Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kuršių marių laivai ir žvejai

in Istorija

Kuršių mariose žvejojama nuo neatme­namų laikų. Žinoma, kad naujajame akmens amžiuje žvejų gyventa Kuršių nerijoje, Nemuno deltoje ir Sembos pamaryje. Kol kryžiuočių ordinas nenukariavo prūsų ir vakarinių lietuvių, mariose žvejojo sembai ir skalviai. Vėliau pamaryje radosi vis dau­giau kuršių ir atėjūnų — vokiečių. Devy­nioliktame amžiuje Kuršių mariose žvejojo lietuviai, kuršiai ir vokiečiai. Pastarųjų bu­vo mažuma. Kuršių daugiausia gyventa Ne­rijoje ir Ventės rago pamaryje. Lietuvių žvejai buvo tvirtai suleidę šaknis į Nemu­no deltos pamario ruožą tarp Atmatos ir Nemunyno upių. Sembos pakrantėse gy­veno daugiausia vokiečiai arba vietiniai suvokietėję žvejai. Marios jungė, artino ir saistė žvejus. Žmonės bendravo, mokėsi vieni iš kitų, ir tas paliko savo žymę jų medžiaginėje ir dvasinėje kultūroje, liau­dies mene ir kalboje. Klestėjo germaniza­cija. Vokiečių kalba buvo valstybinė, su valdžios pareigūnais kalbėta vokiškai, ji buvo prievarta brukama per mokyklas, ka­ro tarnybą, spaudą. Tas turėjo įtakos žvejų kalbai, jų verslo ir ypač laivybos leksikai.

Kuršių marių žvejai dar šio šimtmečio pradžioje gyveno ir žvejojo taip, kaip ži­loje senovėje. Literatūriniai duomenys by­loja, kad Kuršių marių žvejai buvo pasie­kę aukštą žvejybos, laivų statybos ir lai­vybos lygį.

Upėmis ir marių pakraščiais buvo plaukiojama luotais, eldijomis, pergais, valtelė­mis ir laiveliais. Kuršių marias skrosdavo ir stambesnės valtys, vadinamos bradinėmis arba kurėnais.

Paprasčiausia žvejų plaukiojimo priemonė buvo luotas ar pergas. Tai išskobtas pušies ar kito medžio kamienas su vienu arba abiem nusklembtais galais. Dažnai luotai turėdavo iš šonų prikaltas lenteles — plautus pusiausvyrai palaikyti. Luotais plau­kiota pasistumiant kartimi, vadinama stūma, arba irkluojant rankoje laikoma vairą — ilgakočiu irklu. Luotais plaukiodavo upė­mis ir marių pakraščiais.

Valtelės arba laiveliai buvo daromi iš lentų. Jos turėjo suolelius ir būdavo irkluo­jamos. Tolesniems plaukiojimams — artvėms žvejai statydinosi didesnes plokščiadugoes, lentines valtis, kurių ilgis siekda­vęs 5-7 metrų, o plotis iki 2-2,5 metro. Šiose valtyse, be irklų, būdavo įsodas bu­rių stiebui. Tai savotiškos irklinės burvaltės vadintos timbrinėmis (nuo Timbrės upės vardo, Nemuno deltoje, kur jos bu­vo statomos) . Į Šilutę, Rusnę ir kitur žu­vį veždavo mažesnėmis valtimis, vadina­momis turginėmis. Senovėje, kol dar ne­buvo iškastas Pryčkagrabis — Fridricho kanalas, jungęs Giliją su Deimena, Kuršių mariose dažnai plaukiodavo vytinės-valtys, gabenančios krovinius iš Lietuvos į Ka­raliaučių.

Didžiausioji plaukimo ir žvejybos prie­monė mariose buvo burvaltė, vadinta bra­dine valte, tiesiog bradine, kurėnu arba kiudevajte. Šios valties pavadinimas kilęs nuo tinklo rūšies — bradinio, kiudelio (vok.) arba vadinamojo kurėno. Tai plokščiadugnė, lentinė didvaltė, varoma burių ir, esant reikalui, irkluojama. Jos ilgis siekdavęs iki 8-10 metrų, plotis 2-3 metrų, bor­tų aukštis — 1-1,3 metro. Valties šonų lentos būdavo prikaltos sudurtiniu (karavėliniu), rečiau užleistiniu (klinkeriniu) bū­du. Bradinės priekis, vadinamas pirmragiu, buvo smailas, paskuigalis (ragas) — bukas. Prie pastarojo būdavo tvirtinamas vairas. Bradinė turėjusi vieną pagrindinį stiebą, o kartais ir mažesnį priekinei burei, raginiu vadinamai. Valties vidus turėjo tris dalis, rūmą, lodą ir pamenę. Valties dugne bū­davęs lentučių klojinys — gardelė, vadi­namas denutėmis arba tiliaudomis, kad ko­jos nesušlaptų. Valties paskuigalyje būta pasosto vairininkui sėdėti. Vairą sudarė po vandeniu esanti mentė — oderė, kotas ir rankena, vadinama elmentu. Esant rei­kalui, elmento galas būdavo įspraudžia­mas į tam tikras įrantas valties borte, va­dinamas kerbais arba karbais [vok.). Vairą marių žvejai vėliau įprato vadinti styriumi (vok. Steuer). Greičiausiai senovėje vairą vadindavę kumbru arba kumbriu, nes yra išlikęs senasis vairavimo terminas — kumbryti arba kumbrinti (sukti, kreipti).

Tarp valties šonų, arčiau vidurio, būda­vo prikalta stora lenta, vadinama sostą. Pro joje išgręžtą skylę statydavo stiebą (pratiesą, mastą; vok.). Prie stiebo būda­vo rišama keturkampė drobinė burė (,,žėg­lius“, vok.), kurią ištempdavo kartis, va­dinama ardomu arba arda. Bradinės stie­bą prie valties šonų pritvirtindavo atatampomis — virvėmis, vadinamomis šoninėmis (šuotomis), o burės kraštus pririšdavo prie bortų. Stiebo apačia valties dugne būdavo įstatoma į skylę, vadinamą kulnimi. Stiebo viršuje ant staibio (smaigo) sukeliodavosi vėjarodė — vėlukas.

Valties pirmagalyje būdavo įrengtas ne­didelis denis (bliktis) su sienele ir durelė­mis. Tai — paragė, savotiška bradinės ka­jutė, aprangai, maistui ir kitiems būtiniems daiktams laikyti. Kadangi žvejams tekdavo valtyje šio to išsivirti, būta tam skirtos vie­tos, pelene vadinamos. Tam, kad susida­rytų užuovėja nuo žvarbesnio vėjo, bra­dinėje pasistatydavo šėtrą — priedangą iš demblio arba audeklo — burių palu Bures pakeisdavo arba nuleisdavo virve — burvilku. Surauktas, surilliuotas bures petuvių žvejai vadindavo rabantais, o audros metu ištempiamą mažesnę burę — pūsle. Priekinė, mažoji burė (fokas), kurios stiebas būdavęs arčiau pirmragio, vadinama ragi­niu. Burėms laistyti žvejai vartodavo burpilą (gurpilą), o vandeniui iš valties išsemti — piltą,

XIX ir XX amžiaus lietuvių žvejai bures vadindavo vokiškuoju skoliniu „žėglius“. Tačiau kad „burės“ buvo anksčiau ir jų vartojamos žodis, liudija užsilikęs „burpilas“.

Bradinėje būta dar daug kitų detalių — inkaro, lynų, virvių, skiaurės (dėžės žuviai gyvai išlaikyti), tinklų, stūmos, kartelių ir kitokių reikmenų.

Vėjui nepučiant, bradinės žvejai irdavo­si irklais, kurie būdavo įstatomi tarp kaištukų, vadinamų dūlėmis, o pastarąsias įsprausdavo į dulskyles. Bradinėje turėta viena arba dvi poros irklų.

Valties pastovumui bangavimo metu už­tikrinti būta nuleidžiamo lentinio skydo, šliuže vadinamo. Šliužė plačiadugnei pra­dinei atstojo kylį — briauną.

Reikia pabrėžti, kad iki pokario me­tų apie barkasą Kuršių marių žvejai iš viso nebuvo girdėję ir savo valčių šiuo vardu niekada nevadino. Tai — svetimas var­das Kuršių marių žvejams ir jis neturi nie­ko bendro su jų valčių konstrukcija bei pas­kirtimi. Todėl barkasą turime „išplukdyti“ į ten, iš kur jis „atplaukė“, o jo vietoje vartoti savą seną vardą — bradinė arba kurėnas.

