12 metų. Geriausiai kalę sukergti žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje. Tada šuniukai bus ankstyvi, pavasariniai, per vasarą jie paaugs ir savo pirmąją žiemą sutiks gerokai sutvirtėję. Nors kalė per metus gali atsivesti du kartus, bet to daryti nepatartina, gali pakenkti jos sveikatai.

Jei ruja praleidžiama nesukergus, reikia sekti, kad kalė nesusikergtų atsitiktinai. Rujos metu negalima jos leisti bėgioti be priežiūros, pasivaikščioti geriausia išvesti su pavadėliu.

Ruja trunka nuo pustrečios iki trijų savaičių, kartais visą mėnesį. Po pirmo pasilakstymo praslinkus dviems dienoms, kalė kergiama. Net po vaisingo susikergimo, kalė gali tuoj susikergti ir su atsitiktiniu šunimi. Nuo to ją reikia saugoti. Geriausia kergti anksti ryte, prieš šeriant, arba palaukti 3—4 valandas po šėrimo. Praėjus 2—3 valandoms po sukergimo kalė pašeriama. Nėštumas trunka 58—63 dienas, rečiau 64—65. Pirmieji nėštumo požymiai matyti po mėnesio, kalė pasidaro nerangesnė, padidėja jos pilvas, pritvinksta speneliai. Jokiu būdu negalima labai nušerti šuniukų laukiančios kalės. Nutukimas kenkia būsimiems šuniukams, kalei sunkiau atsivesti. Tuo metu kalei geriau duoti kepenų, nevirtų kaulų, vitaminų, daržovių. Kartkarčiais į maistą pravartu pridėti žalių kiaušinių. Porą dienų prieš atsivedant ir porą dienų po to kalei galima duoti tik skystą maistą. Tuo metu medžioti nelabai patartina. Kalė gali pervargti ir peršalti. Dresuoti galima tik pirmoje nėštumo pusėje. Šuningą kalę reikia kasdien vesti pasivaikščioti — beveik iki tol, kol ji susilauks jauniklių. Būsimajai vadai labai naudingas grynas oras ir saulė. Prieš atsivedimą kalei reikia surasti ramų, šiltą kampą pustamsėje vietoje ir paruošti lizdą. Geriausiai tinka negili, erdvi dėžė. Dugnas išklojamas kuo nors minkštu, geriausiai ruginiais šiaudais ir apdengiamas medžiaga, dembliu. Tiks ir šienas, tik jį reikia sukimšti į čiužinį. Tiek šiaudus, tiek šieną reikia dažnai keisti.

Negalima leisti, kad kalė atsivestų ant medinių grindų, nepridengto šieno. Taip pat negalima lizdo daryti tvarte. Ir kalė, ir šuniukai gali sugadinti uoslę. Prieš atsivedant, kalė ima nerimauti, neėda, apsmunka pilvas, įkrenta šonai. Dažniausiai kalė atsiveda naktį. Jei tai vyksta normaliai, pertrauka tarp pirmojo ir antrojo šuniuko paprastai būna nedidesnė kaip valanda. Atsivedimas trunka nuo 6 iki 12 valandų, rečiau visą parą. Jei tai užtrunka daugiau kaip parą, reikia kreiptis į gydytoją. Kai kalė atsiveda pirmvą kartą, reikėtų ją ir toliau, be triukšmo stebėti. Mat, gimus vienam ar keliems šuniukams, kalė juos kartais palieka, pereina į kitą vietą. Stebėti turi savas žmogus, prie kurio kalė pripratusi. Vidutiniškai atvedami šeši-aštuoni, kartais net iki 20 šuniukų. Jei kalė silpnesnė, geriausia palikti šešis (iš pirmos vados keturis) šuniukus, o kitiems paieškoti maitintojos.

Kalė maitintoja gali būti ir kitos veislės arba kiemsargė. Ji turi būti atsivedusi maždaug tuo pat metu, kaip ir šuniukų motina. Padėti šuniukus kalei maitintojai reikia ne iš karto. Prie motinos jie palaikomi bent parą, kad gautų jų organizmui būtinų krekenų. Be to, kalė maitintoja gali juos sudraskyti. Jei maitintoja turi mažai šuniukų ir jie nesunaikinami, tai, kalę nuvedus, prie vados pridedamas vienas, du svetimi šuniukai. Jie dedami į vidurį, kad įgautų lizdo kvapą ir neišsiskirtų. Maitinant iš pradžių svetimi šuniukai dedami prie užpakalinių spenių. Ypač atsargiems reikia būti, kai svetimi šuniukai ryškiai skiriasi, yra kitokios spalvos, didesni ar mažesni. Pakeisti reikia ne iš karto. Kai kalė pamaitina pirmuosius svetimus šuniukus, pakeičiami likusieji jos vaikai. Pamaitinusi šuniukus, kalė jau svetimųjų neliečia. Jų kvapas kaip ir lizdo. Jei kalė stipri, negalima palikti mažiau kaip du šuniukus. Vienas šuniukas nespėja išžįsti pieno ir gali būti tešmens uždegimas.

