Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Labanoro miškas

in Maršrutai

Į vakarus nuo Švenčionėlių dunkso Labanoro giria. Ji užima apie ketvirtadalį Švenčionių rajono ploto; toje teritorijoje nėra ištisinio žemės ūkio verslo (tik pagalbiniai nedideli laukai). Žmonių gyvenama taip pat retai ir užimti jie daugiausia miško darbuose.

Ši giria, prie kurios šliejasi mažesni miško masyvai, netelpa rajono ribose — nusidriekia į Utenos ir net į Vilniaus rajonus. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 48 kilometrus, iš rytų į vakarus — 35 kilometrus. Giria gana vientisa ir pagal medžių rūšis — čia 91 procentas pušynų. Ji auga ties tomis vietomis, kurios kiek giliau įdubusios tarp aplinkinių kalvotų aukštumų. Žemesnis žemės paviršius čia buvęs iki apledėjimo. Vadinasi, ši paviršiaus savybė yra tarsi paveldėta iš senesnės geologinės praeities. Girios pamate yra moreninis priemolis, iš viršaus pridengtas smėliu. Todėl čia kad ir nedidelio gilumo įdubimuose, iš pirmo žvilgsnio tarsi smėlynuose, telkiasi vanduo, tyvuliuoja ežerai, tvyro nemažos pelkės, o gretimuose sausasmėliuose ošia pušynai. Šios savybės ir lėmė miškėto kraštovaizdžio savitumą. Nepaliesti liko raistai, ežerai, smėlynai. Maži kaimeliai įsikūrė ten, kur pro smėlio dangą „prasikala“ gilesnio pagrindo priemolių paviršius.

Ežerai įvairūs — nuo nemažų, kaip Peršokšnos arba Rašių, iki daugybės nedidelių ir visai smulkių. Jų iš viso girioje arti šimto. Įdomūs vardai; Gilutis, Ešerinis, Indrajai, Juodenis, Juodežeris, Liedis, Liedaitis, Lauraena, Mekšrinis, Sirgelis, Spengla, Snieginis, Šalnaitis, Varnakis Velniukas, Versminis, Žiezdrelis. Niekur nerasim tiek nenuotakinių, kaip čia. Teisybė, čia nenuotakiniai ežerai dažniausiai yra smulkieji, bet jie daug kuo įdomūs.

Labanoro girios vandenų pereklių į Žeimeną nuplukdo nedideli upeliai bei jų Intakai; Lakaja su Peršokšnos Intaku, Luknelė, kiti mažesni. Nepaprasti jie savo tyra skaidravandene tėkme. Ties jais daugiau nei kitur ūksmės, tylos. Jie iš tų retų šiandien upių ir upelių, kurių žmogus dar beveik neliečia, nekeičia, negadina.

1974 metais Žeimenos upės baseino dalis su visa Lakaja (44 km. ilgio), Peršoksna (62 km) ir kitais mažesniais upeliais paskelbta ichtiologiniu draustiniu.

Savitas Labanoro girios turtas — jos raistai, pelkynai. Vertingiausias, matyt, Kanto raistas, esantis girios vakarinėje dalyje, takoskyroje tarp Žeimenos bei Šventosios baseinų. Tai 2409 hektarų miškų ir įvairių plynraisčių plotas: nuo žemapelkinio šiaurėje iki tipiško aukštapelkinio pietinėje dalyje. Durpių sluoksnis raiste yra gana storas, vietomis siekia devynis metrus. Biologai pastebėjo, jog raisto ežeruose gana savitos gyvūnijos bendrijos. Raistas paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu, kuriame saugomos retos miškų bei pelkių augalijos bendrijos, jų augimvietės, paukščiai bei žvėrys (kurtiniai, gervės ir kt.).

Antras stambus Labanoro girios botaninis-zoologinis Baranavos draustinis, kuris daug kuo panašus į Kaulo, net įvairesnis.

Net šeši Labanoro girios aukštapelkiniai raistai (Pašelmenės, Antaliedės, Januliškio, Purviniškių apylinkėse — iš viso 1110 ha) paskelbti botaniniais draustiniais-spanguolynais.

Iškylautojams siūlyti Labanoro girią kaip bekraštį įdomių vietų, klaidžių tarpuežerių labirintą, žadantį įdomumus, o gal net ir nuotykius, nedrąsu. Stichiškumas visų pirma padarytų daug žalos giriai (augalijai, vandeninis), sutrikdytų joje nusistovėjusią rimtį. O ir lankytojas ar besusidarytų tikslų vaizdą, greičiausiai tik įspūdžių nuotrupas išsineštų. Todėl siūloma apsukti maršrutinį ratą vieškeliais, sustojant vienoje kitoje įdomesnėje girios vietoje.

Kelionę pradėjus nuo Švenčionėlių, tuoj už Žeimenos plyti nykoki sausašiliai, vietinių žmonių senu įpročiu dažnai pavadinami „poligonu“. Nieko gera neprimena tas pavadinimas. Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinei kariuomenei okupavus visą Lietuvą, o fronto linijai sustojus rytų pasienyje, į šias apylinkes buvo išvaryta nemaža pafrontės kaimų gyventojų. Pabėgėliai, slėpdamiesi girios kaimeliuose, daug vargo, bado čia pakėlė, ne vienas atgal nesugrįžo į gimtinę. Į kairę veda kelias, o užrašas primena, kad čia tas masinių žudynių kapas, kur 1941 metų rudenį fašistų sušaudyta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių.

Dar paėję, miške pamatysime Salnaičio ežerėlį. Ta tyli vieta lyg ir nieko nesako. Nesunku pastebėti čia statinių pamatų likučius nuo buvusių pastatų. Truputį į pietus, prie Juodinėlio ežero, ant aukštumėlės yra stovėjęs optinio telegrafo bokštas, per kur ėjo ryšys tarp Vilniaus ir Petrapilio. Prie Šalnaičio nuo caro laikų buvo vasaros tipo kareivinės. Ne vienam mūsų nūdieniam karo veteranui prie šio ežerėlio prasidėjo sunkiausių gyvenimo išbandymų metai. Čia 1941 metų gegužyje stovyklauti įsikūrė Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai. Po kelių savaičių juos užklupo žinia apie klastingo karo pradžią. Šičia prasidėjo sunkusis kelias. Traukėsi daugiausia pėsčiomis Maskvos link. Apie šimtas jų, Novo-Kuznecke užbaigę mokyklą, sudarė Lietuviškosios 16-osios divizijos karininkiją. Kaudamiesi su fašistais, jie vėl sugrįžo į Lietuvą ir nuėjo iki pat Baltijos jūros.

Į vadinamąjį poligoną nuo Svenčionėlių važiuojant keliai skiriasi į tris šakas. Kairiuoju į Lakają, viduriniuoju pasiektume Labanorą, dešiniuoju Antaliedę. Pamėginsime apsukti ratu: pasukę į šiaurę pro Antaliedę, laikydamiesi Luknelės prisibelsime Labanorą, iš kur apsukui palakajais grįšime prie Žeimenos.

Šiaurinė Labanoro girios dalis žmogaus lankoma seniai. Akmens kirvukai bei kiti archeologinės senovės įnagiai aptikti Antaliedėje, Kiauneliškyje. Gal pirmieji žmonės čia atvykdavo tik medžiodami, žuvaudami gal sausesnėse pakrančių laukymėse apsigyvendavo nuolatos — tiksliai nežinome. Nėra čia piliakalnių, nežinomi taip gausiai kaip kitur pilkapynai (gal tuo tarpu tik nežinomi?), todėl ir apie senesnių gadynių žmonių gyvenimą galime tik spėlioti.

Kada tie negausūs, tarpumiškėse prie ežerų, paupėliuose jaukiai prisiglaudę kaimeliai, nedidelės viensėdijos čia galėjo atsirasti, galime numanyti. Žemėlapyje, kurio lauko nuotrauka daryta XIX amžiaus pirmoje pusėje, draustinio teritorijoje matome pažymėtas tik dvi gyvenvietes — Antaliedę ir Paluknį. Kitų viensėdijų nėra. Žymiai mažiau aname žemėlapyje pažymėta kelių; išvažinėti jie kiek kitomis kryptimis.

Pagrindiniai keliai kaimelius jungė su Kaltanėnais ir Labanoru. Dabar anie keliai sumenkę, apleisti, pagrindinė jungtis yra su Švenčionėliais. XIX amžiaus viduryje Švenčionėlių linkme vedė tik takai, nes nei pačių Švenčionėlių, nei tilto per Žeimeną nebuvo. Maži girios kaimeliai, matyt, išaugo iš pavienių šeimų kiemų, kažkada gavusių čia žemės ir įsikūrusių. Jiems už tai matyt, buvo pavesti įvairūs miško priežiūros, ūkininkavimo darbai. Geografinis XIX amžiaus pabaigos žodynas pamini Paluknyje XIX a. gale buvus vieną kiemą, kuriame gyveno 12 žmonių. Dabar tos gyvenvietės žymiai didesnės.

Šiose miškėtose apylinkėse yra keletas istorinių paminklų, kuriuos pakeliui reikia aplankyti. 1863 metų pavasari Labanoro girioje buvo susibūrę nemaža sukilėlių, atsikėlusių nuo Vilniaus apylinkių, taip pat K. Maleckio būrys, kuris po kautynių su kariuomene ties Minčia pasitraukė girion. Gegužės 21 dieną jungtinės sukilėlių jėgos šiuose miškuose kovėsi su generolo majoro Suvalovo vadovaujamais pėstininkų ir raitelių daliniais. Sukilėliai buvo įsitvirtinę prie Luknos upelio, užvertę medžiais prieigas pasidarę apkasus. Jiems iš savo pozicijų pavyko atremti tris kariuomenės atakas. Kautynės truko kelias valandas. Čia yra du žuvusiųjų sukilėlių kapai (80 ir 114 kvartaluose), pastatyti paminklai. Jie paskelbti valstybės saugomų paminklų sąraše. Aptvertieji kapai dideli, ir atrodo, kad ten palaidota nemaža kritusių kovotojų.

o Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos, demarkacinė linija ėjo vakariniu Labanoro girios pakraščiu. Paluknyje buvo pasienio užkarda.

1941 metų biržely dalis karo kursantų iš minėtos stovyklos prie Šalnaičio traukėsi pro čia ir atsidūrė prie Luknelės. Birželio 27 dienos rytą, apsupti Pagrundos pušyne, kovėsi iki pusiaudienio. Kiek jų žuvo — nepamena Paluknio gyventojai, laidoję kritusius gražiam krante prie ežero.

Vienas sužeistų kovotojų, kritęs pasėlių lauke, atsigavo, pasiekė Vlado ir Stefanijos Ryliškių sodybą. Mirtinam pavojui gresiant, valstiečiai gydė vaikiną, nuvežė vežimu į Švenčionėlius, kur paguldė ligoninėje kaip vietini. Jis išgijo, pabėgo, kovojo partizanų gretose. Karą baigė Berlyne.

Nuo 1943 metų nuošaliuose dabartinio Baranavos draustinio tarpuežeriuose, prie Verpstinio pelkių, apsistojo „Bičiulių“ būrio partizanai, vadovaujami J. Vildžiūno. Jie iš čia vykdavo atlikti sudėtingas „bėglų karo“ užduotis prie geležinkelio. Paluknyje ir kituose kaimeliuose turėjo ryšininkų, rėmėjų. Fašistai keršydami ne vieną šių vietų girios kaimelį sudegino. Partizanų kovoms atminti netoli Paluknio 1975 metais atidengtas memorialinis akmuo.

Netoli nuo čia, šiaurinėmis apylinkėmis eina Kaltanėnų plentas į Labanorą. Labanoras — didelis kaimas platokoje girios erčioje, šalia to pat pavadinimo ežero. Dumblės upelio. Kaimas kupetinės planinės struktūros: viduryje aikštė, iš jos radialine kryptimi eina gatvės. Jau XIV amžiuje minima čia buvus Didžiojo kunigaikščio dvarą, pastatyta bažnyčia. Pasakojama, jog dvasiškiai nesugyvenę su dvaro savininkais. Senesnis primins, jog miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, priešingoji — Dvariškiais. Tos dalys net nuosavas kapines turėjo, kurios dvejos Labanore dar ir šiandien likę.

Labanoras — miškininkų gyvenvietė. Yra girininkija, mokykla, įvairios buities įstaigos. Senasis miestelis keičiasi, tvarkosi, gerėja gyvenimo sąlygos; neblogi keliai jungia su Kaltanėnais, Molėtais. Labanorą taip pat galima priskirti prie rajone pavyzdingai besitvarkančių gyvenviečių. Miestelyje yra uogų, grybų, vaistažolių supirkimo punktai. Turistui įdomu pasidairyti po savitą miškininkų gyvenvietę, apžiūrėti kiemus su dar gerai išlikusiais pastatais, kluonienomis, žaginiais. XIX amžiaus pradžioje statytas bažnyčios ansamblis, varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai pripažinti vertingais liaudies architektūros paminklais, yra saugomi. Bažnyčioje taip pat saugoma nemaža išlikusių dailės kūrinių.

Iš Labanoro į Švenčionėlius kelią galima pasirinkti. Artimesnis yra palei Peršokšną. Upės aukštupys nebus grynai miškinis — pakrantėse nedidelės laukymės, maži, po kelis kiemus kaimeliai. Tylūs, ramūs, jaukūs… šliejasi prie ežero, upelio ar mažo ežerėlio, kitur, rodos, jam vienam čia esančio. Yra šiame kelyje ir didesnių ežerų: Peršokšnos, Didysis Siaurys, Mažasis Siaurys. Nuostabūs jie savo užutekėtomis miškėtomis pakrantėmis. Peršokšna lyg vėrinys mažų kaimelių: Padumblė, Intyklė, Budriai, Prūdiškė, Juodeniškis, Pastoviškis, Mozūriškė, Paperšokšnė, Baranava, Lūšnia, Padūmė ir t.t. Nuo Januliškio kelias per „poligoną“ veda į Švenčionėlius. Pėsčiam galima ir toliau traukti palei Peršokšną.

Kokia tai nuostabi kelionė tiems, kas mokėdamas jsa gėrėtis pasiryš keliauti…

Antrasis kelias nuo Labanoro veda į pietus, tiesiai per mišką Lakajos link. Artėjant juo prie Lakajos kaimo, pravažiuojamas seno miško plotas, kurio viduryje (mums nuo kelio į dešinę) minėtasis Kanto raisto draustinis. Pakeliui miško gražuolis Rašto ežeras, keletas mažų ežerėlių, patrauklių reljefiniais krantais, staigiais pradubimais. Pagaliau privažiuojame Lakajos kaimą, įsikūrusį paupyje, būtent netoli tos vietos, kur Lakaja išteka iš Lakajų ežerų (Juodųjų Lakajų). Nuo Lakajos pasukus smagiais miško žvyrkeliais į rytus, vėl gautume progą paklajoti po girią. Retai kur tokie nuotaikingi keliai pasitaiko! Gėrintis jais, negali nesidžiaugti, kad tokį miško parką, kaip mūsų Labanorynė.

Dabar, stovint mums čia prie Lakajos, yra ir dar viena maloni proga pratęsti pažintį su Labanoro girios pietine dalimi — Lakajos upele pasroviui leistis Žeimenos link. Patogiausia, žinoma, baidare. Iš čia galima nukakti bet kur — į Santaką, Vilnių, Kauną, pagaliau juokais tariant — į bet kurį pasaulio uostą.

Leidžiantis upeliu — vėl panašūs maži pakrantės kaimeliukai: Palakajys, Pabaldakys, Ožkos Akmuo (čia yra tuo vardu žinomas didelis akmuo, geologinis paminklas). Lakaja prateka nedidelį Žiezdrelio ežerą, ilgą siaurą Lakajos ežerą — paskutinius savo tėkmėje. Toliau vėl vieniši kaimeliukai… Juo žemiau pasroviui, juo upė įsirėžia giliau, krantai aukštesni, sausesni, malonesni. Tokie yra Argirdiškė, Aukštagirė, Šeškuškės ir kiti. Tarp jų ir Vilkasalė. Apie vilkus šiose Labanoro girios nuošalumose galima nugirsti patrauklių pasakojimų. Neveltui po girią įvairiose vietose (ne vien prie šių upelių) „pabarstyta“ pavadinimų, tokių kaip Vilkariai, Vilkabrasčiai, Vilkaslasčiai, Vilkakampis, Vilkarija, Vilkinyčia, Vilkagulsčiai Ir panašių.

Lakaja netrukus susitinka su savo mažesne girios kaimyne Peršokšna, o dar po kelių kilometrų įteka į Žeimeną. Toje vietoje nuošalus dviejų kiemų kaimelis Santaka.

Česlovas Kudaba

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

1 Comment

  1. Tas pastraipas apie fašistus, 16-diviziją ir raudonus partizanus išimkite ir gausis normalus straipsnis. Jeigu gerbiamam Kudabai nepraleido knygos be tokių nesamonių, tai gal aklai nereikia perrašinėti.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų