Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Laikas ir vieta lydekų žvejyboje

in Patarimai žvejui

Lydeka – pakankamai dažnas laimikis, bet kartu tai – ypa­tinga žuvis. Ir jos vardą gaubia daug paslapčių, o pati didžiau­sia – gebėti tiksliai atsakyti į klausimus: kodėl, kaip ir kada ji kimba?

Daugelis patyrusių spiningininkų žino, kad visai nebūtina penktą valandą ryto išplaukti į žūklavietę. Lydekos suaktyvėja ir masalus pradeda atakuoti maždaug dešimtą valandą ryto, o pats kibimo įkarštis – tarp dešimtos ir dvyliktos valandos. Pas­kui kibimas silpsta, nors visiškai ir nesiliauja, o su nauja jėga atsinaujina trečią valandą popiet. Šie per daugelį metų paste­bėti dėsningumai anaiptol nesiūlomi receptai, kaip reikia žve­joti. Viskas priklauso nuo tinkamų masalų, bet geriausia žvejo­ti šiltomis ir ūkanotomis dienomis be vėjo. Tada lydekos kimba nuo šviesos iki tamsos. Tai auksinės dienos, kai trofėjines lyde­kas įmanoma gaudyti kuo įvairiausiais masalais. Pavasarį daž­nai pasitaiko, kad vėjuotomis dienomis lydekos puikiai kimba ankstyvą rytą ir vidurdienį. Su šia lydekų žūklės ypatybe susi­pažinau Alaušo ežere. Vėjas ginė aukštas bangas, ir buvo sun­ku išsilaikyti toliau nuo kranto su pripučiama valtele. Lydekos kibo maždaug 5-6 m gelmėje, bet atakavo tik stambias vartikles. Mažesniais masalais ir sukrėmis margašonės visiškai nesi­domėjo. Pasitaiko, kad tyliais vakarais lydekos ima kibti tems­tant, o aktyvius virpesius keliančią sukrę griebia ir visiškoje tam­soje. Paprastai tokiais vakarais visiškai nekimba ešeriai. Klaipėdos kanale, žemiau šliuzo, yra tekę ištraukti vieną po ki­tos keletą gražių lydekų jau po saulės laidos. Margašonės ata­kavo ketvirto numerio sukrę. Žodžiu, tiek sezono pradžioje, tiek pabaigoje pasitaiko visokių netikėtumų.

Lydeka grobį paprastai puola labai agresyviai, todėl pakirs­ti reikia nestipriai. Net, jei lydeka nepataiko sučiupti masalą, spiningininkas vis tiek pajunta tik šiai žuviai būdingą smūgį. Dar sykį užmetus ta pačia kryptimi masalą, lydeka paprastai būna taiklesnė. Tačiau pasitaiko ir taip, kad ši plėšrūnė kimba visai nebūdingai. Dažniausiai tai juntama, kai žvejojama minkš­taisiais masalais – guminukais. Spiningininkui atrodo, kad trau­kiamas masalas kliūva už dugno ar žolės stiebelių, o iš tiesų lydeka plaukdama iš paskos „ragauja” guminuką. Spininginin­kas tokiais atvejais bergždžiai bando pakirsti laimikį. Geriausia yra sulėtinti masalo plaukimo tempą ar keisti jo žaismą. Tik ta­da, kai ranka pajunta, jog guminuką tarsi kas būtų plyta privožęs, reikia kirsti. Vadinasi, lydeka apžioja masalą ir laiko jį nas­ruose nerydama.

Geriausios lydekų žūklavietės sezono pradžioje – ežerų pa­krantės, kur gylis svyruoja nuo 0,5 iki 4 metrų. Tiesa, kuojų nerš­to metu geriausia jas gaudyti prie pat kranto. Upėse lydekos pasklinda po sietuvas, tačiau labai dažnai (ypač ankstyvą rytą) atplaukia medžioti į seklumas, žemiau rėvų.

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Žūklę sugadina klaidos

Versekos tvenkinys garsėja klumpiniais ešeriais. Vieną ge­gužės pavakarę gaudžiau juos pirmo numerio

Velkiavimo platumos

Spiningininką, išplaukiantį su velke į didelius ežerų arba marių plotus, jaudina į
Pakilti į Viršų