Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kuoja

in Patarimai žvejui

Nors kuojos — bene dažniausiai sugaunamos mūsų žuvys, bet apie jas pakalbė­ti, vis dėlto, verta. Dauguma meškeriotojų savo žvejišką kelią pradėjo būtent nuo kuojų, tačiau — paradoksas — šiek tiek įgudę, kuojų pradėjo nebevertinti, ir paklausti: „Kaip kibo?“, dažniausiai atsa­ko: „Et, vien tik kuojos…“ Taip jos daž­niausiai ir lieka, daugelio akimis žiūrint, dėmesio nevertomis pradedančiųjų meške­riotojų žuvelėmis. Tačiau pažiūrėkime, ko­kio didumo kuojos būna mūsų laimikiuo­se! Dažniausiai sprindinės, kurių prigaudyti, žinoma, nesunku. O kas yra sugavęs kilograminę ar beveik kilograminę kuo­ją? Ar bent jau tokią matęs? Retas, labai retas. O tokių kuojų yra, ir nemažai, tik sugauti jas daug sunkiau nei tokio pat dydžio karšį, šapalą, ešerį ar karpį.

Vos nutirpus ledams ir vandeniui po truputį šylant, besiruošiančios neršti kuo­jos ima godžiai maitintis. Tuo metu jos laikosi daugiausia užliejamuose plotuose, kur seklu ir kur vanduo greičiau įšyla, atsiranda daugiau maisto. Čia jos ieško lydekų ikrelių, įvairių iš žemės išplautų lervų, sliekų. Taigi pavasarį svarbiausias kuojų maistas — gyvulinės kilmės. Tad ir geriausias masalas — uodo trūklio ler­vos (kurių ne visada turime) ir mėšliniai sliekeliai (kurių visada galima rasti sena­me perpuvusiame mėšle). Tačiau pavasa­rį, kai kuojos plaukioja negiliai, pagauti jas, ypač didesniąsias, nelengva, nes žu­vys greitai pastebi meškeriotoją arba jas nubaido gruboki žūklės įrankiai. Tad pa­vasarį tenka naudoti lengvesnius, „tra­pesnius“ įrankius — plonesnį nei paprastai valą, lengvą plūdelę ir svarelį. Vietos, kuriose pavasarį laikosi kuojos, gali būti tolokai nuo kranto, nes užliejami plotai labai dideli, tai dažnai tenka bristi vande­nin. Tad būtina šilta guminė avalynė. Ma­salą užmesti tenka tarp krūmokšnių ar į properšas tarp senų žolių, todėl įprasta meškerėlė netinka. Mat užmetus net gana toli, užkibusią žuvį teks traukti per įvai­rius žolių stiebus, kartais tarp krūmokšnių, todėl ir valas gali užkliūti, ir kitos kuojos išsibaidyti. Paprasčiausia būtų meškerioti labai ilgu (nei iki 8 metrų) teleskopiniu meškerykočiu, tačiau kas tokius turi… Žo­džiu, tenka kiek galima labiau prailginti mūsų turimus paprastus meškerykočius. Atsiranda ir kitų klaustukų — kur pasi­dėti masalą, stovint įsibridus toli vande­nyje? Verta susimeistrauti nedidelį, pap­rastą stovelį, kurj įsmeigtume dugnan ir ant kurio pasidėtume viską, kas bus bū­tinai reikalinga žūklėje.  Žūklės vietą verta pasirinkti taip, kad vėjas pūstų į nugarą ir masalą neštų kuo toliau. Labai praverčia jauki­nimas. Gaudant kuojas pavasarį, jos jau­kinamos susmulkintais sliekais, uodo trūk­lio lervomis ir iš bėdos virtomis kruopo­mis prieš pat žūklės pradžią. Jauką reikia mesti taip, kad žuvys rinktųsi į kuo atviresnę vietą ir tuo palengvintų žūklę. Po žiemos kuojos kimba drąsiai, plūdė iškart neria gilyn, pakirsti reikia nestipriai, jei­gu kabliukas aštrus — žuvis jūsų.

Vandeniui dar labiau įšilus, prasideda kuojų nerštas. Jis trunka nuo balandžio pabaigos iki birželio pradžios. Kuojos pap­rastai neršia maždaug tose pačiose seklio­se vietose, kuriose anksčiau maitinosi. Pas mus kol kas kuojas neršto metu gauduti nedraudžiama, bet žvejo etika tai daryti vis dėlto nepataria… Žinoma, kuojos — palyginti menkos vertės žuvys, bet ten, kur jų skaičių verta sumažinti (kad nesu­darytų konkurencijos kitoms, vertinges­nės žuvims), tą geriau padaryti tinklai­čiais, o ne trikdant nerštą. Na, bet jeigu kas ir gaudys kuojas neršto metu, tai me­todai ir technika čia tokia pati, kaip ir ankstyvą pavasarį. Jeigu ir šiuo atveju žiūrėsime žvejo etikos, tai galėsime imti tik patinėlius, kuriuos lengva atskirti, nes per nerštą jie pasipuošia baltais taškeliais.

Po neršto, vasaros pradžioje, kuojos pa­lieka neršyklas ir pasitraukia giliau. Kaip ir pavasarį, jų maistas — vis dar daugiau gyvulinės kilmės, nes vandens augalai dar nepakankamai suvešėję, o įvairių lervų, vėžiagyvių apstu. Vasaros pradžioje tinka įprasti meškeriojimo įrankiai, nes gaudo­ma atviruose plotuose, vidutiniame gyly­je. Nebereikia ir tiek daug atsargumo. Be tradicinio masalo — sliekų, o ankstyvesnę vasarą — ir šutintų kviečių, verta imti ir kitokius — įvairias vandenyje gyvenančias lervas. Naudojant natūralų kuojų maistą, laimikiai būna didesni, o ir žuvys pakliū­va stambesnės. Sugavus pirmąją žuvį, vi­sada pravartu ją išskrosti ir pažiūrėti, ko prikimštas skrandis. Taip surandame, koks maistas tuo metu žuviai gardžiausias, ko­kio daugiausia yra vandenyje. Jeigu tai įmanoma, tokį masalą ir reikia naudoti.

Vidurvasaryje, suvešėjus vandens auga­lijai, svarbiausiu kuojų maistu tampa įvairios žolės. Masalui labai tinka ryškiai žali, šilką primenantys dumbliai, kurie ant kab­liuko pririšami. Ežeruose toks masalas ma­žiau pravartus, nes stovinčiame vandenyje lengva pastebėti jo nenatūralumą, o upėse, gerai įgudus rišti „žolę“ (taip tą masalą vadina žvejai), galima sugauti labai didelių kuojų. Tokiai žūklei vėl rei­kia specialių įrankių, imame vidutinio il­gio meškerę su rite, ant kurios turi būti nemaža valo. Valas — kiek galima plones­nis, pavadėlis — ypač plonas. Svarelio nenaudojame, o plūdę dedame nedidelę, apvalainą. Švelniai užmetus masalą, lau­kiame, kol srovė jį nuneš kiek toliau, po to truputį pristabdome ir vėl atleidžiame. Taip darome tol, kol dar matome plūdę. Dabar kuojos kimba ne taip, kaip pavasa­rį, o nepaprastai atsargiai, plūdelė tik virp­teli vandens paviršiuje. Pakirsti reikia staigiai. Praverčia ir kitoks augalinis ma­salas — galima imti plūdenas, kurių vidur­vasaryje apstu upių užutekiuose. Tik kabliukas turi būti labai mažas, o plūde­nos kabinamos bent kelios.

Stojus vidurvasariui, ežere iš tradicinių masalų geriausiai tinka šutinti kviečiai arba tešla, nors, kaip jau minėta, nereikia užmiršti ir natūralaus kuojų maisto. Anks­tyvais rytais kuojos laikosi kiek gilesnėse vietose, tačiau kai orai šilti ir apniukę, tenką matyti kuojų „šokius“ paviršiuje.

Gražiai atrodo, kada būriai maždaug vie­nodo didumo (po 400 – 500 gramų) kuojų pačiame vandens paviršiuje siaučia po at­virus ežero plotus. Tokias žaidžiančias kuojas sugauti sunku, nes jos labai grei­tai keliauja iš vienos vietos į kitą, o ir siūlomu masalu nelabai domisi. Tuo tarpu tose vietose, kur vandens paviršiuje tik karts nuo karto pasirodo vandens ratilai, kuojos kimba. Jeigu meškeriojame kokia­me nors pamėgtame ežere, tai nesunku at­rasti tokias kuojų ganyklas. Šiose vietose jas reikia jaukinti. Tai galima daryti vaka­re ar kokią valandą prieš meškeriojimą. Be to, ir meškeriojant reikia kartas nuo karto įmesti po truputį jauko, kad žuvys nenuplauktų. Dažnas žvejys masalą meta į patį jaukinimo ploto vidurį, bet taip da­ryti nepatartina, nes kibimų dažnumas su­mažėja. Mat pamačiusios maistą, kuojos tik metasi jo pusėn ir nesistengia įsisukti į patį beskęstančių, sakysim, kruopų vidu­rį, o „lesioja“ jas iš pakraščio, kur jis ge­riau pastebimas.

Paprastai kuojos plaukioja būreliais, ku­rių didumas priklauso nuo žuvų dydžio. Mažesnių būreliai gausesni, didesnių — po kokias 7 žuvis, o pačios didžiausios plau­kioja pavieniui. Be to, didžiausios laikosi kiek giliau, nors šiltomis dienomis ir jos neiškenčia neišplaukusios į pakraščius pa­siganyti. Tada tas pačias didžiausias ir ga­lima lengviau pagauti, tik reikia kantry­bės ir atsargumo. Didesnės kuojos labai įtarios ir arti valties neplaukia, todėl ma­salą užmesti reikia kuo toliau. Be to, pa­tartina valą po truputį traukti, kad masa­las judėtų, ir net soti žuvis juo susigundy­tų. Pakirsta didelė kuoja labai smarkiai priešinasi. Jos smūgiai būna staigūs ir ga­na stiprūs, bei žuvis greit pavargsta.

Karštais vasaros vidurdieniais po vande­niu galima pamatyti tokį vaizdą — kuo­jos pakimba galva žemyn ir taip plūduriuoja, į nieką nekreipdamos dėmesio. Ta­da kuojų sugauti neįmanoma, nes maistas joms neberūpi. Tačiau kaip tik tokiomis dienomis pavakariop prasideda nors ir trumpas, bei labai smarkus kuojų kibimas.

Nusistovėjus vienos krypties vėjui, žu­vys daugiausia laikosi prie to kranto, į kurį muša bangos. Todėl vietą žūklei reikia pasirinkti ten.

Vasarinė kuojų žūklė baigiasi rugsėjo viduryje, kai vanduo atvėsta. Tada jos pasitraukia į gilesnes vietas ir vėl ima daugiau maitintis gyvuliniu maistu. Besi­rengiančios sutikti žiemą kuojos kimba gerai. Tada, be įprastinės meškerės, gali­ma naudoti ir dugnines, o masalui labai praverčia dėliukės, kurių būna nemaža prisikabinusių prie akmenų, taip pat ir sliekai.

Pagaliau vandeniui visai atšalus ir už­sitraukus ledui, stambios kuojos praktiškai nebekimba. Žiemą mūsų laimikiuose beveik ištisai būna mažos kuojikės. Didžiosios kuo­jos per vasarą sukaupia daug riebalų, ir tų atsargų ilgam pakanka, nes ir judėti beveik nėra reikalo. Žiemą tokiu letargo miegu miegančių kuojų būriai būna labai dideli. Tuo tarpu mažosios, neturėdamos pakankamai riebalų, priverstos ir toliau ieškoti maisto. Tai, beje, liečia ne tik kuo­jas. Žiemą mažosios kuojytės laikosi tose vietose, kur augalai dar ne visai supuvę, todėl ir ieškoti jų reikia ten.

Jeigu turime galimybę ilgą laiką žūk­lauti prie vieno ežero, tai galime kuo puikiausiai susipažinti su kuojų gyvenimu, galime pamėginti sugauti kilograminę.

Marius Buršteinas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:

Koziris žūklės pokeryje

Spiningo masalų gamintojai netruko pajusti naują tenden­ciją velkiavimo praktikoje ir ėmė konstruoti
Pakilti į Viršų