Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kur mirusi upelė…

in Pasakojimai

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais tai buvo džinai, ne šaitanai. Bet mano bend­rakeleiviai, taipogi ir aš, linkę manyti, kad tai būta šaitanų.

Juos regėjome prie Markansu, prie Mi­rusio vandens — Mirusios upelės. Visi tų vietų aksakalai žino, kad po pietų, kai saulė pasmunka artyn viršūnių, tuo slėniu vaikšto šaitanai. Mes tenai ir buvome kaip tik po pietų.

Bet prieš patenkant į Markansu — prie Mirusio vandens, reikėjo pasiekti Karaku­li — Juodąjį ežerą. O Karakulis plytėjo už Akbaitalo. už Baltojo žirgo perėjos.

Todėl kita diena jau nuo pat tamsaus rylo ir prasidėjo „važiavimu į Karakulį”.

Važiuojam į Karakulį!

Važiuojam…

Kaip toje latvių pasakėlėje: ,,Išgerkim, ir važiuosim! . .” „Na, tai Išgerkim. .. ir važiuosim! . .” Taip „bevažiuojant”, žiūri pro langą — o kieme kiti metai atėję…

Taip ir mes — „važiuojame į Karakulį”

Bėda ta, kad ne kiekviena mašina gali nuvežti mus ten, kur norime. Vien Akbaitalas reikalauja rimtų „techninių garanti­jų”, o kur dar Markansu, į kurį dalį ke­lio reikės važiuoti net ne keleliais, o tie­siog kalnais, Antraip jakų stovyklos ne­pamatysime.

Kaip ir visur, taip ir čia: visos geros mašinos arba „reise”, arba „užimtos”, o ki­tos — „laukia remonto”.

Ačiū Jakubui Šerdilovui, vieną „užim­tą” automobilį pavyko „atimti”. Ir keldami dulkes, lekiame „Uaziku” Pamyro traktu tolyn į šiaurę.

Akbaitalo perėja ne tiek sudėtinga, kiek aukšta.

Esu matęs tokių perėjų, kad tik gėrėkis po kiekvieno posūkio vaizdų netikėtumu ir vairuotojo meistriškumu. Ir tik kitoje jos pusėje — atsikvepi…

Į Akbaitalą užveda tolygūs serpantino vingiai. Po kiekvieno vingio vis toliau at­siveria slėnis už nugaros, vis įtempčiau dirba variklis, o jautresnis žmogus jaučia vis retėjantį orą… Kokių tik „šiurpų” Oše ir Dušanbėje nėra pripasakota apie Akbai­talą. Kažkam prasiveržęs kraujas pro nosį ir burną ir niekaip negalėję jo sustabdy­ti . Kažką ištikę tokie galvos skausmai, kad žmogus, baltas kaip baltinta siena, dvi dienas rėkęs… O jau nualpusių — krūvų krūvos…

Akbaitalo perėjos aukštis viršum jūros lygio įspūdingas — keturi tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt penki metrai.
Monblanas, aukščiausia Alpių, taip pat ir visos Europos viršūnė — turi keturis tūkstančius aštuonis šimtus septynis met­rus. Tik… pusantro šimto metrų daugiau.

Pamyro traktas tarp Dušanbės ir Chorogo. Nuotr. - wikipedija.org
Pamyro traktas tarp Dušanbės ir Chorogo. Nuotr. – wikipedija.org

Akbaitalas — aukščiausia automobilių perėja pasaulyje ir aukščiausias taškas, ko­kiame esame buvę per visą šią kelionę po Pamyrą. Taigi reikia sustoti, pasivaikščio­ti, paliesti čia pat slūgsantį amžiną snie­gą… Aiškiai matyti takoskyra: tirpstančio sniegyno vanduo štai čia — srūva į pie­tus, o paėjus keliasdešimt žingsnių — srovelė mirga jau į šiaurę… Vaikščioti, tiesą sakant, nėra lengva. Bandžiau pabė­gėti — netoli… O jeigu reikėtų nešti kuprinę… Ir ne ant lygios Akbaitalo ke­teros, o į statų kainą…

Nuo Akbaitalo Karakulis jau kaip ir čia pat.

Vis tokia pat dulkėta dykuma, arba pus­dykumė, žiūrint kaip ją pavadinsi. Baltuoja druskožemiai, nuglaistyti druskos glaistu. Katrėje, kur netrukus sutyvuliuos Karakulis, tolumoje, lyg miražai baltuoja aukštosios Vakarų Pamyro viršūnės.

Netoli kelio stovi mauzoliejus. Jisai su kolonėlėmis, su kupolu ir kitais pagraži­nimais, nudrėbtas ir išdailintas vien tik iš molio. Panašių, tiktai iš akmens, išpuoštu mozaikomis, teko matyti Samarkande, gar­siosiose Sachizindos kapinėse.

Kiek ko beklausinėjau — niekas neži­nojo, kas ir kada čia pakelėje palaidotas. Vadinasi, jau senokai tai buvo. Ir ne todėl apie tai kalbu, kad tasai antkapis kuo nors ypatingas būtų, bet tik norėdamas dar kartą pabrėžti, kokie atsparūs drėbto mo­lio statiniai, jei jų neplaka lietūs.

Turbūt Karakulio kišlako pastatai, tarp jų — ir „Kyzyl Kčekariačij” —  stovės amžinai. Sudrėbti jie iš metro sto­rumo sienų, kurios čia ir šiaip labai praverčia, turint galvoje, kad žiemą dvidešimt aštuonių laipsnių šalčiai — normalu. Todėl kiekvienoje patalpoje stovi krosnelė, kurią kartais ir vasarą pakuria. Pavyzdžiui, šiandien, rugpjūčio 17, rytą buvo tik plius trys, dabar, vidury dienos — tik plius 12 laipsnių. Lauke, tiesa, atrodo, karšta, bet tik ten, kur „pilka” saulė, o atsisėsk namo šešėlyje — ir iš karto megztinio norėsi. Kambariuose — irgi ne pro šalį būtų pakū­renti. Vis dėlto, be keliasdešimties metru, keturi kilometrai viršum jūros.

Kai prieš gerokai metų tuo pačiu Pa­myro traktu keliavau pro Karakulį ir, jau saulei einant prie laidos, sidabrinių kalnų fone pamačiau tą tamsų, netgi juosvai melsvą ežerą — jis mane tarsi užbūrė. Taip troškau čia atvažiavęs prie jo ilgė­liau pabūti.

Dabar, jau pabuvęs, turiu pasakyti, kad neturiu nė mažiausio noro dar kartą čio­nai kiek užtrukti.

Pats ežeras pasakyčiau gražus. Be galo didelis, be galo mėlynas vanduo. Jo kran­tų aš temačiau labai nedaug, bet rytinis ir pietinis krantas — nuobodūs.

Tačiau keisčiausia, kad niekur manęs nebuvo užvaldžiusi tokia slegianti nuotai­ka, kaip Karakulio kišlake. Kažkokia sun­kiai nusakoma dvasinė tuštuma.

Ir žmonės čia man pasirodė kažkokie keisti. Kalbi, tarkim, su pa­reigūnu, o jo — vienas skvernas aukš­čiau, kitas žemiau, tavo žodžiai eina pro šalį… Gal tikrai, kaip man juokais sakė, čia esą gausu gyvsidabrio garų, ir nuo jų visi tokie apduję…

Pasakyčiau, kad tik su vienu, čia gimu­siu ir augusiu, hidrometeorologijos stoties viršininku Ismanlijevu ir tepavyko išsa­miau bei įdomiau pasikalbėti.

Teisybę sakant, nedaug Karakulio kiš­lake vyrų ir tesutikau. Daugelis jų — kal­nų ganyklose, nes ir gyvuliai ten visai va­sarai išginti. O išginti yra kur, nes plotų ūkis nestokoja, turi trisdešimt še­šis tūkstančius hektarų, tr tik du tūkstančius dirba, o kiti — kalnai ir jų slėniai, kur tik ir ganytis jakams, kupriams ir avims.

Paklausiau vieną kontorininką, kiek ir kokių gyvulių ūkis turi. Sąrašas štai toks: avių — 12 350 (pulkas vis dėl­to!), ožkų — 487, jakų — 1350 arklių — 150, kupranugarių — tik 11. Kam jie reikalingi tam ūkiui, taip ir nesumintijau. Gal vilnai.

Vienas noras, kurį slapta vežiausi, ne­norėdamas apie jį kalbėti, nes buvo maža vilties, kad jis išsipildys, taip ir neišsipildė.

Karakulis ir Kongūro kalnas. Nuotr. - wikipedija.org
Karakulis ir Kongūro kalnas. Nuotr. – wikipedija.org

Norėjau paplaukioti motorlaiviu po Ka­rakulio ežerą ir pabuvoti jo saloje. Žino­jau, kad gamtosaugininkai turi galingą mo­torlaivį, o Karakulyje dirba net du jėge­riai. Bet patyrimas sakė, kad visa tai… yra, kas turėtų būti.

Šventai pasitvirtino štai kas: laivas yra, bet variklis sugedęs. Kad variklį gal gali­ma pataisyti, bet kur dabar tie jėgeriai — vienas džinas težino… Galima būtų išsiųs­ti jėgerių ieškoti… Žodžiu, sibirietiška istorija: „jeigu turėčiau mėsos — pavai­šinčiau koldūnais, bei miltų neturiu”.

Galima būtų „imti jėga”, bet tam pri­reiktų paros. O man Karakulio kišlako — jau iki kaklo gana. Greičiau pas jakus!

Pasisodinę greta į „Uaziką” fermų vedė­ją Raimkulį, leidžiamės į kalnus, iš pradžių keliu, paskui — „tiesiog”.

Rytų Pamyre tuo ir gerai, kad daug kur gali ne tik joti, bet ir važiuoti „tiesiog”. Atseit — tiesiog į kalną, jeigu ten per statu — vingiuoji statuma, ir taip iki vir­šaus. Išilgai keteros — skuodi kaip plentu. Kur reikia — nuožulniu šlaitu nusileidi į slėnį. Ir vėl viskas iš pradžių… Žinia, ne visur taip pavažiuosi, yra ir stačių, ak­meningų kalnagūbrių, per juos tik perėjo­mis persigausi.

Patogu, greita, bet dulkių, dulkių… Tar­si malūne miltų. Jos skverbiasi pro bet kokį plyšį, ir net ten, kur jokio plyšelio nėra. Sėdime „Uazike” kaip dulkių maiše ir duste dūstame. O be to, jau buvau apie tai beužmirštąs — dar ir oro trūksta!

Nepaisant tokio kalnų „apvalumo”, ta­rytum būtumei seniai sudilusio Uralo prie­kalnėse, aukščiai čia dideli. Dabar, artė­dami prie Markansu, prie Mirusio van­dens, — Mirusios upelės, esame keturis kilometrus virš jūros. O jakai — nuėję dar šiek tiek aukštėliau, nes čia jiems jau per šilta.

Geriausiai jakai jaučiasi prie sniego ri­bos, nes jie nepakenčia dviejų dalykų: šilumos ir kraują siurbiančių vabzdžių, o ten, kur sniegas, — tų dviejų blogybių ir nėra. Kadangi Rytų Pamyre sniego rasti vasarą kiek sunkoka, nebent kabintis į Ak­baitalą, tai nors aukščiu gelbstisi — ne mažiau kaip keturi tūkstančiai ir, jeigu galima, dar koks šimtas metrų virš jūros, kur ko daugiau vėsumos ir vėjo.

Jakas — keistas, lėtabūdis padaras, kaž­kuo panašus į tolimoje šiaurėje gyvenantį, irgi prie ledynų ir sniegų prisirišusi pada­rą — avijautį.

Jakas — tibetiečio gelbėtojas, jo pienas ir mėsa. Nes joks žmogaus prijaukintas gy­vulys nesutinka taip aukštai ir šaltai gy­venti, kaip jakas.

Avys, ožkos ir kiti padarai žiemą rei­kalingi užuovėjos ir pastogės. Todėl ir statomi kašarai — avidės. Jakams kašarų niekur nestato. Ir žiemą jakas neperneša tvankumos, o ypač erkių, kurių kašaruose laikomi gyvuliai turi ganėtinai. Jakai per visus žiemos speigus išbūna lauke. Rytą — pliki nuo šarmos, dieną atitirpę — vėl juo­di… stūkso lyg paminklai sniege. Įdomu ir tai, kad jakas, galingas galvijas, gana lengvai tampa vilkų laimikiu. Jie negina nei vienas kito, nei bandos. Vilkai, sudo­roję vieną jaką, gali tuojau pat sėkmingai imtis ir kito…

Ir karvę, ir ožką, ir avį jakas pralenkia savo pienu. Melžiamos jakės kartą per dieną, duoda pieno po tris litrus, bet pie­no riebumėlis — dvylika procentų. Gels­vas, gardus, kaip grietinėlė! Išgersi pusry­čiams porą pialų jakės pieno — gali gy­venti iki vėlyvų pietų. Ir sotu, ir kojoms lengva.

Jakas. Nuotr. - wikipedija.org
Jakas. Nuotr. – wikipedija.org

Taip važiuoti aukštyn ir žemyn būtų vi­sai malonu, jeigu ne dulkės. Jos baigia mus užtroškinti. Mūsų striukės, striukių ir kelnių kišenės — seniai pilnos dulkių. Dulkių pilnos ausys, nosis, dulkių pilnos kepurės, batai ir marškiniai…

…O štai ir Markansu.

Tarp dviejų neaukštų kalnų — lėtai že­mėjantis, lygus slėnis.

Ir ten, kiek žemėliau, aiškiai matyti… kyla iš žemės šaitanas! Įsisukęs į dulkių apsiaustą, jis akivaizdžiai didėja, išauga gal iki kokio penkiaaukščio namo, kiečiau susisupa į dulkių stulpą ir, kraipydamas į šonus galvą, žygiuoja slėniu į viršų, vis greityn, greityn… Ir dingsta už kalno. Štai ir antras… Va, ir trečias… Dabar — net du šaitanai, pilki, susisukę į dulkes, eina sykiu, net ant kulnų vienas kitam lipa… O gal tai vis dėlto džinai?

Paspaudę ,,Uaziką”, norime vienam per­kirsti kelią, bet jis greitesnis, nespėjame. Norime pasivyti, o jis — išskysta. Ir tik barkšteli sauja dulkių su smulkučiu žvyru į priekinį stiklą…

Kaip tame šiurpiame Edgaro Po apsa­kyme „Raudonoji mirtis”. Verk nevėręs špaga pavijęs bėgli — tik tuščią apsiaustą persmeigsi…

Palikę ramybėje šaitanus, kurie kiekvie­ną mielą dienelę į pavakarę čia eina pa­sivaikščioti, atriedame į jakų piemenų sto­vyklą.

Stovi apskritos jurtos, juoduoja iš ga­nyklų jau parginti jakai, slėniuose gula vėsūs kalnų šešėliai… Visa stovykla — dešimt jurtų, penkiasdešimt žmonių — vy­rų, moterų, vaikų ir visai mažų vaikiukų, kitaip sakant — keturi piemenys su savo šeimomis, šimtas jakų ir keturi šunys.

Brigadininkas pakeliui jau pasirūpino ėriuką, jis bus vakarienei. O kol visa tai ruošiama, einu prie jakų, sakau, pafotografuosiu.

Ir, pasirodo, vos tik paimi į rankas fo­toaparatą, apima ir fotografų nikis — rei­kia ar nereikia, o norisi prlįsti klek galima arčiau. Pasirinkau, aišku, įspūdingiau­sią jaką.

Jakas iš pradžių mandagiai traukėsi. Aš artyn, jis, dar mandagiau, tolyn… Kol fo­tografo įkyrumas net ir jakui nusibodo.

Po to viskas vyko akimirksniu.

Išgirdau tik kažkokį keistą garsą — kaip įdūkusio šėmo kriuktelėjimą, o pro fotoaparato vaizdo ieškiklį spėjau pamatyti, kaip jakas ant visų keturių kojų lyg ant stulpų gal pussieksnį pašoko į orą ir, iš­purtęs iš savęs baisų debesį dulkių, kriuk­telėjo vėl.

Aš atsilikau nuo jako gal tik dešimtąją dalį sekundės… Pačios kojos mane metė į orą ir, taipogi išpurtęs iš savęs dulkių debesį, pasijutau besąs kitoje „Uaziko” pu­sėje. Dukra kikendama ir dabar dar tvir­tina, kad iš manęs tada išrūko nė kiek ne mažiau dulkių, kaip iš to jako.

Jurtoje šilta, jauku. Ypač jauku, kai ži­nai, kad lauke vėsta aukštikalnių naktis, kuri prieš rytą šalnos sidabru nubarstys visą žolę…

Taip ir žiemą gali gyventi. Jurtos sie­nos iš veltinio, iš vidaus ir iš lauko iš­puoštos jakų vilnos kuokštais. Durų angą dengia pakabintas storas veltinio dangalas. Grindys išklotos veltiniu, pasieniais vati­nės antklodės, viduryje — krosnelė. Pa­sienyje, prie išėjimo angos, žibalinė lem­pa, kuri prisukta liepsnele žiba kiaurą naktį. Jeigu kam reikia išeiti — žinia kur anga.

ef451e4c2ec87d331c43ea22e49a54c7
Jurta

Nuo lubų, kiek pakraštyje, kabo ant vir­vių lopšys. Lopšyje — pats mažiausias šeimos vaikiukas, dar vystykluose, jo lop­šio virvę beveik nuolatos tampo ir supa pakaltomis jau didesni vaikai, kad mažylis vaišinant svečius netriukšmautų.

Maži vaikai — ir tas, kuris lopšyje, ir tie, kaip pupų pėdeliai, kurie jau lopšio virvę timpčioja — visi tokio gražumo, lyg būtų išdrožti iš tamsaus medžio, o akys didelės didelės, juodos kaip naktis…

Įsigali nakties ramybė. Tylu kaip kal­nuose. Tik protarpiais sukliuksi jakai, pa­kelia galvas šunys. Tai stambūs didgalviai kalnų šunys. Jie guli atokiau nuo jurtų ir nuo jakų. Ir prie jų, kad ir žvaigždėtą naktį, svetimam geriau per arti neprieiti.

Naktyje blizguliuoja tik šaltinio srove­lė, prikritusi žvaigždžių atspindžių…

Nors jurta ir iš veltinio, bet rytą malo­nu ištiesti rankas prie ūžaujančios kros­nelės, ypač nusiprausus šaltinyje.

Ant žolės — ne šalnelė, bet šerkšnas kaip reikiant.

Jakai dar guli. Jų sunkios galvos, tarsi iškaltos iš juodo akmens, stūkso — tikrą­ja to žodžio reikšme. Kad nors ausis su­krutėtų.

Toliau, kur jakės, jau girdėti toks pa­žįstamas, deja, tik vaikystėje, garsas: pie­no čiurkšlelių skambėjimas į milžtuvių kraštus.

Praskrenda kukutis, ribėdamas margais sparnais, gieda ant kalno tylią giesmelę man nepažįstamas šių vietų paukštelis.

Saulė, pasirodžiusi iš už kalno, spindu­liais tarsi glėbte apglėbia. Jakai išeina į ganyklas, į kalnų šlaitus. Maži jakiukai, surišti visi viena eile už vienos ilgos vir­vės, keistai ir graudžiai mykauja…

Jų negalima paleisti, nes išžįs jakes, ir milžtuvės liks tuščios.

O jakai, vis atsisukinėdami į jakiukų graudų skundą, lėtai ir kažkaip net iškil­mingai nueina, lydimi šunų, į kalnus.

Geriame šviežią jakių pieną. Po antros pialos aš jau nebenoriu nieko, net kvepėte kvepiančios avienos.

Palikti pririšti jakiukai vėl sugula šalia vienas kito, palei tą ilgą virvę, ir stūkso, tik kur kas mažesni, bet visai panašiai, kaip saulei tekant dideli jakai. Ir man ro­dosi, kad tie jakiukai net bando žvelgda­mi į kalnus mąstyti.

Lėtai ir tyliai slenka laikas per toli re­gimas snieguotas viršūnes, per lėnus slė­nius, kartu su lygiu, povėsiu vėju…

O mums – vėl kelias, kelias, kelias…

Rimantas Budrys

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato

Ant Anadyrio kranto

Lengva rugpjūčio diena. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, saulė visai nevargina, o
Pakilti į Viršų