Kurmis

in Gyvūnų paveikslai
  • Talpa europaea L., 1758
  • Обыкновенный крот (rus.)
  • Common mole (angl.)

Kurmio kūnas cilindriškas. Priekinės ko­jos trumpos su plačiomis letenomis ir il­gais plačiais nagais. Kaklas nežymus. Šni­pelio šonuose išsidėstę ilgi lytėjimo plau­kai — vibrisės. Akys aguonos grūdo didu­mo. Ausys be kaušelių. Ausies angą už­dengia odos raukšlė. Kailiukas trumpa­plaukis, švelnus, lyg aksominis, tamsiai pilkas ar juodas. Kartais kūno apačia bū­na rusva. Pasitaiko kurmių ir su oranžiniu, geltonu, šviesiai pilku ar baltu kailiuku. N. Likevičienės duomenimis (1962), kur­miai su kailio spalvinėmis anomalijomis sudaro apie 0,02%. Iš 5000 kurmių, 1978 —1982 m. sugautų Kapsuko rajone, 10 (0,2%) buvo su gelsvai baltu kailiuku. Kurmio kailiukas tankus visais metų lai­kais, tik vasarą akuotplaukiai būna trum­pesni negu žiemą. Šeriasi 3 kartus per metus: pavasarį nuo balandžio iki birže­lio, vasarą nuo liepos vidurio iki rugpjū­čio pabaigos ir rudenį nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. N. Likevičienės duomenimis, mažiausia (7,9%) besišeriančių kurmių būna liepos mėn., dau­giausia (33,3—90,9%) — balandžio ir spalio mėn.

Kūno masė ir matmenys; pa­tinų svoris 86,4—120 g, ilgis 32— 161 mm, patelių svoris 73,1—98,6 g, ilgis 115—145 mm.

Kaukolė ilga ir siaura. Skruostų lan­kai ploni. Visi kandžiai vienodo didumo, žandikaulyje išsidėstę lanku, kraš­tiniai prigludę prie ilčių.

Paplitimas. Kurmis paplitęs Europoje ir Vakarų Sibiro miškų ir miškastepių zonoje. Šiaurinė arealo riba tęsiasi per Škotiją, Pietų Švediją, Vakarų Suomiją, Kandalakšos rajoną, Onegos upės žiotis, Baltosios jūros pakrantes, ties 64° š.p. kerta Uralą Irbito bei Tiumenės kryptimi, į pietus paplitęs iki Pirėnų pusiasalio šiau­rinės dalies ir Viduržemio jūros pakran­čių. Vakarinė riba tęsiasi per Zaporožę, Penzą, Orenburgą ir Tiumenę (palei Dneprą nusileidžia iki Juodosios jūros). Rytinė riba neišaiš­kinta.

Lietuvoje aptinkamas visur. Daugiausia vidurio Lietuvoje, kur vyrauja velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, mažiausia — pietryčių Lietuvos jauriniuose ir šilaininiuose dirvožemiuose.

Biologija. Kurmis labiausiai mėgsta vidutinio drėgnumo humusingas dirvas. Vengia pelkių ir sausų smėlingų dirvų. Gyvenamąją vietą keičia sezoniškai. Pava­sarį kurmiai dažnesni aukštesnio reljefo vietose, atviruose plotuose. Vasarą pasi­traukia į pamiškes, krūmus, sodus ir pa­griovius. Rudenį, nuo spalio, plačiai pa­sklinda po laukus ir pievas, bet žiemai vėl grįžta į mažiau atvirus plotus. Ypač mėgsta daržus. Čia jie aptinkami visą lai­ką.

talpa-europea

Urvai būna paviršiniai ir giluminiai. Paviršinius urvus 1—5 cm gylyje papras­tai rausia pavasarį ir vasarą. Giluminiai — 5—25 cm, kartais net 60—90 cm, gylyje. Rausdamas tokį urvą, kurmis žemę išstu­mia į paviršių. Taip susidaro kurmiarau­siai. Giluminiais urvais kurmiai naudojasi keletą metų. Jaunikliams vesti išrausia erd­vesnę lizdavietę, kurią iškloja sausa žole ir lapais. Ties ta vieta kurmiarausiai pa­prastai būna didesni.

Nustatyta, kad urvais jie juda gana greitai ir gali nukeliauti iki 4 km.

Kurmio aktyvumas priklauso nuo mais­to gausumo dirvoje. Jo medžiagų apykai­ta labai intensyvi, todėl net sočiai prisi­ėdęs po 4—5 val. vėl ieško maisto. Alka­nas kurmis po 6—13 val. žūsta iš bado.

Aktyvus visais metų laikais. Anksti pa­vasarį, nutirpus sniegui, kurmiai paprastai naudojasi senais urvais. Nuo balandžio vidūrio pradeda aktyviai rausti naujus, o žiemą aprimsta.

Minta tik gyvūniniu maistu. Žiemai kaupia maisto atsargas. Sliekai sudaro 79% kurmių maisto, 14% —vabalai, apie 3% — dvisparniai, 2% — plėviasparniai, likusią dalį — dėlės, moliuskai, vorai, šimtakojai, drugiai.

Poruojasi kovo—balandžio mėn. Nėš­tumo trukmė — 35—40 dienų. Gegu­žės— birželio mėn. patelė veda 2—9 (vidutiniškai 5) plikus ir aklus jauniklius. Juos žindo apie mėnesį. Penkių šešių sa­vaičių jaunikliai pradeda gyventi sava­rankiškai. Rugsėjo mėn. jie jau būna tokie kaip suaugusieji.

Lietuvoje patelės paprastai veda jaunik­lius vieną kartą per metus. Vėliau kaip birželio mėn. vaikingų patelių nebebūna.

Kurmius gaudo plėšrieji žvėreliai ir paukščiai, krankliai, garniai, gandrai. Dažnai plėšrūnai kurmį nužudo ir palieka nesuėdę. Pavojingiausias kurmiams barsu­kas. Kartą sumedžioto birželio mėn. bar­suko skrandyje aptikta net 8 suaugę kur­miai.

Daug kurmių žūsta per pavasarinius potvynius ir įdirbant žemę, o žiemą — staiga atšalus orui.

Lietuvoje kurmių ligos ir parazitai ne­tirti.

Rausdami žemę, kurmiai pagerina dir­vos aeraciją. Išraustuose plotuose grei­čiau atželia medžiai ir krūmai. Naudingi žemės ir miškų ūkiui, nes naikina vabz­džių kenkėjų lervas. Tačiau pievose, dar­žuose, medelynuose kurmiai dažnai pa­žeidžia augalų šaknis, užpila žemėmis dai­gus. Kurmiarausiai labai trukdo šienauti žolę.

Kurmiai gaudomi dėl kailiukų. Lietuvoje kurmių gaudymo verslas ma­žai paplitęs.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.