Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Lašišų upė

in Žvejo dienos

Ir žemėlapyje matyti, kad Kolos pusia­salio rytai — mažai apgyventas sraunių upių kraštas. Prasidėję Kolos aukštikalnių pelkėse ir ežeruose, visos į rytus te­kančios neligos, tik 100—150 kilometrų upės įteka i Baltąją jūrą. Beveik prie kiekvienos upės žiočių anksčiau buvo gy­venvietės. Mat ir šiandien dėl gausių tarpeklių ir pelkių visame rytiniame Kolos krante nėra civilizuotam transportui tin­kamų kelių. Svarbiausias susisiekimas — laivais ir lėktuvais. Dėl kelių stokos, at­šiauraus klimato ir poliarinės nakties iš buvusių kaimų teliko tik kas trečias ket­virtas. Vienas iš jų — Čapoma — mūsų kelionės tikslas. Šis beveik prie poliarinio rato esantis kaimas įsikūręs prie to pa­ties pavadinimo upės žiočių. Kaime yra apie 40 medinių namų ir 147 gyventojai. Prie kiekvieno namo — gražių skaldytų malkų rietuvėmis atitvertas daržas, kuria­me auga tik bulvės. Visi namai, malkos ir mediniai šaligatviai yra iš rąstų, kuriuos išmetė krantan jūra. Nežinia, kuo kūrens Čapomos gyventojai, kai upėmis nebebus plukdomi sieliai, nes čia miškas auga tik upės slėnyje, o kitur — akmenuota tund­ra.

Svarbiausias gyventojų verslas — ruo­niukų medžioklė ir europinių lašišų — siomgų žūklė. Vos tik gimę ruoniukai — baltukai — užmušinėjami ant Baltosios jūros ledo balandžio mėnesį (paskui išeina puikūs moteriški kailiniai), o verslinė siomgų žūklė prasideda rugpjūčio vidury­je. Tuo metu į upes plaukia neršti siomgos ir kitos lašišos — jūrinės kumžos. Upėse nuolat gyvena upėtakiai ir kiršliai.

Nors gyventojų reta, o turizmas dėl prasto susisiekimo ir pasienio apribojimų menkas, visame pakrantės rajone galioja meškeriojimo draudimai. Žūklės apriboji­mų nėra tik ištakų neturinčiuose ežeruo­se, kur nėra ir lašišinių žuvų. Vietos gy­ventojai, kaip toji pelė prie aruodo, vis tiek žiemai prisigaudo po statinaitę siom­gų. Jos gaudomos arba pertveriant tinklu upę, arba savos gamybos originalios kon­strukcijos spiningu. Ši konstrukcija tokia geniali savo paprastumu, kad apie ją ver­ta tarti keletą žodžių. Tai tuščia pailga konservų dėželė. Tame gale, kur dangte­lis išpjautas, įremtas apvalus medinis skersinėlis, o ant dėželės suvyniota apie 30 metrų 0,8 — 1 milimetro valo. Ilga vari­nė su nemažu kabliu blizgė sveria 50—60 gramų. Įkištais dėželės vidun pirštais įsi­tvėrus už skersinėlio, o nykščiu prispau­dus blizgę, plačiai užsimojama, ilr blizgė nuskrieja bent 30 metrų. Nuostabu — nėra besisukančių dalių, valas lengvai nusivynioja nuo slidžių dėželės šonų. Atgal blizgė traukiama, valą vyniojant ant dė­želės ranka, nelyginant siūlus ant kamuo­lio. Teisybė, užkibus „normaliai“, apie 8 — 10 kilogramų siomgai, apie valo vyniojimą nėra ko ir galvoti — žuvis tiesiog velkama krantan, pasitikint valo tampru­mu ir stiprumu. Šis „spiningas“ yra nepa­prastai kompaktiškas ir patogus tuo, kad vietiniai „brakonieriai“ jį gali nešiotis striukės kišenėje.

Daug įdomių ir reikalingų žinių, besė­dint prie lietuviškomis vaišėmis apkrauto stalo, papasakojo Nikolajus Jakovlevičius. Jaunystė­je jis šiame krašte ganė elnius ir tuo me­tu šimtas kilometrų jam atrodė nedidelis kelias. Pasirodo, kad didžiausias, apie 15 metrų aukščio krioklys yra pro gyvenvietę pratekančioje Čapomos upėje, vos per 13 kilometrų nuo žiočių. Kita verta dėmesio slenkstėta ir srauni upė yra Pulonga. Ten už 15 kilometrų nuo žiočių taip pat yra krioklys, prie jūros upė įteka gražion įlankon. Dar po karo Pulonga buvo nemaža gyvenvietė. Joje veikė žuvų sūdymo ce­chas. Laikui bėgant gyvenvietė visiškai išnyko, teliko žuvų sūdymo pastato dalis, kur vasarą prisiglaudžia elnių augintojai. Iki Pulongos jūra apie 55 kilometrai, o vingiuotu krantu — dvidešimčia daugiau. Žygiuoti uolėtu krantu nė vienas neno­rėjome ir vėl sužvanginome kuprinėje su­krautos šiaurės valiutos atsargas. Po ke­lių valandų nuoširdaus pokalbio Nikola­jaus Jakovlevičiaus vadovaujami vietiniai geradariai nutarė, kad lietuviai — ne prastesni už pomorus ir kad pomorų gar­bės reikalas nuplukdyti šiuos geriausius lietuvių tautos atstovus į Pulongą.

Benzino problema Čapomoje liko tikra problema net ir „normalizavus“ jo kainą, tai yra pakėlus iki vienos iš pirmų vietų pasaulyje. Reikalas tas, kad benziną, kaip ir nuolat šąlančių pomorų organizmui rei­kalingus kitokius skysčius, atveža laivais per navigaciją. Skirtumas tik tas, kad anie skysčiai būna buteliuose, o benzinas — metalinėse statinėse. Žinant, kiek benzino ryja galingi katerių varikliai, buvo galima įvertinti geradarių auką…

Kitą dieną dirstelėjęs į pakabinamus menko kateriuko variklius apsidžiaugiau, kad plauksime ne skersai Baltąją jūrą, o pajūriu, mat motoruose sraigtus daug kur atstojo vinys, visur kadaravo laidai ir ne­žinomos paskirties virvelės; taigi motorų skyrius kėlė sunkių minčių.

Po kiek laiko kaimo nameliai susiliejo į pilkai žalią mozaiką, kateriui įplaukus bangos duburin, jų iš viso nebuvo maty­ti. Kai pasukome į šiaurę, krantas dūlavo pilka juostele, o nuo galingų, bet lėkštų keterų vėjas plėšė purslus ir tėškė į vei­dus. Motorams sustojus, net ir viena ban­ga prilietų katerį vandens. Tik dabar pa­stebėjau, kad gelbėjimosi ratų nėra; kai vandens temperatūra tik 8 laipsniai, jų nauda iš viso maža… Taip bemąstant staiga sučiaudėjo ir nutilo vienas iš dviejų variklių. „Dabar turėtų sustoti ir antras variklis“, — perskaičiau savo mintį ir bi­čiulių akyse. Nė kiek nesutrikęs kapito­nas paliko vairą mums, o pats, pagriebęs šlapią krepšį su surūdijusiais raktais ir veržlėmis, užgulė nutilusį variklį. Pakeitus senąsias žvakes dar labiau surūdiju­siomis ir tam tikra tvarka patampius už nukarusių laidų, variklis užbirbė kaip naujas, iš karto pakeldamas mūsų nuotai­ką. Po kiek laiko aplenkėme kažkada toli horizonte dūlavusį iškyšulį, bangos pasi­darė žemesnės, bet trumpesnės. Prasidėjo kitos bėdos. Sumažinus greitį, katerio prie­ki užpildavo bangos ketera, ir dalis šalto sūraus vandens pakliūdavo ne tik mums už apykaklių, bet ir valtin. Teko greitį padidinti. Tada kateris nuo vienos bangos keteros žnektelėdavo ant kilos tokia jėga, kad atrodė, jog kiekvienas trenkimas paskutinis. Pasirinkti nebuvo ko, tad pasitikėjau likimu ir geradariu, kuris kelis kartus rūpestingai pataisė mūsų kuprines. Jis žinojo jų turinį, todėl toks rūpinimasis sukėlė viltį, kad tuo turiniu pasinaudosi­me dar šiame pasaulyje.

Kai jau visai nebeliko jėgų, o apatinę kūno dalį maudė lyg visą dieną šuoliavus ant nebalnoto arklio geradaris atsuko savo vario spalvos veidą ir tarė: „Atėjo­me“.

Iš kažkada čia buvusio nemažo kaimo teliko keturi pastatai: pusiau žeminė, anksčiau buvusi lašišų dorojimo ir sūdymo patalpa, apgriuvęs ryšininkų namelis, tokta pat dūminė pirtis ir geriausiai išsi­laikęs, tvirtai suręstas lauko tualetas. Pusiau žeminė buvo erdviausia, su keliais narais ir pakenčiamu stogu, todėl nutarė­me įsikurti joje. Per porą valandų sutvar­kėme apirusią krosnelę, iškuopėme metais susikaupusį šlamštą bei butelius. Pro ma­žyti šoninį langelį buvo matyti jūra, o pro didįjį — įlanka ir per akmenis dundanti Pulonga.

Prasidėjo potvynis, įlankon smarkoka srove tekėjo sūrus, pakrantėje susidrums­tęs jūros vanduo. Už poros šimtų metru nuo slenksčių telkšojo nemaža, vos pastebima srove, sietuva. Jau pirmą kartu metus blizgę, visiems trims užkibo vie­nodos, tarsi sukirptos, sidabrinės pusantrų dviejų kilogramų kumžos. Keli pašėlę šuo­liai virš vandens, trumpas pasiblaškymas į šonus ir karališkos žuvies jėga ima silp­nėti tiesiog akyse. Paskutinį kartą kumža pasipriešino, pamačiusi žmogų. Daugiau kiek bemetėme — lyg į šulinį. Atrodė, kad šioje sietuvoje tebuvo tik tos trys kumžos. Nenusiminę patraukėme kitos sie­tuvos link. Kad vienas kitam netrukdytu­me, netrukus išsiskyrėme ir už poros va­landų susitikom ten, kur upė tekėjo per akmeninį kanjoną. Mudu su Reniumi tu­rėjome po kilograminį upėtakį, o darbštųsis Juozas atsinešė dvi nemažas kumžas.

Nėra ko ir pasakoti, kokia buvo žuvienė ir ant iešmo pakepta kumža. Dalydamiesi įspūdžiais šveitėme virtas ir keptas kumžas ir upėtakius. Netyčia pastebėjau, kad Juozas vengia upėtakio gabalų — mano nuomone, skanesnių už kumžos. Mintyse tokį jo elgesį priskyriau prie nemažo Juozo dorybių sąrašo ir valgiau viską iš eilės.

Ryte trobelėje buvo vėsu, iš grindų plyšių šen bei ten kyščiojo smalsūs sto­rulių trumpauodegių lemingų snukučiai. Nematę žmonių, šie šiaurės graužikai ir toliau nesivaržydami gyveno savo nesu­dėtingą gyvenimą, pagrįstai jausdamiesi namelio šeimininkais. Iš pradžių ėmė siau­bas pagalvojus, ką jie gali padaryti mūsų maisto atsargoms ir miegmaišiams, bet tuoj paaiškėjo, kad lemingas neužlipa ir ant storesnio rąstigalio, o neįprastu mais­tu visai nesidomi.

Puodelių skambčiojimas lyg žadintuvas ištraukė bičiulius iš miegmaišių. Dar nenusibodusios žuvies gabalai čirškėjo ani iešmų. Ir vėl pastebėjau, kad Juozas neima skaniųjų upėtakių. Pavalgęs pasiteira­vau — kodėl? „Kad aš Raudeniškiuose neįpratau prie upėtakių, nusukdamas akis šalin, tarė Juozas, ir aš beveik patikėjau. Tik nuėjus prie upės parnešti vandens, ten, kur vakar Juozas darinėjo žuvis, paaiškėjo jo kuklumo paslaptis — kiekvieno upėtakio skrandyje pūpsojo po vos apvirškintą, visai tokį pat, kaip šmirinėjantys po trobelę, lemingą…

 Juozas Petrusevičius


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejo dienos

Žuvų trofėjai. Lydeka

Paruošiant lydekų trofėjus, daugiausia bėdos būna su smegenine kaukuole. Mat jos priekinė
Pakilti į Viršų