Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kur taikyti

in Medžioklės taktika

Kasmet vis daugiau medžiojame stambių­jų žvėrių — briedžių, šernų, stirnų. Tai džiugu. Tik gaila, kad kartais pamirštame, jog šūvis į žvėrį — didelė atsakomybė. Lengvabūdiški šūviai, šūviai iš per toli („nieko nenušoviau, bet užtat smagiai pašaudžiau…“) pridaro daug žalos mūsų medžioklės ūkiui. Nemaža žvėrių eina nie­kais ir dėl to, kad po šūvio, nors žvėris ir nekrito, tiesiog numojame ranka („greičiau­siai nepataikiau…“). Yra dar vienas svar­bus momentas — maža pataikyti į žvėrį, labai svarbu, kur pataikyti. Vadinasi, rei­kia tiksliai žinoti labiausiai pažeidžiamas žvėries vietas. 

Klausimas aktualus, matyt, vertas platesnio nagrinėjimo.

Taiklus, geras šūvis — kai žvėris krinta vietoje. Toks šūvis turi būti pagrindinis šaulio uždavinys. Kai žvėris tik sužeidžia­mas — reikalai prastesni. Sužeistas žvėris gali gana toli nubėgti, jei nėra sniego, jį sunku rasti. Bet jei taip atsitiko, žvėris nu­bėgo sužeistas, geriau valandą ar dvi jo nepersekioti. Iš karto vejamas jisai dar gali nubėgti dešimtis kilometrų. O negir­dėdamas persekiotojų, jis atsiguls, nurims ir, netekęs kraujo, nusibaigs. Lengviau bus jį rasti.

Pagal mūsų respublikoje galiojančias medžioklės taisykles, medžioklės vadovas turi organizuoti stambaus sužeisto žvėries paieškas. Kol toks žvėris nesurastas, me­džioklę tęsti draudžiama.

Šūvio sėkmė priklauso nuo žvėries pa­dėties, jo atstumo iki medžiotojo, šautuvo ir šovinio kokybės.

Žvėris kristų vietoje, jei pavyktų patai­kyti į galvos ir nugaros smegenis, tai yra į kaukolę, kaklo ir nugaros slankstelius. Bet žvėrių, nors ir stambių, smegenys ma­ži, be to, kaukolės kaulai labai tvirti. To­dėl pataikius į gaivą, žaizda padaroma ne visada sunki, ypač šovus iš lygiavamzdžio šautuvo.

Kur taikyti briedžiui
Kur taikyti briedžiui: 1 – labiausiai pažeidžiama sritis (taškai A ir B – idealūs taikiniai). Pataikius į 2 sritį, žvėris gali kristi vietoje, bet šūvis gali būti ir nemirtinas.

Lygiavamzdžiu šautuvu šauti žvėrį iš to­liau kaip trisdešimt metrų nevertėtų. Šer­nui į galvą šauti gal būtų galima tik iš la­bai arti, iš dešimt ar penkiolikos metrų.

Šerną į galvą geriausia šauti: jei žvėris pasisukęs šonu, į kiaušo pa­grindą, prie ausies;

Jei priekiu, į tarpuakį arba į akį; jei užpakaliu, į kaukolės pagrindą tarp kaklo ir pakaušio.

Briedžiui ir elniui į galvą geriausia iš viso nešauti. Kaip rodo mūsų ir užsienio medžiotojų praktika, nemaža galvon šautų briedžių pabėga ir nugaišta tik po dienos kitos ar net po savaitės. Be to, kaip sa­kyta, šių žvėrių kaukolės labai tvirtos.

Briedį ir elnią patogiausia šauti į kaklą. Jo slankstelių viduje yra smegenys, o šo­nuose nervai. Kaklo slanksteliai stambūs, su didelėmis ataugomis, kakle esama stam­bių kraujo indų (miego arterija, Jungo ve­na), nervų kamienų. Šūvis į likusios kūno da­lies stuburą mažiau efektyvus — kur kas siau­resnis taikinys. Tik labai aukštos kvalifika­cijos šaulys gali ryžtis tokiam šūviui. Jei kulka kliudo stuburo slankstelio ataugą, o slankstelis pasilieka vietoje, žvėris krinta, bet tuoj vėl pašoka ir bėga. Tokia žaizda dažniausiai užgyja.

Šūvis į širdį mirtinas, bet kartais, nors ir stambia kulka pataikytas, briedis ar šer­nas nubėga dar apie penkiasdešimt metrų. Pataikytas į plaučius, briedis šokteli ir nu­bėga dar keletą šimtų metrų, bet jo pėd­sakai lieka apipurkšti šviesiai raudonu arte­riniu krauju. Kartais žvėris gali nubėgti ir labai toli. Jei kulka perėjo kiaurai kaklą, žemiau slankstelių, ji kliudė gerklas ir trachėją, ir kraujo žymės lieka abie­jose pėdsako pusėse. Tada nepatartina žvėrį persekioti tuojau pat. Šūvis į pilvą — prastas šūvis. Jis mirtinas, bet žvėris gali nubėgti dar labai toli. Kliudžius žar­nas, smarkiai pablogėja mėsos kokybė, ypač jei žvėrį pavyksta rasti tik po ilges­nio laiko.

Jei žvėris iš karto krinta, bet greit pašo­ka ir greit nubėga, vadinasi, kulka ar šra­tai tik apsvaigino ir nuslydo kaukole, nu­garos slanksteliu ar kliudė rago pagrindą.

Kai žvėris po šūvio daro didelį šuolį, vadinasi, jis sužeistas į plaučius. Po šūvio jis ima bėgti net greičiau. Vėliau ima klupti, bėgimo sparta lėtėja, pagaliau krin­ta. Panašiai žvėris elgiasi, kliudytas į kepe­nis. Didelė žaizda kepenyse taip pat mir­tina. Žvėris nuo jos greit krinta. Su maža kepenų žaizda gali dar toli eiti. Sužeisto į plaučius ar kepenis žvėries persekioti ne­reikia skubėti.

Kai pataikytas žvėris smarkiai krypteli ir greit nubėga susikūprinęs, bet netrukus bė­gimo greitis lėtėja, tikriausiai, jis sužeistas į pilvą. Kliudžius į priekinę koją, žvėris krenta, bet tuoj pašoka ir labai greit bėga trimis kojomis. Sužeistas į užpakalinę, pri­sėda, bet greit pakyla ir lėtai nueina.
Kur žvėris sužeistas, galima nustatyti ir iš kraujo pėdsako.

Jei iš pradžių kraujo daug, o paskui jo vis mažiau, labai galimas daiktas, kad kul­ka kliudė krūtinės, kaklo ar užpakalio minkštąsias vietas. Tokia žaizda lengva. Lengvą žaizdą rodo ir dešinėje ar kairėje pėdsako pusėje daug tamsaus kraujo. Bus kliudyta koja. Kaip minėta, šviesus kraujas žymi sunkią žaizdą, greičiausiai pataikymą į plaučius. Jei kulka perėjo kiaurai, krau­jo yra abiejose pėdsako pusėse. Jei tam­saus kraujo pėdsakas tik vienoje pusėje, kulka bus likus kūne. Tamsus, beveik juo­das kraujas, sumišęs su žalsvais ekskremen­tais, rodo, kad kliudytos žarnos. Jei kraujas tamsus, sukrešėjęs, jo nedaug, veikiau­siai bus pataikyta į krūtinę.

Kai pėdsakus ilgai margina beveik juo­do kraujo lopai, vadinasi, sužeisti žvėries vidaus organai ir kraujas teka jam per gerklę.

Žvėries kojų pėdsakai sniege taip pat gali pasakyti, kur žvėris sužeistas. Jei aukš­tai mėtoma viena priekinė koja, braukia­mas ja sniegas, jei žvėris bėga nelygiai, net klupdamas retkarčiais, vadinasi, jis su­žeistas aukštai į mentę.

Smulkesnieji žvėrys (kiškiai), sužeisti į nugarą ar sprandą, apsiverčia, o į plaučius — šoka aukštai į šoną.

Žaizdos vietą galima nustatyti ir iš su­kruvintų žvėries kelyje šakučių aukščio. Jei kraujo žymių nėra, bet pėdsakai netaisyk­lingi, žvėris vis tiek sužeistas. Plaukų kuokštas irgi gali patvirtinti, kad nepra­šauta.

Vadinasi, jeigu žvėris po šūvio subėgo, būtina patikrinti: sužeistas ar ne. Žiemą, kai yra sniego, tai padaryti nesunku. Rude­nį dažnai reikia šuns pagalbos.

Tikrinant sužeisto šerno pėdsakus, patar­tina elgtis atsargiai. Žvėris, pasislėpęs tan­kiuose krūmuose, gali pulti persekiotojus.

Po šūvio prie gulinčio žvėries taip pat reikia eiti atsargiai. Jei jo ausys priglaus­tos, o plaukai ant keteros stovi piestu, va­dinasi, jis dar gyvas, reikia jį pribaigti.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Medžioklė su „krikšte“

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų