Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kvapų kalba

in Gamtos stebėjimai

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo su oru. Kvėpuojant jų molekulės patenka į uodimo aparatą, esantį viršutinėje aukštesniųjų gyvūnų nosiaryklės dalyje. Molekulės, prisilietusios prie nervinių ląstelių galūnių, sukelia pojūčius, kuriuos fiksuoja specialus galvos smegenų skyrius.

Daugelis visiškai skirtingos cheminės struktūros medžiagų kvepia labai panašiai.

Dauguma gyvūnų turi subtilesnę uoslę negu žmogus. Pavyzdžiui, šuo užuodžia kvepiančios medžiagos kvapą, kai jos koncentracija yra šimtą, o kartais ir milijoną kartų mažesnė už tą, kuriai esant, tos medžiagos kvapą užuodžia žmogus.

Į vandens gyvūnų uodimo organus kvepiančių medžiagų molekules atneša vanduo. Veikiausiai kvapų kalba yra seniausia iš visų „kalbų“. Juk ja iki šiol naudojasi gyvūnai, anksčiau už kitus atsiradę Žemėje.

Ūsakojų vėžiukų — balanų — lervos yra skaidrios mažos būtybės. Iš pradžių jos keliauja vandenynu, bangų ir jūros srovių nešamos, o paskui įgyja storą kiautą ir nusileidžia ant dugno. Tada joms reikia surasti suaugusiųjų koloniją. Aišku, jog ten, kur įsikuria kolonija, yra geresnės sąlygos vėžiukams gyventi; be to, jie turi susitikinėti. Todėl suaugę balanai išskiria į vandenį kvepiančių medžiagų, ir, eidami kvapų takeliu, pavieniai vėžiukai suranda koloniją.

Kvepiančiomis medžiagomis savo kelius žymi skruzdėlės. Kvapas greitai išsisklaido, bet kai tuo pačiu keliu praeina daugybė skruzdėlių, jis išlieka per visą darbo dieną. Grįždama į namus, skruzdėlė ne visada žymi taką, o tik tada, kai suranda turtingą maisto šaltinį. Tai — labai svarbu: jeigu skruzdėlės žymėtų be atrankos visus kelius, tai šmižinėtų pirmyn ir atgal ir tik atsitiktinai surastų maisto. Dauguma skruzdėlių žymi kelią, prie jo prisiliesdamos pilveliu. Dykumose toks žymėjimo būdas netinka: juk nuo įkaitusio kelio kvapas tuojau pat išgaruos. Todėl tokiose vietose gyvenančios ugninės skruzdėlės išleidžia kvapiųjų medžiagų debesėlį tiesiai į orą. Taip žymi kelią ir termitai.

Kvapas greitai išsisklaido, bet kai tuo pačiu keliu praeina daugybė skruzdėlių, jis išlieka per visą darbo dieną.

Truputį kitaip kelią į ten, kur yra maisto, parodo bitės. Atskridusi į avilį su nėšiu, bitė žvalgė atlieka būdingą šokį, pasakojantį, kuria kryptimi ir kokį atstumą reikia nuskristi, kad būtų galima rasti maisto. Tačiau tokios informacijos, pasirodo, nepakanka. Juk žmogaus toli nuo avilio pastatytas dubenėlis su cukraus sirupu niekuo nekvepia. Ir štai bitė žvalgė pripildo savo kvapu ir aplinkos orą, ir artimus daiktus, ir cukraus sirupą. Tada bitės darbininkės greitai ir nesuklysdamos randa kelią prie maisto.

Kamanės patinėlio kvapiųjų liaukų pagrindinė paskirtis — pranešti apie save patelėms. Greitosiomis numalšinęs alkį, pūkuotas kavalierius skraido nuo žolelės ant žolelės, nuo krūmelio prie krūmelio ir visur palieka kvepiančias žymes. Paskui, pažymėtame take pasirinkęs patogesnę vietą, jis kantriai laukia. Kamanė patelė, „perskaičiusi“ kvepiantį laišką, skrenda tuo pačiu keliu ir galiausiai suranda siuntėją.

Kvapas turi didžiulę reikšmę daugelio drugių patinų ir patelių susitikimams. Buvo atliktas toks bandymas: žymėtus drugio didžiaakio patinus išleido per važiuojančio traukinio langą įvairiu atstumu nuo tos vietos, kur marle uždengtame narvelyje buvo tos pačios rūšies patelė. Iš patinų, paleistų ketvirtame kelio kilometre, pas patelę grįžo 40%, o iš paleistųjų vienuoliktame kilometre — 26%. Dabar manoma, kad drugiai turi kažkokį specialų ryšių būdą. Galbūt! Tačiau, kaip ten bebūtų, patelės su pašalintomis kvapiosiomis liaukomis nebetraukia patinų.

Kvapų kalba naudojasi daugelis kitų vabzdžių ir vorai. Tokia kalba yra žinoma ir stuburiniams. Palyginti trumparegiai ropliai — gyvatės ir krokodilai — tuoktuvių metu išskiria kvepiančias medžiagas, viliojančias kitos lyties individus. Ja naudojasi ir kai kurie žinduoliai, nors dažniausiai kvepiančios žymės parodo tos pačios rūšies žvėrims, kad tam tikra teritorija jau užimta. Ši naudinga priemonė padeda išvengti žvėrių susikimšimo ir plačiau įsisavinti neužimtas teritorijas.

Žinduolių kvapiosios liaukos gali būti išsidėsčiusios įvairiose kūno vietose. Antilopės žymi medžių ir krūmų, augančių ant jų užimto ploto ribos, šakeles priekinės liaukos išskyromis. Lokiai ant medžių ir akmenų palieka pėdsaką nagais ir nugara. Šūnys ir katės šiam tikslui naudoja šlapimą. Lemūrai sau ant delnų užlašina keletą lašų šlapimo ir jais patrina aplinkinius daiktus. Kitų lemūrų kvapiosios liaukos yra po pažastimis, ir, į jas patrynę uodegas, jie paženklina šakas. Triušiai ir sterblinės voverės lakūnės savo teritoriją paženklina pasmakre, damanai — nugara, sabalai —kojų padais.

Kai kurie gyvūnai pavojų praneša „cheminiu“ būdu. Įgėlusi bitė negali atgal ištraukti geluonies — juk jis yra dantytas. Bandydama ištraukti geluonį, ji perplėšia sau pilvelį ir žūva. Tuo metu ji išskiria specialią medžiagą, supykdančią kitas bites. Gyvūno kūne likęs geluonis toliau skiria „pavojaus medžiagą“, ir priešą puola vis nauji ir nauji bičių būriai. Ši medžiaga greit suyra, todėl bitės įgeltas bičkopis, jas palikęs ramybėje 10 — 15 minučių, vėliau gali ramiausiai prieiti prie avilio. Bičių užpuolimas ne visada pasibaigia sėkmingai. Prisiminkite Mauglį, kuris
sukiršino laukines bites, o pats, pasislėpęs vandenyje, išgelbėjo visą gentį nuo raudonųjų vilkų užpuolimo. V. Majeris knygoje „Kaip aš gaudžiau laukinius gyvūnus“ aprašo atvejį, kaip malajietis, išdraskęs bičių lizdą, buvo mirtinai jų sugeltas.

Pavojų skelbiančių cheminių medžiagų turi daugelio rūšių skruzdėlės. Vienos, užuodusios pavojaus kvapą, slepiasi,
kitos gelbsti lėliukes, trečios — įnirtingai puola priešą.

1938 metais vokiečių mokslininkas K. Frišas atrado žuvelių rainių „baimės medžiagą“. Jis ekstrahavo 0,2 gramo rainės odos 200 mililitruose vandens ir pagamino įvairius šio ekstrakto tirpalus. Jo bandymai parodė, jog rainių baimės reakcija pastebima, netgi 100 kartų praskiedus ekstraktą! Man atrodo, kad čia įvyko kažkokia klaida. Kiekvienas žvejys tikriausiai pastebėjo, kad, valant žuvį ant liepto arba valtelėje ir išmetus vidurius, žvynus, kraujo krešulius, prie jų plaukia tokios pat žuvelės, kaip jūs valote. Negana to, man teko gaudyti ešerius, sterkus, užmovus ant kabliuko jų pačių mėsos. Nekildavo sąmyšio ir į akvariumą įleidus sužeistų žuvelių.

Į naujus žiurkėkautus žiurkės patenka, vos tik spėjus užkabinti naują masalą. Praeina keletas dienų, ir, nors ir labai skanų masalą jūs pasiūlytumėte žiurkėms, jos apeina jį iš toli. Jeigu spąstus apvirinsime, gerai ištrinsime spiritu ir gerai išvėdinsime, tai žiurkės vėl eis į spąstus. Paaiškėjo, jog dvėsdama žiurkė išskiria lašelį skysčio su kvapu, įspėjančiu — „Čia pavojinga, nesiartink“.

Kvapų kalba labai svarbi daugeliui gyvūnų medžiotojų. Šuniui ir jo giminaičiams surasti grobį daugiausia padeda uoslė. Kaip iš toli šuo gali užuosti grobį, priklauso pirmiausia nuo vėjo krypties bei stiprumo ir dirvos drėgnumo. „Uoslieji“ paukštšuniai— seteriai, pointeriai.— rytą aptikę vakarykščius tetervino pėdsakus, gali jus nuvesti prie paukščio, netgi jeigu jis pertą laiką nubėgo daugiau kaip kilometrą. O jeigu naktį lijo, tai šuo visiškai nesuras iš pėdsakų tetervino. Tiksliausiai užuodimo tolumą galima nustatyti pagal ką tik pabėgusį ir pasislėpusį paukštį. Knygose labai dažnai tenka skaityti, kad tokiomis sąlygomis, kai nėra vėjo, šuo gali užuosti paukštį už 50 ir daugiau metrų. Mano nuomone, tai paaiškinama neteisingu bandymų organizavimu. Mes su tėvu turėjome daugybę paukštšunių, beie, tik vienas, juodasis pointeris Blekas, turėjo fenomenalią uoslę, ir tai jis nutilkdavo, užuodęs paukštį, mūsų pririštą ne toliau kaip už 10 — 12 žingsnių. Žinoma, vejelis gali atnešti šuniui kvapą ir iš toliau kaip 50 metrų. Gerą uoslę turi ir visi šunų giminaičiai — vilkai, šakalai, lapės.

Šuniui ir jo giminaičiams surasti grobį daugiausia padeda uoslė.
Šuniui ir jo giminaičiams surasti grobį daugiausia padeda uoslė.

O štai katės kvapus užuodžia visiškai blogai. Tigras arba leopardas, būdami po medžiu, kuriame buvo pasislėpęs garsus medžiotojas ir gamtininkas D. Korbertas, negalėjo jo užuosti iš kelių metrų atstumo.

Stepių kanopiniams iš toli užuosti nėra reikalo, nes atviroje vietovėje kur kas svarbiau turėti įžvalgias akis. O štai prie miške gyvenančių — briedžio, tauriojo elnio reikia prieiti prieš vėją.

Dauguma taiklių žuvų gerai jaučia kvapus ir jais vadovaujasi, ieškodamos maisto.

Kaulingųjų žuvų uodimo organai yra porinės nosiaskylės. Jos yra iš abiejų galvos pusių ir veda į nosies ertmę. Į vieną nosiaskylę vanduo įbėga, iš kitos — išbėga. Taip sudaryti uodimo organai leidžia užuosti ištirpusių arba neskęstančių vandenyje medžiagų kvapus. Tačiau esant srovei, žuvis jaučia kvapus tik kvepiančias medžiagas nešančioje čiurkšlėje, o ramiame vandenyje — tik vandens srovių kryptimi. Vadinasi, žuvys, vartodamos kvapų kalbą, gali surasti nejudantį jauką, prievilą arba grobį, judantį pasroviui arba prieš srovę. Jeigu jaukas juda skersai srovės arba tam tikru kampu į ją, tai kvepiančios medžiagos nunešamos žemyn pasroviui, ir žuviai niekaip nepavyksta nustatyti, kur juda jaukas. Todėl kvepiančiais spiningų prievilais blizgėmis negalima jų daugiau sugauti.

Kvapai padeda žuvims surasti kelią namo. Dabar jau beveik įrodyta, kad lašišos randa gimtąją upę, vadovaudamosi
uosle. Įdomūs bandymai buvo atlikti su ausytaisiais ešeriais — mažytėmis žuvytėmis, paprastai toli nenuplaukiančiomis nuo namų. Aklas ausytasis ešeriukas ne kartą buvo sugautas ir paleistas pasroviui įvairiais atstumais žemiau nuo akmens, kur jis gyveno. Žuvelė visada grįždavo atgal. Kai jai vata užkimšo nosiaskyles, ji daugiau nebegrįžo prie akmens.

V. Sabunajevas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir
Pakilti į Viršų