Šuniukai gimsta akli, be dantų. Jų akys atsiveria tik po dviejų savaičių. Per visą šį laiką nereikia nieko daryti. Kalė pati apvalo šuniukus.

Žindančios kalės maistas turi būti skystas ir maistingas. Į maisto racioną turi įeiti žalia mėsa, žali kiaušiniai, pienas, ryžiai, kaulai, vitaminingų daržovių mišiniai, būtina duoti žuvies taukų. Kalės pieningumą didina vandenyje išmirkyti avižiniai dribsniai. Ypač reikia žiūrėti, kad kalė nesuėstų sūraus, apgedusio maisto, apkartusių riebalų. Ką tik atsivedusi kalė neėda, tik laka. Jai reikia dubenėlio švaraus vandens. Kol šuniukai kartu su motina, ją geriausia maitinti tris keturis kartus per dieną. Maistas kalei duodamas ne prie šuniukų, o atskirai. Atsivedusią kalę per dieną reikia išvesti į lauką tris kartus. Tai labai svarbu, nes pasivaikščiojimų metu kalė ne tik reguliariai atlieka savo reikalus, bet ir mankštinasi. Po pasivaikščiojimo jos tešmuo nuplaunamas šiltu vandeniu. Normaliai augantys šuniukai daug miega. Jei jie stena, neramūs, vadinasi, alkani. Reikia dirbtinai pamaitinti iš butelio per žinduką. Duodamas grynas, šiek tiek pašildytas šviežias pienas. Naudinga į pieną Įmušti kiaušinį — vieną keliems šuniukams.

Labai naudingos šuniukams saulės vonios. Tačiau karštoje saulės atokaitoje jų nereikia laikyti. Geriau šuniukus laikyti guolyje ir tada, kai drėgna, rasota žolė.

Dviejų savaičių šuniukams pradeda dygti dantys. Dar po savaitės juos jau galima pratinti prie naujo maisto, mokyti lakti iš dubenėlio. Iš pradžių geriausiai tiks avižinių dribsnių sriuba su pienu ir trupučiu cukraus. Palaipsniui jiems galima pradėti duoti skystos manų košės, buljono, o vėliau ir stipresnio maisto. Papildomo penėjimo normos maždaug tokios: 5—10 dienų — ketvirtis stiklinės, 10—15 dienų — pusė stiklinės, 15—20 dienų — 3/4 stiklinės ir 25—30 dienų — visa stiklinė. Svarbu, kad per dieną šuniukas gautų bent vieną šaukštelį žuvų taukų.
Labai naudinga šuniukams duoti mėsos faršo, tarkuotų morkų, įmaišius jiems į košę ar sriubą. Maitinant reikia stebėti, kad visi šuniukai priėstų vienodai ir stipresni nenustumtų mažesnių. Augant dantims, šuniukai vis labiau įkyri motinai, kandžioja ją, braižo nagučiais tešmenį. Kalė pradeda slėptis, bėgioti nuo jų. Maždaug dešimtą dieną nagučius pravartu atsargiai apkarpyti, o po to dildele juos vis atbukinti.

Dažnai po mėnesio šuniukai imami atjunkyti. Tai nėra labai gerai, nes kalės pienas šuniukams yra labai reikalingas ir niekas jo pakeisti negali. Kalę žįsti galima leisti iki septynių savaičių, bet paskutinėmis dienomis šuniukai prileidžiami tik naktį. Pastebėjus, kad šuniukai ima kalei įkyrėti, galima paruošti jai ramų kampelį, sakysime, dėžę — lizdą pertverti taip, kad šuniukai negalėtų perlipti.

Atjunkyti šuniukus nuo kalės galima ne visus iš karto. Iš pradžių vieną, po dienos kitos — antrą. Taip daroma, kad nekiltų tešmens uždegimas, kad kalė nepaliktų nukarusiais speniukais. Atjunkant naudinga speniukus ir pilvą apiplauti vandeniu, į jį įpylus šiek tiek acto.

Iki dviejų mėnesių kiekvienas šuniukas turi gauti vaistų nuo kirminų. Kupiruojamiems šunims uodega turi būti trumpinama penktą dieną po atsiradimo, vėliausiai po dviejų savaičių.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų