Kurtinių medžioklė Rūdininkų girioje

in Medžiotojo dienos

Šias pasakojimas atkeliavęs iš XX-ojo amžiaus pirmosios pusės. Mūsų laikais dėl drąstiškai sumažėjusios šių paukščių populiacijos, jų medžioklė yra uždrausta. Kurtinys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. 

Geros nuotaikos bus kiekvienas, sėsdamas į traukinį važiuoti garsion Rūdninkų girion kurtinių medžioti. Per Vilnių ir Jašiūnus plačiuoju gele­žinkeliu, toliau, iki Rūdninkų, siauruoju miško transporto geležinkeliuku dviejų, ne arklio, bet žmonių jėgų varoma „automatrica“, vėliau arkliais vakare atsidūrėme Rūdninkų medžioklės name, seniau tarnavusiame Len­kijos prezidento bei vyriausybės reprezentacinėms medžioklėms.

Kurtinius apeiti jau buvo nuvykęs eigulis, o mes, norėdami geriau pa­žinti girią, nutraukėm ilgais kilometriniais lieptais per milžiniškus raistus pamedžioti slankų. Tačiau slankų traukimo nebuvo.

Po trumpo miego, nakčia išvykome į kurtinių tuoktuvių vietą. Naktis pasitaikė pasakiška: raistai skendo mėnesienos šviesoje, kuri pabrėžė re­to ir tankaus miško kontrastus. Mūsų kelias ėjo tai tarp raistų, tai tarp tankumynų, išeidavo į milžiniškus atvirus jaunuolynus, ir, pagaliau, ilgais lieptais, apie kuriuos teko skaityti lenkiškose medžioklinėse knygose, atvy­kome į tas vietas, kur vyksta kurtinių tuoktuvės. Mano draugas su eigu­liu nuėjo toliau, aš likau netoli nuo dviejų eigulio iš vakaro aptiktų kur­tinių.

Jau nebe pirmą kartą teko laukti kurtinių giesmės pradžios. Pradėjus jam kalenti, ir medžiotojo širdis stipriau suplaka. Nuo liepto per gilų rais­tą, per seno miško laužą kurtinio giesmės taktu slinkau prie jo. Kurtinys tačiau giedojo blogai, dažnai giesmę nutraukdamas. Pagaliau, jis persėdo į kitą medį, sugiedojo 2—3 frazes, nutūpė žemėje ir visai nutilo. Prašvito. Netoli giedojo kitas kurtinys. Mėginau dar prieiti prie jo, bet ir šis po desėtkos žingsnių nutilo.

Kitą naktį tuo pačiu puikiu mėnesienos nušviestu taku ir lieptais vėl nuvykau į tuoktuvių vietą. Ir šį rytą kurtiniai giedojo silpnai, su ilgomis pertraukomis. Prišokant man prie kurtinio ir esant nuo jo nebetoli, jis suplasnojo, persėdo į eglės viršūnę. Po kelių žingsnių aš jį jau matau, tačiau jis giesmę nutraukia, palikęs mane stovėti nepaprastai nepatogioje pa­dėtyje, susilenkusį po išvirtusią pušim. Slenka minutės, ištiesta koja tirps­ta, o kurtinys vis tyli. Iš tos nepatogios padėties matau puikų vaizdą, kaip kurtinys eglės viršūnėje uodegą tai išskečia, tai suglaudžia, dairosi į visas puses. Sukalena, bet visos giesmės negieda. Galų galais: tak-tak, taktak- tak, kliak, ši-ši-ši — išlaisvina mane iš nepatogios padėties. Sekanti gies­mė — šautuvas įremtas petin, tačiau kurtinį dengia šaka. Dar giesmė, žingsnis į šoną, noriu šauti, bet kurtinys, jau visai prašvitus, mane pamato ir suplasnojęs nuskrenda. Rizikuoti šauti skrendantį karališką paukštį nedrįsau.

Mano draugui, o taip pat ir kitoje Rūdninkų girios vietoje medžiojan­čiam prof. J. tuos du rytus taip pat nesiseka.

Slinkdamas prie kurtinių, pastebėjau nepaprastai daug patelių, daug daugiau negu teko matyti Labanoro bei Zarasų miškuose, kur man teko kurtinius medžioti anksčiau. Ar nebus tik blogo giedojimo priežastis ta, kad Rūdninkų girioje lenkai šaudydavo labai daug patinų, būtent apie 50 per metus, ir tuo būdu proporcija patinų su patelėmis susidarė daug nepa­lankesnė, negu kituose mūsų miškuose, kur buvo nušaunamas vienas kitas kurtinys. Prie kurtinių priėjimas yra daug sunkesnis, nes tuoktuvių vie­tos yra giliuose raistuose su daug prikritusio ir dalinai supuvusio miško laužo.

Pirmoji mano kelionė į Rūdninkus suteikė man daug pergyvenimų, ypač įspūdingas buvo milžiniškas miškas ir raistai mėnesienoje. Keliolikos minu­čių stebėjimas beveik dienos šviesoje eglėje sėdinčio kurtinio, tiesa, iš labai nepatogios padėties, irgi nėra dažnas re­ginys, nes dažniausiai priėjęs prie gie­dančio kurtinio, stebi jį tik kelių gies­mių laikotarpį, bijodamas nepasivėlinti su šūviu.

Lietuviškas atkaklumas tačiau ver­tė mane šia viena kelione nepasiten­kinti, ir dešimčiai dienų praslinkus nudūmiau dar kartą į Rūdninkus. Šį kar­tą važiavau iš Vilniaus automobiliu Rūdninkų vieškeliu. Reikia pastebė­ti, kad Vilniaus krašte vieškeliai yra nepalyginti blogesni, negu keliai kitoje Lietuvoje.

Eigulis — medžioklės sargas siūlė mėginti prieiti prie kurtinio iš vaka­ro, nes dėl vėlyvo laiko kurtiniai ge­riau gieda vakarais negu rytais. Kilo­metriniais lieptais vėl nuvykome į raistus. Eigulis nuėjo toliau stebėti va­kare tūpiančius kurtinius kitoje vietoje, aš likau vienas. Pradėjus temti išgirdau vieną po kito suskrendančius tris kurtinius. Iš pradžių tai vienas, tai kitas pakalendavo, sukrioksėdavo, bet vėliau vienas jų, kuris nutūpė arčiausiai tos liepto vietos, pro kurią turėčiau grįžti, pradėjo aistringai gie­doti. Pradžioje maniau tik giesmės taktu išilgai liepto kurtinio nenubaidydamas pasitraukti, kad ateičiau ton vieton naktį, tačiau giesmė seka po giesmės, tad nuo liepto nusuku į raistą kurtinio link. Po kokio šimto žings­nių, atrodo, kurtinys yra arti; stipriu žiūronu apžiūriu medį, iš kurio girdė­ti kurtinio balsas, bet nieko nematau. Staiga išsiskėtė kurtinio uodega, ku­rią buvau palaikęs šaka. Kita giesmė — šautuvas prie peties, kurtinys nutaikintas per optinį taikiklį — šūvis, ir kurtinio giesmė baigta. Tamsu, apa­čioje jau nieko nematyti, rankomis graibau ties ta vieta, kur kurtinys nu­krito, ir tik po ilgesnio ieškojimo ranka paliečiu jo plunksnas. Pirmas nu­šautas kurtinys lietuviškoje Rūdninkų girioje buvo mano rankose.

Iš visos kurtinių medžioklės ko mažiausiai įdomus yra šūvis į kurtinį. Prislinkimas prie kurtinio jo giesmės taktu, įžiūrėjimas kurtinio tarp me­džio šakų yra labai jaudinantis. Visos medžioklės aplinkybės yra nepa­prastos. Tačiau, kai tamsiam miške nuaidi šūvio garsas ir kurtinys nuo aukšto medžio nukrinta žemyn, darosi gaila, kad taip staiga ši jaudinanti pasakiška misterija taip proziškai nutrūksta.

A.M.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.