Apie Kuršių marių žvejų laivų statybos meną žinoma labai maža. Jis nebuvo nie­kieno tirtas ir aprašytas. Geriausi valčių statybos meistrai gyveno Nemuno deltoje, Kintuose ir Labguvoje. Kuršių nerijos žve­jai kopininkai, norėdami pasistatydinti valtį, kviesdavosi meistrus dailides iš ša­lies. Vidutinio dydžio bradinę valtį prity­rę meistrai pastatydavę per 3-4 savaites.

Įdomu pažymėti, kad valtys senovėje ne­buvo statomos, o kuriamos („pakūriau valtužę“, „sukūriau laivužį“ — iš liaudies dainų). Dvivaltes kurdavo iš storesnių ir nestavaringų ąžuolinių, rečiau liepos ar ki­to medžio lentų. Iš pradžių padirbdavo valties griaučius — grobus. Juos sudarė skersiniai, vadinami vytiniais, brangomis arba kumbrais, sukaltais iš dviejų sukeistais galais tašelių. Po to vytinius (žiūrint koks valties dydis) prikaldavo prie išilginio ta­šo. Prie vytinių kaldavo dugno lentas — tiles ir šonines lentas. Plyšius tarp lentų užkamšydavo pakulomis. Po to valties dug­ną ir šonus dervuodavo. Valties stiebams naudotos išlakios pušys. Burėms — drobi­nės palos. Virves vydavo iš kanapių. Ge­ležinius inkarus seniau atstojo pririšti ak­menys — gramzdos.

Bradinėje valtyje paprastai žvejodavo 4-5 žvejai. Didvaltėse galėdavo tilpti ir daugiau. Jomis parsiveždavo šieną iš del­tos į Kuršių neriją. Didžiausias bradines turėjo Šarkuvos ir Labguvos žvejai, ku­riose galėdavo tilpti keliolika žmonių.

Žvejodavo dažniausia poromis po dvi bradines, o į žūklę plaukdavo visi kartu vieno ir net kelių kaimų žvejai. Žūklė trukdavo kartais kelias dienas, bet šešta­dienį vakare žvejai būtinai grįždavo. Žūk­laudavo iki marios apstriegdavo, atseit, už­šaldavo. Tada prasidėdavo poledinė žie­mos žūklė, o valtys iki ateinančio ledone­šio ilsėdavosi krante. Kiekviena valtis tu­rėdavo prieplaukėlę-išyrą, kurią išrausdavo per eilę metų prie kranto priplaukiančios valties pirmgalis.

Žvejai ir marios buvo tarsi susilieję kū­nu ir siela. Ilgametis tėvų sūnums perduo­damas gyvenimo patyrimas, įgūdžiai, laivavimo ir žūklavimo menas padarė marių žvejus ne tik gerais savo verslo žinovais, bet ir sumaniais mareiviais. Jie buriuoda­vo — žėgliuodavo bradinėmis skersai išilgai marių, pavėjui ir prieš vėją, taip, kaip jiems prireikdavę. Lengviausia būdavo parsileisti namo pavėjui, kiek sunkiau, pu­čiant jam iš šono. Kas kita, kai tekdavo plaukti į vėją. Čia be laviravimo ir sudėtin­go buriavimo neišsiversi. Bet čionykščiams — šišioniškiams žvejams visa tai nekelda­vo didesnio nerimo. Jie vingiaudavo, kartendavo (halsuodavo).

Marių vanduo, bangos, srovės, vėjas ir debesys, saulė, mėnuo ir žvaigždės buvo tie gamtiniai orientyrai, kuriais žvejai vadovaudavosi ne tik išplaukdami žūklėn ar­ba grįždami iš jos, bet ir pagal juos tiksliai nustatydavo valties padėtį ir žūklės vietą. Tad nenuostabu, kad Kuršių marių žvejai turėjo didžiausią ir vertingiausią lietuviškosios jūrinės liaudies terminijos lobį. Deja, tik maža šio lobio dalis mums liko užrašyta. Didesnioji dalis išnyko drauge su senąja žvejų karta… Dar ir dabar Pamaryje, Kuršių nerijoje, taip pat Palangos-Šventosios ruože esama senų žvejų, kurie galėtų suteikti medžiagos apie jū­reivystę, laivų statybą ir žvejybą. Reikia būtinai suaktyvinti ir paspartinti šios medžiagos rinkimą, nes greit bus vėlu, Čia daug galėtų pasidarbuoti vietos kraštoty­rininkai, mokytojai, gamtos apsaugos dar­buotojai ir aktyvistai.

Ramias marias senovėje apibūdindavo žodžiu blakanos arba blakos. Stojus čiūkštai (ėmus pūsti vėjui), jos pradėdavo šaršuoti, liūliuoti. Kilus umarui — viesului ar­ba gūsiais — įlingėmis (svylomis, pungliais), pučiant smarkesniam vėjui, marios pasišiaušdavo vilnimis. Vėjui gurstant, bures plevena tik plendra — švelnus vėjelis, kol pagaliau stoja tyka (štilis). Kartais va­karop virš nerijos pasirodo blenkis (debe­sų siena), užeina blėkavonė ir, žiūrėk, pa­kyla vėtra, gindama prieš sava valinį — baltą, lietingą audros debesų ruožą. Vil­nys, prie kranto goždamos, virsta guožomis — putotomis bangomis.

Vėjas buvo ne tik žvejų valčių variklis, bet ir kelrodis. Neveltui žvejai — geri vietos meteorologai. Pučia vėjas iš vaka­rų — aulaukis, jūrinis, marinis, persimeta jis į šiaurvakarius — jau sominis, vakarynė, atsisuka į šiaurę — žiemys, šiaurė.

Be „geografinių“ vėjų, turėta ir naviga­cinių — laivybinių. Pavyzdžiui, priešingas vėjas, priešvėjas arba statinis, išilginis ve­jas, šmaižus, rabantų vėjas (labai smarkus) ir kt.

Kuršių marių žvejai neplaukiodavo, o bėgdavo, išbėgdavo, parbėgdavo, o kartais net skleipdavo (skubiai plaukdavo) namo. Bėgo ne tik mūsiškiai žvejai, bėga ir dabar vokiečių ir kitų tautų jūreiviai. Jeigu mes sakome „plaukiame tolyn į jūrą ar marias“, marių žvejai pasakytų „bėgame aukštyn į mares; į aukštas mareles“, arba tiesiog „aukitan“. Mat, nuo kranto žvelgiant, jū­ros paviršius horizonto link „aukštėja“.
Senovėje žvejai, kaip ir visi žmonės, bu­vo prietaringi, tikėjo kerais ir burtais.

Žvejai kopininkai manydavę, kad kipšai ir kiti nelabieji mėgsta slapstytis vėjo sū­kuriuose arba audros debesų valinyje. Jei­gu toks viesulas užklumpa mariose, žvejams kildavo pavojus būti ištrauktiems iš val­ties. Kad to neatsitiktų, pirmragyje skubiai buvo padedamas peilis arba kirvis, ašme­nimis atsuktas į vėją, ir meldžiama šventų­jų pagalbos. Tai išgelbėdavę žvejus, nes piktoji dvasia praslysdavusi valties šonais. Tačiau tikėta, kad velnias gali tapti ir žve­jų bičiuliu, pagalbininku, ypač gaudant la­šišas, tik reikėdavę žinoti, kaip jį užkeikti.

Didelės reikšmės senovėje turėjo „pik­tas žvilgsnis“, nužiūrėjimas. Jei piktos akys nužiūri tinklus, žinok, žūklė nepasiseks. Kad tinklai būtų žuvingi, juos reikia apdo­roti tam tikrais vaistais. Laimę neš, jeigu tinklai bus įdruskinti arba sušlakstyti vadi­namuoju gyvačių vandeniu. Norint pirmą kartą panaudoti naujai nuregztą tinklą, tek­davo ant durų slenksčio padėti kirvį. Su­tikus palankiu vėju atburiuojant kitus žve­jus ir norint, kad taip pačiam būrų, užtek­davo prieš atplaukiančią valtį išmesti šluo­tą. Žvejojant žiemą iš po ledo, laimę neš­davo pavogtos dalbos…

Daug vandens nuo anų laikų nusroveno Nemunu į marias. Dabar ir marios, ir valtys, ir žvejai ne tie. Mariose — jau kitas gy­venimas. Bet kai, kopdamas laipteliais Ni­dos muziejaus link pamatai naujutėlį, tar­si iš marių budumo išnirusį kurėną, nu­džiungi, išvydęs tą senųjų žvejų paminklą.

Vytautas Gudelis

Facebook Komentarai

1 Comment

  1. Tai dailus, giliai išstudijuotas aprašymas. Gyvenu JAV nuo mažų dienų. Seniai buvau aprašęs būrių matytus tipus kurėnų laivuose Skautų Aidui, bebūdamas jūrų skautuose. Mane iki šių dienų domina kurėnai. Labai ačių už įdėtas pastangas perdouti detaliuotą kurėnų istorją.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų