Lašalai

in Gamtos stebėjimai

Trisdešimt metų prabėgo, kai aš pradė­jau tirti upių gyvūniją. Iš pradžių stebė­jau upėtakinių upelių fauną, šią ištyręs norėjau pažiūrėti, kas gyvena didesnėse upėse. Su jomis susipažinęs, panūdau Nemuno bei Neries gyvūnija pasidomėti. Vėliau gvildenau kaimyninių respublikų upių entomofaunos klausimus. Dar vėliau keliavau į tolimiausius Eurazijos kampelius. Šitaip susipažinau su upių vabzdžiais nuo Nemuno krašto iki Čiuk­čių pusiasalio ir Kamčiatkos, poliarinio Kožimo ir Sajanų, Pamyro, Tian šanio. Vis dėlto tarp margo upių pasaulio mie­liausi man yra Lietuvos upeliai. Juose turškiausi vaikystėje, meškeriojau jaunys­tėje, pro tinklus ploviau dumblą, varčiau akmenis vėliau kaip tyrinėtojas. Ir noriu pasidalyti mintimis su tais, kuriems teks saugoti dar išlikusius upelius, kurie, atėję su anūkais prie upelio, galbūt vienintelio, pasakys, kad čia dar išliko mezozoinės eros gyvūnų.

Sraunus Verknės vanduo netoli Stakliš­kių plauna apsamanojusius akmenis. Tarp povandeninių samanų ropoja nerangios juodos lašalų lervos. Žiaunos dangteliais pridengtos, kad dumblu neužsiterštų. Api­būdinu. Caenis maximus Joly. Tai Euro­pos retenybė, terasta Garonos upėje (Prancūzijoje). Suaugę lašalai nežinomi, neaprašyti, o Garoną užteršus, išnyko ir lervos. Tad manyta, kad Caenis maximus — išmirusi rūšis. Jaunas, užsispyręs bu­vau. Savaitę praleidau Verknės pakran­tėse ir sugavau slapuką lašalą. Skraidė jis lyg gyvas lašas, aukštai, prie medžių viršūnių. Ir laukė dar didesnė staigmena. Pasirodė, modernios struktūros lašo for­mos lervų labai jau primityvūs suaugėliai. Jų giminaičiai gyveno mezozoinėje eroje. Šiuo metu panašūs lašalai aptikti Florido­je ir priskiriami Neoephemera genčiai. Teko „perkrikštyti” tą lašalą ir pavadinti jį “Neoephemera maxima” vardu. Peršasi mintis, kad Neoephemera genties lašalai gyveno dar tada, kai Amerika ir Europa buvo vientisas žemynas.

Šį teiginį paremia kita mūsų upių rete­nybė. Oloje sugavau lašalo lervą, kuri nepaprastai skyrėsi nuo kitų Europos rūšių. Aprašiau ją Eurylophella lithuanica vardu. Vėliau Eurylophella lithuanica pa­vadinau rudasparniu lašalu, nes iš Jaros upėje surastų lervų išauginto suaugėlio sparnai buvo rudi. Šios genties dauguma rūšių (35) paplitusios Šiaurės Amerikoje. Azijoje Eurylophella genties lašalų nerasta. Iš Europos į Ameriką rudasparniai lašalai nenuskris, nes gyvena tik porą dienų. Sudėtinga ir jų biologija. Tad, net per­skridę Atlantą reaktyviniu laineriu, šie lašalai ten nepasidaugins.

Kartą Latvijos hidrobiologai pakvietė talkon — tirti Dauguvos faunos Kuoknesės apylinkėse. Ten didžioji Latvijos upė kaskadomis krito nuo dolomitinių slenksčių. Toje vietoje aptikau lašalą Prosopis­toma foliaceum. Jo lerva — lyg žirnio pusiukė. Žiaunos paslėptos, iš po šarvo kyšo tik trumputė trišaka uodegytė. Dau­giau nieko nesimato. Europoje tėra ketu­rios vietos, kur rasta šių lašalų. Mūsų žemyne jų buvo aptikta tik Kuros upėje (Gruzijoje). Sugavęs keletą lervų savo konstrukcijos bentosiniu tralu, atsi­vežiau jų gyvų į Vilniaus universiteto laboratoriją. Ten iš anksto buvau paruo­šęs akvariumą. Jame elektros motorėlis suko sraigtą, priverčianti judėti vandenį. Tokios srovės prozopistomų lervoms visiš­kai pakako. Akvariume paaiškėjo, kodėl jos tokios retos. Dieną lervos slėpėsi ak­menų plyšiuose, o naktį medžiojo smul­kiąją dugno gyvūniją. Prozopistomos išsi­rito naktį birželio pabaigoje. Rytą radau tik išdžiūvusius jų kūnelius. Šimtas metų praėjo nuo jų aprašymo, kol pavyko iš­auginti pirmuosius sparnuotus tos rūšies lašalus. Kodėl niekas jų nesugavo visą šimtmetį? Tą pačią dieną išvažiavau į Kuoknesę ir ištisą naktį nemiegojau — vis laukiau, ar nepasirodys skraidančios prozopistomos. Išskrido jos paryčiui brėkš­tant. Tūkstančiai šių lašalų skraidė virš upės. Patinai, vos išskridę, nusimesdavo subimago odelę ir pasidarydavo skaidriasparniai. Patelės nenusinerdavo — likdavo baltasparnės. Tai buvo nepaprastas, fan­tastiškas reginys — stebėjau tūkstančius mažų šokėjų, kurių iki tol niekam iš gam­tininkų neteko matyti. Patekėjo saulė. Visi patinai žuvo, jų kūnelius nešė Dau­guva. Patelės dar pusvalandį gyveno, dėjo kiaušinius ir žuvo. Pakilus saulei, nebuvo nė vienos gyvos prozopistomos. Paaiškėjo didžioji šių smulkių vabzdžių paslaptis. Jie gyvena tik pustrečios valan­dos ir skraido tada, kai jų tyrinėtojai miegodavo saldžiausiu rytmečio miegu. Tad Prosopistoma foliaceum suaugėlis — trumpiausiai gyvenanti lašalų rūšis (lerva vystosi net dvejus metus).

Dauguvos prozopistomų populiacija žuvo, pastačius Pliavinės užtvanką, mat jos negali gyventi stovinčiame vandenyje. Keliasdešimt lervų atvežiau ir paleidau į Nerį ties Verkių rėvomis. Deja, jas puolė šimtai mažų žuvelių, ir visas triūsas nu­ėjo perniek… Išduosiu mažytę paslap­tį. Žingeidi universiteto studentė Lilė Ūkeniekaitė surado prozopisto­mų populiaciją prie Vitebsko Dauguvos rėvose.

Kai atsiversite raudonąją knygą, pamatysite, kad nupiešta tik prozopisto­mos lerva, o suaugėlis nežinomas net specialistams. Sandara Dauguvos prozopistoma skiriasi nuo kaukaziškosios ir išskirta į atskirą porūšį Prosopistoma foliaceum baltica ssp. n. Baltiškosioms prozopistomos lervoms būdingos tamsios dėmės nugarinėje pusėje, jų neturi kitų porūšių lervos. Skiriasi jos ir burnos organų sandara.

Tarp daugybės rūšių įdomus potamobiontinis kompleksas. Tai rūšys, kurios gy­vena tik didžiosiose mūsų upėse, Nemuno vidurupyje, Neryje, Merkio žemupyje. Tarp stambiausiųjų lašalų — Behningia ulmeri. Ši rūšis aptikta Dunojuje, Okoje, Vartoje ir Nemuno aukštupyje. Jos še­riuota, trumpa, stora lerva giliai įsirausia į upės dugno smėlį. Kai ateina metas išsi­risti, ji iššliaužia į pakrantės smėlį. Išsi­nėręs stambus baltasparnis lašalas nesimaitina ir gyvena labai trumpai. Neryje, Oko­je, Vartoje ir… Amūro upėje rastos raguotos Brachycercus minutus lervos. Jos — lyg upių kipšiukai, tik vietoj dvie­jų ragučių uodegoje yra trys. Neryje radau ir lašalų rūšį, kurios aprašymų nie­kur neaptikau. Tada buvau aspirantas ir apie radinį pranešiau pagyvenusiai šios srities specialistei. Gavau atsakymą: „Jūs per daug jaunas, kad aprašinėtumėte nau­jas gentis ir rūšis”. Metus užtrukau, kol išsiauginau lašalus ir tiksliai įrodžiau, jog tai — nauja mokslui gentis ir rūšis. O per šį laikotarpį Vartoje (Lenkijoje) buvo rasta viena aplaužyta lervytė ir… aprašyta rūšis. Tad prioritetas tam, kuris neklausė išminčių patarimo.

Lašalų biologija labai sudėtinga. Tik kelių rūšių, paplitusių kalnuose, suaugėliai išgyvena beveik savaitę, o dauguma tos stadijos lašalų gyvena dvi dienas. Trumpai gyvena Nemune ir Neryje paplitęs lakius ir oligoneurielė. Jie, išskridę vakare, apie vidurnaktį jau būna negyvi. Lašalų ler­vos stenotopinės. Žydrioji heptagenija lai­kosi Nemuno, Neries ir Merkio rėvose po akmenimis. Lakius gyvena urvelyje, iškas­tame tik upės dugno kietame priemolyje. Neoefemera buvo paplitusi tik trumpoje Grūdos atkarpoje aukščiau Kašėtų. Pasi­rinktoje vietoje lašalai dažnai laikosi šimtmečiais. Nemažai potamobiontinių rūšių gyvena Neryje, Nemune, Merkio žem­upyje ir Vartos upėje. Lyg ir keistas paplitimas, nes Merkys šiuo metu nestambi upė. Dabar taip, o praeityje? Ledynams traukiantis, kai Nemuno žemupys dar ne­buvo susiformavęs, Neries vanduo že­miau Vilniaus plūdo į Merkį. Šis susijun­gęs su Nemunu nešė vandenį dabartinės Vartos slėniu į Šiaurės jūrą. Nemuno aukštupyje per paskutinįjį apledėjimą bent iš dalies išliko senoji gyvūnija, kuri buvo paplitusi visame tos didžiosios ledyn­mečio upės baseine. Lenkijos hidrobiologai, sužinoję apie mano rastuosius lašalus, intensyviai jų ieškodavo Vartos baseine ir paprastai — sėkmingai. Ten rasta ir Neoephemera, ir Eurylophella, ir Behningia bei daugelis kitų Lietuvoje aptiktų rūšių.

Norėtųsi, kad reliktinės lašalų rūšys iš­liktų.

Ričardas Kazlauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.